„Visą naktį jis sėdėjo prie ligonio lovos ir verkė, kitą rytą jis numirė, o ligonis liko gyvas“

Ligą gali sukelti ne tik virusai, bet ir psichologinė įtampa. Ligos baimė sukelia nemalonius kūniškus simptomus. Jei ilgai nerimaujame, galime pastebėti, kaip sutrinka širdies darbas ir nereguliarus tampa pulsas bei krūtinėje atsiranda maudimas, kaip atsiranda žarnyno spazmai, pradeda raibuliuoti akyse ir kartais net gerklėje užstringa kąsnis, negalime nei įkvėpti, nei iškvėpti. Taip stipriai mus veikia ligos baimė. Prieš metus mes dažniausiai aplankytumėme įvairius specialistus, pasidarytume tyrimus ir, nieko neradus, iš šeimos gydytojo išgirstume atsakymą, kad greičiausiai mums reikalinga psichologo ar psichoterapeuto pagalba. O jų uždavinys būtų – padėti ligų ieškančiam žmogui jų neieškoti, tai yra padėti mums pradėti mąstyti realistiškai, kol liga iš tikrųjų mūsų nepakirto dėl nerimo ir įtampos. Deja, šiandien epideminė situacija mus skatina patiems tvarkytis su savo būsenomis ir nepasiduoti įvairioms baimėms, kurios gali privesti prie nepataisomų pasekmių. Mes galime patys sau padėti, bet tam reikia nemažai pastangų. Tad ką daryti.
Kaip rodo gyvenimo patirtis, liga dažnai paverčia mus mažais vaikais, griebiamės bet kokio šiaudo, kad išsigelbėtume, tampame lengvatikiais, ieškome įvairių alternatyvių ir kitų šalių netradicinių gydymo būdų. Iš tikrųjų, nėra taip paprasta nustatyti, sergame ar ne, kokia liga gali mus kamuoti ir kokie geriausi vaistai tiktų jos išgydymui. Be to, reikalingi įvairūs tyrimai, specialistų konsultacijos ir daug laiko. O kur dar to vienintelio geriausio gydytojo, kuriuo patikėsime besąlygiškai, paieška. Tad, kol to daryti negalime, gal geriau tiesiog išmokti pozityvaus požiūrio. Visi tie pandemijos ribojimai gali būti ir mūsų neigiamos emocinės būsenos, kurios provokuoja skausmus, yra įvairių negalavimų priežastis, juk organizmas – vientisa sistema ir viskas tarpusavyje susiję.
Būtent tokį pozityvų požiūrį pasiūlė neurologijos ir psichiatrijos profesorius N.Peseschkianas. Jis daug metų tyrinėjo įvairius medicininius modelius, kaip įvairių kultūrų žmonės reaguoja į ligą, ir pasiūlė vieną iš būdų spręsti savo vidinius ir tarpasmeninius konfliktus. Reagavimo į ligą būdas yra susijęs su mūsų sugebėjimais, o gebėjimų ugdymas padeda įveikti ligą.
Ligos ir ligonio teisingas santykis iš tiesų gali duoti tam tikrą naudą. Pozityvioji psichologija kreipia dėmesį ne į tai, koks žmogus turėtų būti, o į tai, koks jis yra. „Positum“ lotynų kalba reiškia „esantis, duotas“. Jei skauda, vadinasi, skauda ir nesiūlo „numoti ranka ir džiaugtis“, kai kenti. Būsena yra duotybė ir jos nepaneigsi. Kodėl mes esame toje būsenoje ir kaip ši duotybė reiškiasi.
Iš prigimties turime du įgimtus sugebėjimus – mylėti ir pažinti. Iš sugebėjimo mylėti atsiranda meilės santykiai, kantrybė, seksualumas, tikėjimas, pasitikėjimas, bendravimas ir t. t., o iš sugebėjimo pažinti – uolumas, punktualumas, tvarkingumas, mandagumas, švara, atvirumas, paklusnumas ir t. t. Mūsų genetinė prigimtis, šeima ir visuomenė vienus sugebėjimus skatina ugdyti, kitus – slopinti. Konfliktą savo viduje ir santykiuose išspręsti galime tik naudodamiesi šiais sugebėjimais. Galima turėti įprotį reaguoti dalykiškai ir pulti intensyviai veikti (susipykus su dukra, puolu plauti grindis), galima remtis šeimos bendravimo tradicija ir siekti bendravimo (konflikto atveju šnekuosi su šeimos nariais), galima naudotis vaizduote ir kreiptis į Dievą (meldžiu Dievą atvesti ją į protą). O galima reaguoti ir savo kūnu. Tokiais atvejais dažniausiai sušlubuoja širdis ir atsiranda būsena, kurią vadiname liga.
Kaip sužinoti, kokie stipriau išugdyti sugebėjimai verčia atsirasti ligai, o kokius reikėtų ugdyti, kad ją įveiktume? Pavyzdžiui, depresijos būsenoje yra ryškus sugebėjimas emociškai giliai reaguoti į konfliktus ir to pasekoje šalintis bendravimo. Silpniau išugdyti sugebėjimai yra atleisti, atvirai reikšti agresiją, menkesnis pasitikėjimas savimi ir kitais. Arba miokardo infarkto atveju – įprotis per jautriai priimti didelius krūvius ir rizikas, stiprus reagavimas į konfliktus kūnu, taip pat – uolumas, darbštumas, atsakomybės jausmas. Gali būti, kad pasitikėti kitais žmonėmis ir pasauliu, mylėti save, atvirai reikšti pyktį – išugdyti silpnesni sugebėjimai. Taip pat vieni žmonės, alkoholio padedami, laikinai konfliktines situacijas padaro pakenčiamas, kiti – šaukiasi pagalbos priepuolio forma (bronchinė astma), kai nėra galimybės reikšti šį norą tiesiogiai. Atrodo, kad visais atvejais atsakomybė yra mūsų rankose…
Palyginkime tradicinį ir pozityvų požiūrį į ligą. Jei mums diagnozuota kokia nors liga, tarkim, bulimija (sugebėjimas gauti pasitenkinimą iš maisto ir taip atsverti emocinės šilumos trūkumą), mums leidžiama suprasti, kad ši būsena nuo mūsų nepriklauso ir gali būti „sutvarkyta“ profesionalaus mediko. Mūsų uždavinys – atsiduoti į jo rankas. Tokiu atveju sergančiojo atsakomybė minimali, pereiname į ligonio kategoriją ir mūsų vertė krenta. O jeigu į ligą būtų pažvelgta pozityviai, kaip į stipriai išvystytą sugebėjimą maistu suteikti sau trūkstamą emocinę šilumą, asmens savigarba išliktų aukšta. Rekomendacijos vystyti sugebėjimus atvirai reikšti jausmus ir kurti meilės santykius su artimaisiais kartu būtų ir užuomina, kas gali ligonį išvesti iš jo būsenos. Atviresnių ir šiltesnių santykių kūrimo galima išmokti. O tai padaryti galima tik mokantis pažinti save ir ugdant save.
Medicinos psichologų atlikti tyrimai parodė, kad susirgus labiausiai nukenčia žmonės, išgyvenantys beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmus. Amžinai besiskundžiantis pacientas nesveiksta. Žmogus, kuris neatsako už save, nustoja judėti į priekį.
Daug greičiau pasveiksta tie, kas turi viltį bei jaučia atsakomybę už savo būseną. Taip mes prisidedame prie pasveikimo. O gal net išvengiame ligos…
Šaltinis: O.Lapinas. Ligos pozityvumas. Psichologija Tau.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *