Prieš tris dešimtmečius gimusi bendrystė turi prasmę iki šiol

Naujų metų išvakarėse „Gyvenimo“ laikraščio tradiciniuose Birštono kraštui nusipelniusių žmonių ir įsimintiniausių projektų rinkimuose „Birštono versmių“ skaitytojai 2020 Metų žmogumi išrinko ilgametę Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkę Juliją SENAVAITIENĘ. Kai Trijų Karalių dieną, labindamiesi su gerbiama Julija, pranešėme šią žinią, ji pasidžiaugė, kad gausiame aktyvių kurorto nevyriausybinių organizacijų būryje Birštono neįgaliųjų draugijos veikla buvo pastebėta ir pagerbta.

– Miela ir gera, kad tokiu būdu įvertintas daugybės metų įdirbis, buriant žmones su negalia, rūpinantis jų poreikiais, vadinasi, esame teisingame kelyje, – sakė Birštono neįgaliųjų draugijos pirmininkė J.Senavaitienė, prie draugijos „vairo“ stovinti nuo pat jos veiklos ištakų. – Draugiją įsteigėme 1991 metų rugsėjo 4 dieną, todėl šiemet minėsime jos veiklos trisdešimtmetį. Tuomet į steigiamąjį susirinkimą sukvietėme apie trisdešimt birštoniečių. Šio susirinkimo protokolą su parašais esu išsaugojusi iki šiol. Prie draugijos kūrimo aktyviai prisidėjo Vincas Bliūdžius, Elena Stravinskienė, Romualdas Kuralavičius, Dakinevičius, Jonas Pačėsa ir kiti. Daugelio narių, su kuriais dirbom organizacinį darbą, kartu sulaukėm brandaus amžiaus, šiandien, deja, jau nebėra tarp gyvųjų…
Pirmininkės teigimu, burti neįgaliuosius Birštone ji ėmėsi paraginta tuometinio Prienų rajono invalidų draugijos pirmininko Ramučio Misevičiaus, kuris jai perdavė narių sąrašus, taip pat padrąsinta tuometinių Birštono vadovų.
–Energijos ir ryžto netrūko, kreipiausi pagalbos į tuometinį Lietuvos invalidų draugijos pirmininką Joną Mačiukevičių, kuris buvo mano žemietis, į susirinkimą jis atsiuntė savo atstovą. Išrinkome Revizijos komisiją, Tarybą. Pradžioje koncentravomės į materialinę paramą savo nariams, buvo toks metas, kai per draugiją nariai galėjo gauti talonus įsigyti buities prekėms, baldams, drabužiams. Pamažu veikla tapo įvairesnė, nuo 1996 metų birštoniečiai į susirinkimus jau rinkosi aktyviau, nes pradėjome jubiliatų pagerbimo tradiciją, ją tęsiame iki šiol, – pasakojo J.Senavaitienė.
1997 m. susikūrė vokalinis ansamblis „Sugrįžki, jaunyste“, su kuriuo daug koncertuota, dalyvauta konkursuose ir festivaliuose. Anot J.Senavaitienės, tik susibūrusiam kolektyvui dideliu paskatinimu tapo festivalyje-apžiūroje Vilniuje tarp 33 meno kolektyvų užimta septintoji vieta. „Kai atlikome Vlado Bagdono dainą „Baltas lino gyvenimas“, pats aktorius ir šios dainos atlikėjas atsistojęs mums garsiai plojo,“ – prisiminė pašnekovė.
Prasidėjo bičiulystė su kitų miestų neįgaliųjų draugijų nariais, saviveiklos kolektyvais. 1998-aisiais birštoniečiai organizavo pirmąjį neįgaliųjų saviveiklos kolektyvų festivalį Birštone, estradoje prie Nemuno, į kurį susirinko ansambliai iš visos Lietuvos. Jos teigimu, nors organizatoriai svečiams neparuošė vaišių stalų, jiems teko patiems atsivežti lauknešėlius, ši šventė išsiskyrė nuoširdžiu ir draugišku bendravimu.
Jau daugiau nei du dešimtmečius ansamblis „Sugrįžki, jaunyste“ garsina draugiją ir Birštoną visoje Lietuvoje, ne kartą jis pasirodė neįgaliųjų meno kolektyvų respublikinėje apžiūroje „Vilties paukštė“ ir pelnė aukščiausius įvertinimus. Kolektyvui vadovavo Audronė Pračkauskaitė, Ramutė Zdanavičienė, Toliama Ragienė, šiuo metu jo vadovas – Algimantas Jazbutis.
J.Senavaitienės teigimu, naujas organizacijos veiklos etapas prasidėjo 2007 metais, kuomet Neįgaliųjų draugija persikėlė į erdvias patalpas Birutės gatvėje. Jose buvo įkurtas Dienos centras, kuriame savivaldybės neįgaliesiems organizuotos pagalbos į namus, skalbimo, siuvimo, kirpimo, masažo, pavėžėjimo ir kitos paslaugos, vyko kompiuterinio raštingumo mokymai, kineziterapijos užsiėmimai. Centre įdarbintos darbuotojos pagal sutartį su Socialinės paramos skyriumi keletą metų lankė namuose daugiau nei dvidešimt žmonių su sunkia negalia, padėjo jiems namų ruošoje, aprūpindavo maistu, vaistais. Prieš kurį laiką šios paslaugos perduotos Nemajūnų dienos centrui.

Fotoalbume likusi akimirka iš Neįgaliųjų draugijos dienos centro įkurtuvių.

Užmezgus ryšius su Vokietijos Lecko miesto transporto grupės nariais, draugiją pasiekdavo labdaros siuntos neįgaliesiems, draugijos atstovai svečiavosi rėmėjų šeimose.
Draugijos nariai, paskatinti Julijos Senavaitienės, ne kartą vyko į Šiluvos atlaidus, Tytuvėnus, Kryžių kalną, dvasinės stiprybės jiems teikė ir susitikimai su tėvu Stanislovu.
1998 metais birštoniečiai pirmąkart organizuotai išvyko į „užsienį“ – aplankė Prahą. Kelionių ir pažinimo alkis augo, maršrutai ilgėjo: draugijos nariai keliavo į Lenkiją, Švediją, Italiją, Vokietiją. Kiekvieną vasarą neįgaliesiems ir jų šeimų nariams yra sudaromos galimybės pailsėti prie jūros Palangoje ir Šventojoje. Birštono neįgaliųjų draugijos nariai pagal savo galimybes dalyvavo ir sportinėje veikloje.
Ne vienerius metus Dienos centre vyksta Floristikos ir dizaino būrelio užsiėmimai, kuriuose nariai mokosi įvairių rankdarbių technologijų. Pagaminti papuošalai, suvenyrai eksponuojami ir parduodami Dienos centre įsikūrusioje parduotuvėje, pristatomi mugėse, dovanojami draugijos bičiuliams, nariams ir rėmėjams susitikimų ir švenčių metu.
Per 30 veiklos metų Julijos Senavaitienės vadovaujama Neįgaliųjų draugija išaugo nuo 34 iki 306 narių, kai kuriais metais draugijos gretos buvo dar gausesnės. Visgi dauguma narių jau vyresnio amžiaus, serga įvairiomis ligomis, todėl ir draugijos veikla labiau orientuojama į jų poreikius.
Dėl koronaviruso pandemijos veikla Neįgaliųjų dienos centre sulėtėjo, pritilo, tačiau svarbiausios paslaugos teikiamos ir šiuo apribojimų laikmečiu. Jos finansuojamos pagal Birštono savivaldybei pateiktą neįgaliųjų integracijos projektą.
–Žmonėms su negalia, ligoniams labai reikalinga skalbimo paslauga, todėl priimame skalbinius ir grąžiname juos išskalbtus. Keliskart per savaitę neįgaliems žmonėms pritaikytu draugijos autobusiuku vežame pacientus į dializių procedūras, pas gydytojus. Prireikia ir kitokios pagalbos. Antai saviizoliacijoje esančią šeimą teko aprūpinti maisto produktais, – teigia J.Senavaitienė.
Karantino metu žmonėms trūksta bendravimo, žmogiško ryšio, todėl jie skambina ir pasiguosti, ir pasitarti, iškilus teisiniams, socialiniams ar kitokiems klausimams.
–Stengiuosi žmonėms suprantamai paaiškinti jiems rūpimus klausimus, dėl išsamesnės informacijos nukreipiu pas specialistus. Šiuo metu jiems aktualu skiepai, dalis narių, ypač turintys gretutinių ligų ar alergiški, vis dar neapsisprendę, ar skiepysis. Patariu apie galimas rizikas pasikalbėti su savo šeimos gydytoju,“ – sako J.Senavaitienė, šiemet draugijos narių šeimoms ketinanti pasiūlyti naują informavimo bei konsultavimo paslaugą.
Susizgrimbu, kad visas pokalbis su Julija sukasi apie Birštono neįgaliųjų draugijos veiklą, kasdienius rūpesčius, greičiau rūpestėlius, nes, pasak jos, nėra neišsprendžiamų problemų, viskas pakeliama, viskas įveikiama, tik reikia mažiau skųstis, o daugiau daryti.
Julija Senavaitienė pozityvi, energinga stengiasi išlikti ir asmeniniame gyvenime, kuris nebuvo jai rožėmis klotas. Dukart ji liko našle, užaugino dukrą Lolitą, daug rūpesčio skyrė neįgaliam sūnui Gintarui. Dukrai beveik dviem dešimtmečiams išvykus į JAV, nuo mažens iki pilnametystės globojo ir auklėjo Birštone likusius anūkus. Šiandien Kęstutis ir Agnė jau pasuko savarankišku gyvenimo keliu, dukra sugrįžo padėti mamai, todėl Julija gali lengviau atsikvėpti.
Julija gimė Betygaloje (Raseinių rajonas), studijavo Vilniuje, darbinę karjerą pradėjo Kaišiadorių rajone. Pagal išsilavinimą ji – renginių režisierė, tačiau pasirinktoje profesinėje srityje teko padirbėti neilgai, Julija buvo 29 -erių, kai jai buvo nustatyta neįgalumo grupė.
Vėliau moterį likimas atvedė į Birštoną – nors gyvenimo pradžia kurorte buvo nelengva, jame prigijo, rado bendraminčių ir mėgstamą visuomeninę veiklą, kurioje ji jaučiasi reikalinga. Būtent Birštone prabėgo patys darbingiausi Julijos Senavaitienės gyvenimo dešimtmečiai. Šiemet vasario 4 dieną jai sukaks 70 metų.
Labai toli į ateitį Julija sako neplanuojanti. Didžiausias troškimas, kad šeima būtų sveika, kuo greičiau pasisektų suvaldyti COVID-19 ligos plitimą, ir draugijos nariai galėtų vėl peržengti Dienos centro slenkstį, atnaujinti širdžiai mielas užimtumo veiklas. Prieš tris dešimtmečius gimusi bendrystė svarbi ir jai pačiai, nes, susiejusi savo gyvenimą su neįgaliųjų draugija, ji atrado savo vietą po saule, kur jaučiasi stipri ir reikalinga.
Dalė Lazauskienė