„Dėkojame tėvams už šilumą namų…“

Šeimos, kuri artėjant gražiausioms metų šventėms, kai Kūčių vakarą prie bendro balta staltiese užtiesto stalo laužti plotkelės, pasidžiaugti vienas kitu, aptarti linksmų ar liūdnesnių gyvenimo akimirkų gražiai susirinktų kartu, ilgai ir toli neteko ieškoti. Pakalbinau Levutės ir Algio Marcinkevičių, gyvenančių Prienlaukio kaime, dukras ir sūnų. Deja, karantinui, įvairiems apribojimams pakoregavus kasdienybę bei šventes, šiais metais jie Šv. Kalėdas pasitiks kiekvienas savo šeimoje, bet vis tiek širdyse jausdami vienas kitą.

Šeimos akimirka pernai po Kūčių vakarienės (iš kairės): – Mindaugas, Aušra, mama Levutė, Lima, Iveta, Evaldas, ir vėl iš kairės: tėvelis Algis, Senelis Šaltis – žentas Darius, ant kurio kelių drąsiai įsitaisę Simas, Rugilė, Diana, prisėdę – Odeta ir Vita.

Juo labiau, kad ir gyvena jie visi prie mūsų Nemuno, Prienuose ar netoli jų, netoli tėvelių ir vienas kito. Jie – tai Levutės ir Algio Marcinkevičių vaikai ir anūkai: dukros Lima, Aušra, Odeta, sūnus Mindaugas, anūkai: Iveta ir Milena, Simas, Greta ir Rugilė, Diana ir Arnas. Šios gražios šeimos vaikai nė vienas niekada nebuvo išvykę dirbti į užsienį. Visi tikina, kad džiaugiasi gyvenimais ir darbais čia, greta vieni kitų. Ir ta jungtis – be galo didelė. Ji tiesiog įgimta ir atsinešta iš vaikystės, kaip didžiausias turtas, kurio pagrindas: mokėti dalintis ir džiaugtis, rūpintis ir atleisti. Kūdikio lopšį apglėbusi mamos ranka, tėvelio akys – jųdviejų širdys, dalintos vaikams nuo lopšio su viltimi, kad juos lydės meilė ir šiluma, kuriomis jie jau dalinsis su savo vaikais.

Pasitinka Senelį šaltį dar miške, paklysti neleidžia ir dovanas padeda pavežti…

„Atsimenu, kai dar gyvenome bute, po Kūčių vakarienės, tėvukai sakydavę, kad būtina išvėdinti kambarį, todėl mums, vaikams, reikia trumpai pabūti kitame. Paskui mus pakviesdavo, tos akimirkos labai laukdavom, nes po eglute rasdavome žaislų, – prisimena Lima. Mūsų šeimos Kūčios visados su tėvukais. Net ir kai sesės valgė savo šeimose, tai Kalėdų rytą vis tiek visi būtinai susirinkdavom. Dar prisimenu, kaip jų dukros yra sakiusios: „Jei ne pas močiutę valgėm, tai Kūčios jau ne tokios“. Tik šiais metais – kiek kitaip, reikia saugoti vieniems kitų sveikatą“.
Lima primena, kad dar turi tradiciją ir trauktis dovanėlėmis, kai ant lapukų surašai visų vardus, ką ištrauki – tam perki. Jos, beje, simbolinės. „Nesureikšminam nei maisto, nei dovanų, aišku, eglutę puošiam pas tėvukus Kūčių dieną, – pasakoja Lima, jau šešiolika metų Prienuose dirbanti kirpėja. – Labai patikdavo stebėti, kaip kitos kerpa, todėl ir pasirinkau šį darbą, kurį myliu“. Beje. Lima dirba sesės Aušros įkurtoje, dabar jos dukrai Ivetai priklausančioje „Grožio studijoje“. Iveta čia taip pat dirba kirpėja, jos sesė Milena – manikiūrininke. Iš viso sukurtos septynios darbo vietos. Apie savo individualią veiklą užkalbinta Aušra Večerskienė tik kukliai, nuoširdžiai šypteli, rodos, nieko čia daug nenuveikusi. Ji pati to paties pastato pirmame aukšte dirba savo parduotuvėje „Ups“ (Universalu, patogu, stilinga). Taigi – daug nuveikta ir sau, ir dėl kitų, bet girtis nemėgsta nė vienas kalbintos šeimos narys. Aušra pasakoja ir apie tradiciją per Kalėdas keistis dovanomis tik savo šeimoje ir būtent – tik savo rankų darbo. „Smagu, kai dovanos nepirktinės, kai šildo iš savęs. Vakarais dingsta ir slapčia „kuičiasi“, kažką iš medžio kiekvienai drožia vyras ir tėtis Darius, vienai gal pieštukinę, kitai ką kitą – neišduos. Dukros taip pat nustebina. Iveta daro gražius papuošalus. Na, visko negaliu pasakoti, sužinos prieš laiką“, – šypsosi ir prisimena, kai dar jos ir kiti vaikai buvo nedideli, Prienlaukio kaiman pas tėvukus sugužėjus Kūčių vakarą ateidavo ir Kalėdų Senelis. „Miške greta namų stovėjo toks namelis. Senis Šaltis vaikšto tarp eglių, o vaikai nuoširdžiai tiki, kad jis gyvena tame namelyje. Kai sukiužo, sulūžo namo stogas, vaikai klausdavo: „Ar atskris į tą namelį Senelis Šaltis“? „Kai dar eidavom į mokyklą, tai Kūčių vakarą ant lapelių surašydavom berniukų vardus. Paslėpdavom po pagalve, ryte iš po jos traukdavom ir tikėdavom, kad ištrauktu vardu vaikinukas tikrai įsimylės, – juokauja Lima, prisimindama ir daugiau burtų. – Pas tėvukus pavalgę vakarienę, eidavom skubiai į lauką klausyt, iš kurios pusės šunys loja. Dar esam žvakės vašką lašinę į vandenį. Reikia žiūrėt, ką pamatysi, tas ir bus, pavyzdžiui, karietą. Tekę matyti vos ir ne kryžių“. Lima laiko ratu sugrįžta ir į tėvuko Žarstos kaimą, mamos – Šiauliškių, ir džiaugiasi išsaugotu giminių ryšiu. Sako, kad mama

Levutė ir Algis Marcinkevičiai su dukromis Aušra, Lima, Odeta, sūnumi Mindaugu, gegužės mėnesį minint bendro gyvenimo drauge 50-metį.

Levutė, tėvukas Algis pasakoję, jog jų vaikystėje tai geriausia dovana buvo gauti dovanų žaisliuką ant eglutės, nes tuo metu tai buvo prabanga. Eglutę puošdavo saldainiais, vatos gumuliukais, liktoriukais. O ir kaip mena tėveliai, dvylikos patiekalų nebūdavę. Bet sako, silkė, žuvis, kūčiukai, burokėlių-kopūstų salotos su sėmenų aliejumi – visada. Kūčių dieną jie prisimena barščių su džiovintais baravykais skonį, kuriuos valgydavo pietums. Mama Levutė atsimena ir Kūčias bei Kalėdas su trisdešimčia laipsnių šalčio, su didžiuliais vėpūtiniais iki langų. Langai būdavę gražiom gėlytėmis užšalę. Vaikams tai būdavo pramoga. Jie prasipūsdavo skylutę ir laukdavo, gal kas ateis nuo miško takeliu. Jau vėliau, žinoma, Kalėdų pusryčių stalas praturtėjo pačių keptais pyragais, naminėmis karkomis, mėsinėmis dešrelėmis, skilandžiu. „Kai dar tėvukas turėjo arklį, tai ir mes susėsdavom į roges ir važiuodavom kaimynų pasveikinti su Kalėdomis“, – tikras akimirkas mini Lima. „Mano atmintyje išlikusios Kūčios, kai dar valgydavom pas močiutę, mamos mamą, kuri dar kartais ir dabar su mumis sėda prie bendro Kūčių stalo. Tai – mūsų vaikystė, bet, rodos, ir dabar išlikęs burnoje kūčiukų su aguonų pienu skonis. Kūčiukai būdavo tokie saldūs, o aguonų pienas – lyg koks vaškas visumoje, bet toks skanus, kad ne po vieną lėkštę suvalgydavom. Ir kisielius toks tikras buvo“.
Jau 27 metus Veiverių gimnazijoje pradinių klasių mokytoja dirbanti Odeta apgailestauja, kad „šiais metais ne tokios bus Kalėdos. Turim mokykloje tradiciją – su klase Kalėdų proga nuvykti į spektaklį, šiemet nebegalėsim“. Ji taip pat su meile kalba apie tradiciją per Kūčias, Kalėdas valgyti, sutikti pas tėvukus ir viliasi, kad po šių, kiek kitokių švenčių, kitais metais vėl tradicijos tęsis.
Marcinkevičių sūnus Mindaugas dabar su žmona Vita, dukryte Diana, sūneliu Arnu gyvenimą kuria Vartų kaime. Mindaugas dirba Lietuvos kariuomenės logistikos valdybos Įgulų aptarnavimo skyriuje. O bitininkystė, žiedadulkių rinktuvų darymas – jo pomėgis ir papildomas pajamų šaltinis. „Drožinėdavau iš medžio ąžuolinius padėkliukus

Netikėtai atskridęs vienas spiečius Mindaugą privertė pamilti jų gerokai daugiau ir ilgam.

(užkandžiams), juos veždavau parduoti į muges, – primena kiek senesnį savo hobi. Vartų kaime jie apsigyveno prieš penkerius metus. „Norėjom gyventi kaime, atskirai, turėti savo namus, savo kiemą, – pasakoja jis. – Kai kartą į pas tėvus stovėjusius dėdės tuščius bičių avilius atskrido pats spiečius, nebuvo kam jų prižiūrėti. Pabandžiau ir pamilau bites, „užsikabinau“. Jei „susirgai“ bitininkyste, tai nepagysi“, – mielai šypsosi Mindaugas, dar primindamas ir apie šeimos tradicijas pas tėvukus Prienlaukyje: „Per Kūčias visi susėdam prie bendro stalo. Iš miško keliuku atskuba Senelis Šaltis. Jau apie penkiolika metų šiai tradicijai. Ir kasmet jis vis kitas – kad įtarimas kam nors nekiltų, o kas gi jis toks tikrai. Dovanėlių jis šiaip neduoda iš karto. Ir ratuku reikia šokti, ir eilėraščių padeklamuoti. Pas tėvukus švenčiam ir Velykas, ir kitas šeimos šventes. Žinoma, Mindaugines – taip pat. Tądien vėliavą tėvukas iškelia“.
„Kad ir kokie tie metai buvę, kad ir tik dviese su mama tėvukas pasitinka Naujus Metus, kasmet 12-tą valandą nakties toliau nuo namų ant kalnelio tėtė užkuria laužą. Ir ačiū Dievui, kad yra ryšys ir tarp jųdviejų, ir tarp mūsų visų, pačių artimiausių žmonių. Dėkojame tėvams už širdžių ir namų šilumą“, – sesės ir brolis antrindami vienas kitam tarsi apibendrina prieškalėdinį pokalbį Marcinkevičių šeimoje. Ir tegu kiekvienas jų kopia į savo kalnelį, kur visados spragsi sukrauto laužo įkurta ugnelė, kur prie Kūčių stalo visados kalbasi ir jų geros akys, šiltos širdys.
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *