Tylos užkulisiuose

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

„Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse. Ką apie tylą žinome mes?“ (Žodžiai iš A.Mamontovo dainos „Kitoks pasaulis“).

Kartais tyla būna daug iškalbingesnė už kalbą. Tylos pauzė psichoterapeuto kabinete gali būti prasmingesnė nei bandymas apibūdinti būseną. Užsidarymas namuose, nes taip reikia ar taip norisi, yra kita tylos pusė, kaip ir nutilę telefono skambučiai ar žinutės. Nutilęs džiaugsmas ir atsiradęs liūdesys, nes tokie, atrodo, paprasti ir žmogiški lūkesčiai – susitikti su artimaisiais švenčių metu liko kažkur anapus. O galbūt metai iš metų nutolę vaikai ir tėvai, broliai ir seserys, draugai vis tebegilina tylos liūdesio su skausmo prieskoniu pojūtį. Neseniai matytas lietuvių režisieriaus A.Puipos filmas „Kita tylos pusė“ (2019) paskatino pakalbėti šia aktualia ne vienam iš mūsų tema.
Tyla gali būti labai pikta ir kandi, skausminga ir nusivylusi, pilna nerimo ir vienatvės, laukianti kažko ypatingo, džiugaus, susimąsčiusi, svarstanti, kūrybinga, išraiškinga, meditacinė… Su kokia tylos puse jums teko susidurti? Kokia jūsų yra tyla? Apie ką ji?
Kiekvienas iš mūsų turime tylos veidą. Pvz.: man taip būna, kai aš supykstu, tuomet norisi nutilti ir taip nubausti tą, kuris mane užgavo. Tada tampu „ledo karaliene“, kuri laukia, kad jos ledas būtų ištirpintas meilės šiluma. Tyla su nuoskauda – dažnas reiškinys, kuris gali tęstis metų metus, kaip ir minėtame filme „Kita tylos pusė“. Principų laikymasis, nuoskaudos ir baimė – pagrindinės priežastys, kurios stabdė du brolius susitikti ir pasikalbėti daugybę metų. Tačiau atsiradus trečiam žmogui – laikinai apsigyvenusiai moteriai, pradeda keistis tylos spalvos. Ji tarsi tiltas tarp dviejų įšąlusių „ledynų“, kuri savo rūpestinga šiluma pradeda tirpdyti ir kelti į paviršių tai, kas buvo slepiama daugybę metų. Galbūt režisierius norėjo pasakyti, jog senatvėje gali būti daug sunkios tylos, kurią palengvinti gali atviras pašnekesys su kitu, kartais visiškai nepažįstamu žmogumi. Ir tai išlaisvina nuo baimių bei nuoskaudų, kurios buvo įkalinusios ilgus metus. Susitikimas su artimuoju, kuris stipriai įskaudino, gali atrodyti toks nepasiekiamas, kaip skrydis iki mėnulio.
Psichologas ar psichoterapeutas dažnai atsiduria to trečiojo žmogaus vietoje, kuomet kalbėtis su artimuoju sudėtinga, baisu ar neleidžia įsitikinimai (pvz.: puikybė). Tačiau tas kitas gali būti ir kaimynas, bendradarbis, pakeleivis traukinyje, draugas ar giminaitis, kuriam norisi išlieti skausmą. Tačiau dažnai atsitinka ir taip, jog kalbėtis nesinori, nes kažkas kažkada nesuprato, iškėlė viešumon ar pasinaudodamas proga dar „įkando“ ar pažemino kitų akivaizdoje. Tokiu būdu sužlugo pasitikėjimas žmonėmis ir užsivėrė siena, sauganti nuo kitų bandymų sužeisti, įskaudinti. Per šią sieną prasibrauti tampa sudėtinga, o kartais ir visai neįmanoma.
Sutuoktinių susvetimėjimas atspindi dar vieną tylos pusę, kuomet pasukama skirtingomis kryptimis ir nesirūpinama vienas kitu, bendrais tikslais, nes jau nebeįdomu, neliko artumo šilumos ar nuo visko pavargo. Tyla namuose, kai vaikai palieka namus ir pradeda studijuoti, ne vienus tėvus sukrečia iš vidaus ir paskatina ieškoti veiklos, kuri užpildytų tą tuštumą – tylą. Tyla darbe sumažėjus klientų ar pacientų skaičiui kelia nerimą dėl finansinio stabilumo ir t.t. Tačiau kaip moneta turi dvi puses, taip ir tyla ne visada yra su tamsiais atspalviais. Pvz.: po dienos darbų ir rūpesčių daugiavaikė mama gali mėgautis atsiradusia tylos pauze su arbatos puodeliu. Tylos, kaip ramybės balzamo, dažnai ieško ir triukšmingoje aplinkoje dirbantys asmenys, kai reikia daug bendrauti. Išsiskyrus su sutuoktiniu, kuris metų metus psichologiškai smurtavo, tyla namuose gali pasirodyti kaip rojus. Tačiau svarbiausia, tylos reikia kiekvienam iš mūsų, kad išgirstume savo širdies balsą, kaip ir ką ji kalba – galbūt verkia ar priekaištauja, o gal nerimauja ar liūdi? Yra žmonių, kuriems labai sunku išbūti tyloje su savimi. Jie nori užpildyti ją kažkuo kitu – muzika, žaidimais, bendravimu su kitais, sportu, valgymu ar gėrimu, kad tik nebūti toje tyloje su savimi. Žinoma, svarbu yra sportuoti, valgyti ir bendrauti, tačiau aš kalbu apie vengimą susitikti tyloje su savimi, kuomet jaučiamas diskomfortas, nuobodulys, nerimas, sąžinės graužatis dėl nieko neveikimo ar dar kažkas, kas verčia imtis kokios nors veiklos. Susitikti su savimi tyloje galima įvairiausiais būdais ir ne tik medituojant, bet ir vaikštant miško takeliu, kopiant į kalną, geriant arbatą, mezgant ar gulint vonioje. Ir kartais užtenka labai nedaug (20–30 min.), bet svarbiausia, jog tai būtų reguliariai. Tokiu būdu galima „prisijaukinti“ tylą ir ji taip negąsdins ar nebus tokia atgrasi. Kodėl kai kurie žmonės bendraudami, pristigus minčių, nutyla ir pasijunta nejaukiai, tada stengiasi užpildyti tą tylą kalbėdami bet ką? Kiekviena tokia pauzė yra apie kažką. Tai gali būti mandagus prieštaravimas, nepritarimas, abejonė, bandymas sulaikyti emocijas, nuobodulys, apatija ar susimąstymas, minčių formulavimas. Labai daug pasako ir pašnekovo žvilgsnis, kuris dera su tam tikru tylos atspalviu. Bendraujant akis į akį galima tai pamatyti ir parodyti tai, ką matau. Tokiu būdu paskatinti kalbėti kitą. Tačiau daug sudėtingiau yra, kai nėra susitikimo, kai tylos prasmė yra tik numatoma. Ir tada fantazijai ribų nėra, kai prasideda bandymai paaiškinti tylą. Ko gero, pati didžiausia bausmė sutuoktiniui, kai jo antroji pusė atsitveria tylos siena ir nenori bendrauti savaitę ar dvi. Be to, egzistuoja ir kenčianti tyla, kuomet ligonis išgyvena stiprų fizinį skausmą ar sveikatos negalavimą, kuomet sunku pajudėti ir belieka lovoje tyliai išgyventi skausmu pripildytą tylą.
Tačiau tyla yra reikalinga kaip duona ir vanduo kiekvienam iš mūsų, nes joje gali vykti pašnekesys su savimi, planavimas, kūryba ar poilsis nuo darbų. Galbūt tylos pauzė kažkam yra didelė prabanga, o kažkam kasdienybė, tačiau ką su ja daryti, kaip tinkamai pasielgti? Į šį klausimą atsakymas bus skirtingas, priklausomai nuo to, ko jums šiandien reikia – poilsio, įsiklausymo, susitaikymo, sprendimo suradimo ar kūrybinės idėjos. Jūsų rankose tyla gali sugroti pačią gražiausią muziką, kurios klausytis norėsis ne tik jums, bet ir kitam, šalia esančiam.