Neįsivaizduojame, kiek daug džiaugsmo gali suteikti vaikščiojimas – būtent vaikščiojimo meditacija. Ji leidžia mėgautis tiesiog pačiu procesu, o ne tam, kad kur nors nueitume. Meditacijos tikslas išmokti būti dabar, šią akimirką, pajusti malonumą žengiant kiekvieną žingsnį, suvokiant, kad kvėpuojame ir vaikštome. Vaikščiojimas stiprina kūrybiškumą, didina gebėjimą susikaupti, skatina nervinių ląstelių formavimąsi ir augimą. Iš visų žmogaus veiklų galbūt geriausiai vidiniam gyvenimui mus atveria tiesiog betikslis žingsniavimas, kuris mums leidžia vėl susitikti su savimi ir pasauliu, atrasti vidinę harmoniją.
Šiuolaikinio gyvenimo triukšme praradome sugebėjimą gyventi dabartyje ir mėgautis ramybe, atrasti ramybę net pačiose nemaloniausiose ir stresinėse situacijose. Ypač tai aktualu šiandien, kai daugelis didžiąją dienos dalį praleidžia namuose, nežinia ko laukdami. Laukti nereikia, tiesiog reikia gyventi dabar. Gyvenimas bėga kaip vanduo. Mes dažnai pateisiname save tuo, kad aplinkybės mums trukdo tai daryti dabar ir vis atidedame ateičiai.
Kasdienybėje mes nuolat kur nors einame, judame, bėgame, dažnai tai darome susirūpinę, apgailestaudami, kad neturime laiko. Kaip išvalyti tuos rūpesčius iš galvos? Ogi pradėkime vaikščioti. Sutelkime dėmesį į kūną, kvėpavimą. Reikėtų dėlioti žingsnius ramiai. Eiti šiek tiek lėčiau, nei esame įpratę ir suderinti kvėpavimą su žingsniavimu. Tarkime, trys, du ar keturi žingsniai įkvėpti ir atitinkamai iškvėpti. Priklauso nuo kiekvieno plaučių galimybių, kaip jaučiamės geriau, taip ir veikiame. O kai norime išvaikyti pernelyg sunkias mintis ir nutildyti proto plepėjimą – pabandykime sparčiai pažingsniuoti 10 minučių, po to mintys tiesiog nustoja suktis ratu…
Pajuskime žemę po kojomis – kokie skirtingi pojūčiai paduose žingsniuojant miško takeliais… samanų minkšti patalai ar ką tik bebro nugraužto medžio skiedros… Apsidairykime, kiek daug gražių dalykų supa mus aplink: čia ir netikėtai švyti ką tik šiltą žiemą suvešėjusios samanos, dar vis žali ir iš po sniego kiškio kopūstai, žvilgčioja grybai nuleidę pasenusias kepures ir nuogos neatpažintų medžių šakos lyg iš fantastinio siaubo filmo… Išgirskime, kaip nenuilstamai kalena genys miško tyloje ir kiek džiaugsmo suteikia netikėtai šalia prabėganti stirna. Sustokime ir pastebėkime. Pradėsime suprasti, kad gyvenimas yra dabar, čia ir niekur daugiau.
Kodėl vaikščiojant kyla malonios emocijos? Tikriausiai dėl to, kad evoliucionuojant žmonijos rūšiai, vaikščiojimas buvo susijęs su tokių pasitenkinimų teikiančių dalykų, kaip maistas, poilsis ir partnerių paieška. Tad nieko nuostabaus, kad dopaminas yra ne tik už malonumą, bet ir už judesių koordinaciją atsakingas neurotransmiteris. Jo stoka siejama su Parkinsono liga.
Kur begyventume, kiekvienas galime rasti savo mišką ar gamtos dalelę šalia. Nebūtinai žingsniuoti su draugais, galime ir vieni, ypač karantino laiku. O jei su draugais – tada smagu padiskutuoti apie ką nors įdomaus. Ir tada maršrutas tampa ne itin svarbus. Kuo puikiausiai galime žingsniuoti tais pačiais takais ir pasukti tose pačiose vietose. Ženkime tą pirmą žingsnelį gaivaus oro gurkšnio link, kuris atšviežina ir kūną, ir protą. Kaip rašo keliautojas ir rašytojas N.Bouvier: „Mintys, kurias savyje puoselėjote visai be reikalo, jus palieka, o kitos, priešingai – prisiderina ir prisitaiko prie jūsų lyg tekančio vandens nugludinti akmenys. Neverta į tai kištis; kelias dirba už jus“.
Ar jau ne laikas mums pamankštinti kojas ir protą, nuraminti dvasią! Juk laimė tik daug mažų laimingų akimirkų…
Romualda Bartulienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“