Prienų krašto ūkininkai – už permainas ir vienybę

Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius sako, kad besibaigiantys metai žemdirbiams buvo kupini įvairių patirčių, ir ne tik dėl koronaviruso pandemijos.

– Tad ko juose buvo daugiau: sėkmių ar išbandymų, džiaugsmo derliumi ar nusivylimo valdžios sprendimais?
– Skirtingai nei kitose srityse, koronaviruso pandemija ūkininkų darbų nesustabdė, tik, žinoma, juos sunkino. Negalėjo likti nešerti ir negirdyti gyvuliai, nemelžtos karvės, nekulti javai, nešienautos pievos, nekastos bulvės ir kitos daržovės.
Augalininkams besibaigiantys metai buvo neblogi. Metai buvo derlingi, darbų nestabdė gamta, o ir kainos „nevarė į minusą“.
Daug liūdnesnė situacija gyvulininkystės sektoriuje. Mūsų krašte šis sektorius galima sakyti paralyžiuotas. Nemažai karvučių išvažiavo į kaimyninę Lenkiją, sumažėjo ir laikomų stambių galvijų skaičius. Smulkius ir vidutinius pieno ūkius sužlugdė ir žlugdo buvusios žemės ūkio ministrės V. Baltraitienės laikais patvirtintas Pieno įstatymas, pieno supirkimo kainas išdėliojęs net į 10 lentynėlių. Nors šiemet Konstitucinis teismas Pieno įstatymą pripažino ydingu ir įpareigojo Vyriausybę parengti kitą, tačiau nuėjusi valdžia nei jį panaikino, nei pataisė. Tad smulkieji pieno gamintojai ir toliau ignoruojami, jų parduodamo pieno kaina – mažiausia. Kas gali dirbti nuostolingai?
Monopolio iš rankų nepaleidžia ir mėsos perdirbėjai. Todėl ir nyksta šeimos ūkiuose ne tik karvių fermos, bet ir auginamų galvijų bandos. Dauguma šeimos ūkių, ypač tų, kuriuose tvarkosi jaunimas, renkasi augalininkystę. Gerai bent tai, kad ieško išeities…
– Rugsėjo mėnesį, prieš rinkimus į LR Seimą, Lietuvos žemės ūkio rūmai, po kurių stogu „glaudžiasi“ keliolika ūkininkus buriančių visuomeninių organizacijų, surengė diskusiją tema „Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros politika“. Diskusijoje dalyvavę daugumos partijų atstovai turėjo galimybę pasakyti, kur link judės žemės ūkis ateinančius ketverius metus. Tuomet pokalbio dalyviai beveik vienu balsu tvirtino, kad žemės ūkis Lietuvai svarbus ir pasisakė už paramą smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Tarp jų buvo ir šiandien valdančiąją daugumą sudarančių partijų atstovai. Tai turėtų teikti vilčių ir Prienų ūkininkų sąjungos nariams, nes mūsų krašte didžiumą sudaro kaip tik vidutiniai ir smulkūs ūkiai. Ar Jūsų lūkesčiams lemta pildytis, ką žemės ūkiui žada naujosios Vyriausybės programa?
– Deja, tai, kas surašyta programoje, kol kas kelia daugiau nerimo nei gerų minčių apie perspektyvą. Vėl kalbama apie lengvatos biodyzelinui naikinimą, naują mokestį, apmokestinant dalį technikos.
Liūdniausia, kad toliau stengiamasi gilinti priešpriešą tarp žemės ūkio gamybos ir ekologijos, o žemės ūkį įvardinti kaip didžiausią teršėją. Prisimenu ir vasarą LRT rengtą laidą, bandančią įteigti, kad Baltijos jūros dugną labiausiai teršia trąšos ir žemės ūkyje pasėlių priežiūrai naudojami chemikalai. Keistai skamba tokie išvedžiojimai, kai žinai, kad šiandien kiekvienas ūkininkas labai atidžiai skaičiuoja, kiek ir kas kainuoja, ir brangiai kainuojančias trąšas bei chemikalus naudoja labai atsakingai, pagal paskirtį, o ne beria bet kur ir bet kaip, siųsdami į jūrą.
Įgyvendinant ES reikalavimus dalies dabar naudojamų chemikalų bus visai atsisakyta, juos pakeis kiti. Tik, žinoma, ir jų kaina bus kita.
Dar vieną „dovanėlę“ paliko nueinančios Vyriausybės aplinkos ir žemės ūkio ministrai, paskutinėmis kadencijos dienomis priimdami teisės aktą dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų. Pagal šį dokumentą jau nuo 2021 m. kovo 15 dienos laukuose negalės būti rietuvėse sandėliuojamo mėšlo. Kas laukia? Juk tai laikas, kai dar net nebus prasidėję pavasario darbai. Ir vėl smūgis smulkiems ir vidutiniams ūkiams, nes lig šiol įsirengti mėšlides turėjo galimybę tik stambūs ūkiai. Lietuvos ūkininkų sąjunga, tarp jų – ir mes, savo poziciją išsakėme, bet ir ar tai turės įtakos? Neabejoju, kad atėjus kovo 15-ajai atitinkamos priežiūros institucijos pradės vykdyti savo funkcijas. Taigi laukia naujos baudos.
Nieko gero nežada ir „ORLEN Lietuva“ ketinimai į biodyzeliną vietoj dabar pilamo rapsų aliejaus kaip priedą naudoti palmių aliejų. Nukentės mūsiškiai rapsų augintojai, be to, galimai brangs ir pats dyzelinas. Kam tai naudinga? Tikrai ne Lietuvos ūkininkams…
Be to, politikai, kaltindami žemdirbius dėl sukuriamos per mažos pridėtinės vertės, turėtų atsigręžti ir į anksčiau priimtus įstatymus, įteisinusius monopolijas, ramų sofos ūkininkų gyvenimą. Būtent sofos ūkininkų turimi žemės plotai, tik kartą per metus nušienaujami, jiems tarnauja tik išmokoms gauti ir jokios pridėtinės vertės nekuria.
Politikams nepatinka ir tai, kad daug eksportuojame grūdų, bet būtent jie ir prisidėjo prie to, kad nuolat žlugdant gyvulininkystę, ūkininkai tik tokią išeitį ir teturėtų.
– Bet naujojo žemės ūkio ministro pasisakymuose akcentuotas dėmesys trumpajai maisto grandinei, taip vadinamam projektui „Nuo lauko prie stalo“. Pasak ministro, būtina atverti „žalią šviesą“ kooperacijai ir suteikti galimybę ir šeimos bei smulkiems ūkiams dalyvauti konkursuose ir be tarpininkų parduoti ūkiuose išaugintas daržoves bei pagamintą produkciją.
– Labai sveikiname tokią iniciatyvą. Tik labai svarbu, kad žodžiai būtų paremti konkrečiais darbais. Kad ir vėl ūkininkai neliktų tik pažadų įkaitais.
Šių metų ankstyvą pavasarį suvienijome kelis smulkiuosius ūkininkus bei gamintojus ir parengėme projektą programai „Investicija į trumpas grandines“. Jį pristatėme viešai ir pateikėme Žemės ūkio ministerijos projektų vertinimo komisijai.
Prabėgo beveik metai. Per tą laiką kelis kartus buvome paprašyti pateikti įvairių papildomų dokumentų, tačiau atsakymo iki šiol neturime. O ir patalpas ūkininkų krautuvėlei buvom susiderinę. Bet vis dar ir esam nežinioje, kurioje grandinės vietoje ir dėl ko mūsų projektas įstrigo.
– Gal tiesiog kažkam buvo neparanku, kad Prienų krašte atsirastų vietos ūkininkus ir smulkius gamintojus vienijantis kooperatyvas?
– Pamąstymų turime įvairių, bet viliamės sulaukti vienokio ar kitokio konkretaus atsakymo. Gal naujajai valdžiai žadant supaprastinti smulkių ūkių buhalterinę apskaitą, skaidrinti paramos gavimo konkursus, finansiškai skatinti šeimos ūkius bus pritarta ir mūsų projektui.
Svarbu, kad iniciatoriai nenuleistų rankų ir tikėtų to, ką daro, perspektyva.
– Akivaizdu, kad labiausiai žemdirbių darbus „reguliuoja“ ES direktyvos, šalies valdžios priimami teisės aktai, sprendimai ir įvairūs draudimai. Bet stebint pastarųjų metų tarpusavio ginčus tarp įvairių žemdirbių visuomeninių organizacijų, peršasi mintis, kad ir patys ūkininkai sunkina sau gyvenimą.
– Taip, šiandien mums labai trūksta sutarimo. Labai gaila, kad susiskaldėme, kad atsirado didelė priešprieša tarp Žemės ūkio rūmų, vienijančių šakines žemdirbių organizacijas, ir naujai sukurtos Lietuvos žemės ūkio tarybos, į kurią susibūrė nuo Rūmų atskilusios didžiausios žemdirbių organizacijos – Bendrovių ir Pieno gamintojų asociacijos, Lietuvos ūkininkų sąjunga.
Skaldymasis, betiksliai ambicijų karai, besikuriančios vos kelis ar keliolika narių turinčios naujos asociacijos ardo mūsų vienybę ir silpnina visų žemdirbių pozicijas.
Valdžiai – tai labai patogu. Ir ne tik šalies, bet ir vietos, nes nesutarimai žemdirbius vienijančių organizacijų viršūnėse atsirita ir iki skyrių rajonuose. Kartais net sunku suprasti, kokiu pagrindu ir dėl ko kuriasi nauji, neaiškūs dariniai. Ar tik tam, kad „drumstų vandenį“ ir skundus rašytų…
– Kokia Prienų ūkininkų sąjungos pozicija, kalbant apie santarvės paieškas tarp žemdirbių organizacijų?
– Prienų ūkininkų sąjunga yra savarankiška organizacija. Mes nesame Lietuvos ūkininkų sąjungos skyrius ir sąjungos veikloje dalyvaujame savarankiškumo principu. Bet esame aktyvūs, pasisakome visais klausimais, teikiame pasiūlymus, tarp kurių ir siūlymai artėjančiam LŪS suvažiavimui. Mes pasisakome už pokyčius sąjungos vadovybėje ir manome, kad žemdirbių asociacijas ir sąjungas turėtų vienyti vienas centras. Taip būtų lengviau ir aiškiau atstovauti žemdirbių interesams.
Džiaugiuosi, kad Prienų ūkininkų sajunga yra skaitlingiausia Birštono ir Prienų krašto ūkininkus vienijanti organizacija, atvira diskusijoms ir pasiūlymams. Apgailestaujame, kad šių metų kai kuriuos planuotus darbus teko atidėti dėl koronaviruso pandemijos ribojimų ir bendravimas vyksta nuotoliniu būdu.
Neturėjome galimybės susirinkti ir į tradicinę „Metų ūkio“ šventę, bet konkurso dalyvius ir nugalėtojus pagerbsime pavasarį, pasibaigus karantinui.
Tikiu, kad ir toliau būsime vieningi ir susitelkę. Linkiu, kad ateinantys metai visiems būtų ženklūs sėkme, santarve su gamta ir tarpusavyje.
– Ačiū už pokalbį. Tegul 2021-ieji – darbštaus ir tvirto Jaučio metai – mūsų krašto žemdirbiams būna derlingi, dosnūs pelningais sandoriais ir teisingais sprendimais.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė