Žemės ir žmonių žaizdos

Šiandien sukanka 30 metų nuo žmonių gyvybių pareikalavusių Sausio 13-osios įvykių. Užmarštin nugrimzta tų dienų detalės, bendražygių vardai, pasakojimai… Kasmet gyvų liudininkų, galinčių pasidalinti prisiminimais, lieka vis mažiau, kiti žmonės, tąkart mūru stoję ginti Aukščiausiosios Tarybos, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų, būriavęsi prie laužų Juragiuose, Sitkūnuose, renkasi asmeninius patyrimus pasilikti sau. Per šias metines nesirinksime į atminties renginius, nesibūriuosime prie degančių laužų, kiekvienas tyloje ir vienumoje apmąstysime tuos tragiškus 1991-ųjų įvykius, iš laiko distancijos įvertinsime, ko verta žuvusiųjų auka, pasitikrinsime, ar mums vis dar taip pat artima ir rūpi kaip anuomet…

Marius Baranauskas. Nuotrauka iš Prienų krašto muziejaus fondų

Aš – pilietis

Jovydas Juocevičius:

– Sausio 13-oji – tautos susitelkimo ir taikaus pasipriešinimo okupacijai diena. Tuos įvykius pavadinčiau nuo 1944 iki 1991 m. trukusio Lietuvos išsivadavimo karo, paskutiniuoju, pergalę lėmusiu mūšiu. Devynerius metus trukęs ginkluotas pasipriešinimas vėliau perėjo į dvasinį, vedamą Lietuvos katalikų bažnyčios.
Savo akimis Sausio tryliktosios dienos įvykių man regėti neteko, apie juos žinau tik iš tėvų pasakojimų, istorinių knygų ir filmų. Reta šalių, galinčių pasigirti piliečiais, kurių drąsos nepažabojo net priešo tankai. Nors rusų karinės pajėgos veržėsi strateginių mūsų valstybės institucijų link, Lietuvos piliečių suformuota gyva siena apgynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Šie kraupūs įvykiai atspindi, kokią brangią kainą sumokėjome už Lietuvos laisvę, todėl kiekvienas save gerbiantis lietuvis neturėtų pamiršti Sausio 13-osios.
Esu dėkingas kiekvienam savo šalį mylinčiam Lietuvos piliečiui, kuris, vedamas patriotizmo, išdrįso be ginklo pasipriešinti okupantams. Jų dėka gimiau ir užaugau nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje galėjau mokytis gimtąja kalba, pažinti tikrąją Lietuvos istoriją, nevaržyti savo žodžio, minties bei idėjų laisvės.
Aukštojo mokslo studijas pasirinkau Didžiojoje Britanijoje, po kurių turėjau galimybę ten pasilikti ir gauti gerai apmokamą darbą. Viso to atsisakiau, nes Anglija – ne Lietuva. Kitos šalies istorija nėra mano istorija. Patriotizmas, paskatintas sausio tryliktosios dienos įvykių, mane įkvėpė tvirtai apsispręsti po studijų sugrįžti namo, dirbti savo šaliai bei stengtis, kad mūsų šalyje gyvenimo kokybė būtų tokia pat, kaip ten, kur mūsiškiai važiuoja ieškoti geresnio gyvenimo. Laisvė – tai atsakomybė, tad puoselėkime tai, dėl ko ne vienas lietuvis paaukojo net savo gyvybę.


Algimantas Sakalauskas, tautodailininkas, medžio skulptorius:

– Kai prisimenu Sausio 13-ąją, vėl širdy atgyja tuomet išgyventas ypatingas bendrystės jausmas, jog mūsų Tiesa yra aukščiau už primestą „tiesą“. Vėl aplanko pojūtis, kad išsitrynė baimės barjerai, kad mūsų tie keli milijonai Lietuvoje ir pasaulyje yra sujungti viena styga, kad esam vieningi, esam jėga, ir mūsų niekas nepastums.
Laisvės troškimas kaip lavina susprogdino vidines užtvaras, it šviesos spindulys palietė mus visus, labai lengvai atskirdavom, kurie dar dairosi atgal, kuriems dar reikia laiko susivokti.
Iš kur sovietmečiu, kai net šeimose buvo bijoma atvirai kalbėti, radosi pasipriešinimo dvasia, idealizmas ginti pamatines tautos vertybes? Neretai savo senelio, politinio kalinio, klausdavau: „Kodėl? Už ką?“. Senelis, Sibire išėjęs Stalino „mokslus“, atsakydavo: „Klausimą žinai – atsakymą rasi“. Iš tikrųjų daugelio atsakymų į rūpimus klausimus teko ieškoti patiems.
Matyt, daugelyje giliai slypėjo maištininkų dvasia. Mano dalyvavimas tautiniame atgimime prasidėjo nuo Sąjūdžio veiklos, susirinkimų, mitingų organizavimo. 1991 metų sausio 13-ąją buvau Prienuose, kartu su grupe aktyvių vyrų akylai stebėjom, kad iš tuometinio partijos komiteto paslapčia nebūtų išnešti svarbūs dokumentai, buvom pasirengę reaguoti. Kitas svarbus uždavinys buvo apsaugoti Juragių bokštą…
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, atėjus naujiems lyderiams, atsidėjau kitai misijai – protėvių statytų energetinių stulpų – koplytstulpių, stogastulpių, kryžių – atkūrimui, nes tautos dvasinis atgimimas toli gražu nesibaigė.
1989 metais Veiverių Skausmo kalneliui sukūriau pirmąjį stogastulpį, skirtą motinoms, gedinčioms žuvusių savo sūnų. 1990 metais kartu su Alvydu Antanavičiumi vykau į Sibirą, kur Norilske, prie Lamos ežero, pastatėme paminklą ištremtiems Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukščiausio rango karininkams.
Kalbant apie Sausio 13-osios reikšmę, ji neįkainojama, nes tuo metu, kai stojom į kovą su prispaudėju, pajutome esantys viena gentis, vienas kumštis. Jautėme, kad turime vedlius, galinčius vesti minias paskui save. Tokio galingo judėjimo pasigendu dabartinėje Lietuvoje, nėra iškilių lyderių, svarbu tik ekonomika ir pinigai… Tuomet atgavom fizinę laisvę, teritoriją, savo simbolius, tačiau norint, kad išlaisvėtų žmonių protai, išsivaduotume iš mums primetamų baimių, reikia toliau žengti dvasinio persitvarkymo keliu…


Prieniškis Jurgis Montvila:

– Tą atmintiną naktį budėjau prie parlamento. Ore tvyrojo didelė įtampa, buvo aišku, kad rūmus šturmuos, tik kada?

Autorius Marius Baranauskas. Nuotrauka iš Prienų krašto muziejaus fondų

Nebuvo baimės, buvau viskam pasiryžęs, mintyse prašiau vieno, kad nušautų iš karto, netektų kankintis. Stovėjom visi ir laukėm. Kai pavojus atslūgdavo, eidavom į priešais buvusią mokyklą pasišilti, kai tik pasigirsdavo technikos ūžimas ar triukšmas, vėl užimdavom pozicijas. Pavakare į minią kelis kartus pro langą kreipėsi Vytautas Landsbergis, ragindamas moteris ir vaikus skirstytis į namus, jeigu kas ir išėjo – jų buvo mažuma. Prie tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pastato išbuvome pernakt, iš lūpų į lūpas atsklido žinia, kad, sovietiniams kariniams daliniams šturmavus Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo žmonės.
Į namus Prienuose kartu su kitais prieniečiais vienos įmonės autobusiuku grįžau kitos dienos pavakarę, kai parlamentui negrėsė puolimas…Sausio 13-osios naktį buvo sprendžiamas Lietuvos likimas: arba išgyvensim ir būsim laisvi, arba mus kuriam laikui pristabdys… Ir įvyko esminis lūžis.
Nuo to meto įvykių praėjo 30 metų, daug kas pasikeitė, tačiau tikiu, jog vėlei iškilus panašiai situacijai, nepaisant valdžios, kokia ji bebūtų, žmonės vėl nesvarstydami eitų į gatves ginti Tėvynės ir savo laisvės. Nemanau, kad dabartinėje visuomenėje trūksta vienybės, o ir šiandieninis jaunimas daug patriotiškesnis, nei buvo anuomet…

Tėvynė neteko narsiausios dukros
(Loretai Asanavičiūtei, žuvusiai 1991-01-13, atminti)

Vai verki, motute, savosios dukros,
Tavos netekties Tau jau nieks neatstos!
 
Loreta – tai žemės lietuviškos sauja,
Suaugus su bočiais, kur Žalgiry kovės.
Jos gyslom tekėj ir totoriško kraujo…
Kurt šeimą žadėjo, mylėjo senolius…
 
Bet tąnakt, kai vėjai ir pūgos taip staugė,
O rusiški tankai, kai šaudė į žmones,
Loreta gint bokšto išėjo su draugėm –
Dėl to jai nekilo jokios abejonės.
 
Ne bokštą, o Lietuvą gynė mergaitė,
Nesiruošė šaudyt – mylėjo Tėvynę.
Gyvenimą kilnų Dievulis užskaitė –
Prieš tanką ji drąsiai atstatė… krūtinę…
 
Aplinkui greitųjų sirenoms vis kaukiant,
Ji daktaro klausė: „Galėsiu gimdyti?“
Nusuko į šalį akis sena slaugė:
„Turėsi…, vaikeli, sūnelį…, dukrytę…“
 
Jos protėviai Vytautą Didįjį gynė,
O kraują jos mindė kareiviškos kojos.
Trapioji mergaitė Tėvynę apgynė.
…išbalusiom lūpom Loreta… šypsojos…
 
Vai verkite, žmonės, visos Lietuvos,
Tėvynė neteko narsiausios dukros!
2016 m. 
Jurgis Montvila


Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Prienų filialo pirmininko pavaduotoja Dalytė Raslavičienė:

Budėtojai prie Aukščiausiosios Tarybos. R.Strikausko nuotrauka

– Laikas negailestingas. Iš Veiverių krašto tremtinių ir politinių kalinių, su kuriais dar nuo 1990 m. gruodžio 20 dienos budėjome prie Televizijos bokšto, parlamento, Spaudos rūmų, likau paskutinė gyva tų dienų liudininkė. Pamenu, su kokiu pasiryžimu važiavome į Vilnių, kaip daugelį naktų būrėmės aplink degančius laužus. Vyrai statė barikadas, visai nepažįstami žmonės mums nešė karštą arbatą, mus valgydino, miškininkai parūpindavo medienos laužams…
Iki šiandienos išsaugojau megztas kumštines pirštines, kurias man atidavė nepažįstama moteris, kad žvarbią naktį nesušalčiau, juk išlėkiau iš namų plikomis rankomis. Ne tas tuomet rūpėjo… Svarbiausia buvo atkovoti Lietuvai laisvę, nepasiduoti.
Labiausiai įstrigęs vaizdas – minios žmonių, dainavom tremtinių dainas, giedojome „Marija, Marija…“, skandavome „Lietuva bus laisva! “… Stovėjome petys petin, laikėmės susikibę už rankų – negalvojom apie tai, kas kokiai partijai priklauso, visi buvo nusiteikę ryžtingai. Ant grotuotos tvoros aplink Aukščiausiosios Tarybos pastatą žmonės paliko savo partinius, komjaunimo bilietus, ir aš ten „padžioviau“ garbės raštą, gautą Sviesto gamykloje už gerą darbą…
Mūsų stiprybė buvo vienybėje. Panašų jausmą, kad mes visi kartu esame jėga, vėliau dar kartą išgyvenau Baltijos kelyje…
Labai išgyvenau, kad 1991 metų sausio 13-ąją sutikau ne Vilniuje, ne prie parlamento. Po budėjimo sausio 12 dieną su pilnu autobusu tremtinių pavargę kaip tik grįžome į namus. Kelionė į Veiverius buvo varginanti: vos ne kas 10 kilometrų kelyje mus stabdė rusų kariškiai, visus išvarydavo iš autobuso, patikrindavo rankines, pavažiuojam į priekį – ir vėl kitas patikrinimas. Kankino bloga nuojauta, kad kažkas įvyks…
Grįžusi nespėjau pailsėti, vyras prikėlė mane iš miego ir pakvietė prie televizoriaus. Mane ištiko šokas, pamačius traiškomą beginklę minią. Budėjimų metu jau buvome matę baisias, tarsi stiklines ant tankų sėdinčiųjų akis – jie buvo pasiryžę viskam. Matėme ir jaunus, nepatyrusius, per prievartą prie barikadų atvarytus kareiviukus, kurie, kaskart mums užgiedojus, gūžėsi nuleidę galvas, tarsi išgyventų gėdą…
Tą naktį labai išsigandau, kad tik šturmo metu žmonėms nieko blogo nenutiktų. Paskambino gerbiamas Veiverių parapijos klebonas Kazimieras Skučas, ragindamas kviesti veiveriškius, ieškoti transporto ir vykti prie Juragių radijo ir TV stoties. Puoliau skambinti, ne visi atsiliepė, kai kurie teisinosi, kad transportas sugedęs, mano vyras daugumą per kelis kartus pats suvežiojo į Juragius, ten buvome maždaug savaitę, iki viskas nurimo.
Pilnu autobusu važiavome į Vilnių, kad atiduotume paskutinę pagarbą tą naktį žuvusiesiems prie Televizijos bokšto, ėjome nenutrūkstamu srautu pro Sporto rūmuose pašarvotus didvyrius, palikdami po vieną gėlės žiedą, o ašaros plūdo upeliais. Palydėjome karstus į kapines, kur poetas Justinas Marcinkevičius pasakė jautrią atsisveikinimo kalbą. Po to dar kelis kartus buvau subūrusi žmones ir kartu važiavome į Antakalnio kapines nusilenkti žuvusiesiems už mūsų visų laisvę…
Neretai pagalvoju, Dieve, ar dar kada nors ateis tokie laikai, kai jausimės vienas kitam tokie artimi ir vieningi, kaip tuomet, kai plikomis rankomis, tik malda ir partizaniška daina gynėm laisvę? Kai mus vedė ne apmąstymai, ar verta eiti, ar ne, ne garbės ar apdovanojimų siekis, o kilnus tikslas…


Prieniečiai Jonas Paulauskas, Rimvydas Strikauskas ir Vidas Stankevičius Sausio 13-ąją Vilniuje, prie Televizijos bokšto.

Rimvydas Strikauskas, fotomenininkas:

– Dvi paras iš eilės, ir sausio 13-ąją ir 14-ąją, buvau prie Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos, neturėdama jokių žinių apie mane, šeima labai išgyveno. Apie poilsį niekas negalvojom. Vieną naktį porą valandų numigau tiesiog ant laiptų, kitą – autobuse. Atvažiavau kartu su prieniškiais –jų buvo du pilni autobusai. Kruvinų įvykių išvakarėse apie 16 vakaro dauguma susiruošė važiuoti namo. Jonas Prapiestis susirinkusiųjų prie Televizijos bokšto paprašė sustiprinti Aukščiausiosios Tarybos apsaugą, taip atsidūriau prie parlamento rūmų, stengiausi dokumentuoti, kas vyko aikštėje, kai kuriuos kadrus pavyko užfiksuoti nuo pastato stogo. Tarp žmonių mačiau šmirinėjančius neva rusų žurnalistus, mano dėmesį jie atkreipė itin kokybiška ir brangia tiems laikams fototechnika…
Vykau kaip į eilinį budėjimą, tepasiėmiau vos tris fotojuosteles, todėl stengiausi fotografuoti labai taupiai. Niekas nežinojo, kaip įvykiai

Prieniečiai, budėję prie Aukščiausiosios Tarybos, apie 21 val.

pasisuks, todėl svarsčiau, kaip išsaugoti istorinius kadrus, buvau suradęs ir tinkamą slėptuvę, jeigu prisireiktų juosteles paslėpti nuo svetimų akių…
Namo grįžau su marijampoliečiais, autobuse iš jų išgirdau, kad vienas iš sausio 13-ąją žuvusiųjų – Rimantas Juknevičius – buvo jų žemietis…
Kartu su prieniečiais vykau ir į žuvusiųjų laidotuves. Pamenu, tarp mūsų buvo ir žuvusio Tito Masiulio klasės draugė, tuo metu dirbusi Sklandytuvų gamykloje…

Prie Televizijos bokšto priešpiet.

 

 


Baladė Tėvynės Laisvės Gynėjams

„Te nebepasikartos…“
O Lietuva,
Per amžius kovojusi už savo egzistenciją,
Teises, laisvę ir Nepriklausomybę…
Sunkiais sovietinės okupacijos metais
Tremiama, persekiojama, niekinama,
Išlaikei savastį, laisvės, tiesos troškimą.
1990 m. kovo 11 dieną –
Prasiveržei, kaip pavasario upė po ledonešio…
Ir vėl tapai Lietuva, Nepriklausoma.
Tačiau, prabėgus vos vieneriems metams, –
Persijuosei gedulo kaspinu… Sustojo laikas tą baisiąją, –
Sausio 13 naktį…
Netilo tik bažnyčių varpai, sirenos,
Radijo diktorių balsai, ragindami ginti
Laisvę ir Nepriklausomybę.
Jų buvo trylika tą Juodąją naktį, –
Padėjusių gyvybes Ant Tėvynės Laisvės aukuro…
Sudrebėjo tą naktį visa Lietuva. Ir ne tik žmonės…
Gyvųjų akimis sužiuro ir Rūpintojėliai,
Dievo palaimą nešą Lietuvos pakelėse,
Kapinaitėse, koplytėlėse…
O, Viešpatie,
Kokios nelygios ir kokios žiaurios kautynės
Vyko tą naktį tarp žmonių,
Giedančiųjų giesmes, spinduliuojančių Laisve,
Ir šarvuočių tankų…
Lietuvos Laisvės gynėjai,
Jums šlovės giesmę šlama kaspinų pušys…
Jūs buvote taip reikalingi gyvi Tėvynei, –
Mylintys ją, jauni ir gražūs…
Tokie išliksite visiems laikams…
O Lietuva rymos prie Jūsų šimtmečius…
Ir naujos kartos neš gėles, degs žvakeles, –
Budės,
Kad daugiau nebepasikartotų kraupioji naktis…
Budėkime ir mes…
Pagarbiai – Sausio 13-osios 30-mečiui
Angelė Redeckienė-Kačergytė

 

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *