Apie konfliktus

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Konfliktai tokie neišvengiami kasdienybėje, kaip duona ant stalo, tačiau retai susimąstome apie tai, jog jų sprendimo būdai gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo asmenybės tipo, situacijos ar įgytos patirties. Be to, svarbu žinoti, jog egzistuoja ne tik tarpasmeniniai ar tarpgrupiniai, bet ir vidiniai arba asmenybės konfliktai. Tačiau pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą – kas tai yra? Lietuvių žodyne apibrėžiamas šis terminas taip:
Konfliktas (lot. conflictus – susidūrimas) – priešingų nesuderinamų norų, poreikių, tikslų susidūrimas, sukeliantis sunkių išgyvenimų; skiriama vidinis konfliktas ir konfliktas tarp individų – dviejų žmonių ar grupių; vidinis konfliktas – bemaž vienodai stiprių, bet priešingų norų, poreikių, interesų susidūrimas; konfliktas tarp individų – susidūrimas tokių žmonių, kurie siekia nesuderinamų tikslų, turi priešingų interesų.
Daugelis mūsų stengiasi išvengti konfliktų, tačiau tai neįmanoma, kadangi mes visi esame skirtingi su savo poreikiais ir interesais bei esame veikiami kitų žmonių, savo paties emocijų. Dėl ko atsiranda konfliktai? Bene dažniausiai pasitaikančios priežastys yra nesąžiningumas, aplaidumas, ypatingas pasitikėjimas savo nuomone ir įsitikinimais, santykių neišsiaiškinimas, negebėjimas nustatyti ribų, netinkamas konflikto sprendimo būdas, slapti kėslai ir baimė. Labiausiai paplitusi iš jų yra baimė – apsijuokti, prarasti reputaciją, būti atstumtam, pažemintam, netekti darbo, pinigų, žemės, kito žmogaus, sveikatos ir t.t. Pvz.: pacientas, kuris po atliktos klubo sąnario operacijos jaučia skausmą, nepastebi jokio sveikatos pagerėjimo (nors chirurgas žadėjo) natūraliai gali jausti baimę dėl ateities (ar galės vaikščioti kaip anksčiau?) ir pyktį ant gydytojo, kuris gali būti nukreiptas ir į kitus specialistus, esančius aplinkui. Visiškos nevilties ir bejėgiškumo apimtas pacientas gali bandyti ieškoti sąjungininkų, kurie pritartų jam ir padėtų kovoti su neteisybe ir netvarka sveikatos sistemoje. Tačiau už viso to slypi baimė gyventi nepilnavertišką gyvenimą. Kaip ir daugelyje kitų situacijų, kuomet vengiama atvirai kalbėti apie mintis ir emocijas, nes baiminamasi įskaudinti kitą, būti atstumtam, apšauktam, susipykti, netekti darbo ar dalies pajamų, prarasti žmogų. Tie, kurie norėtų išvengti konfliktų, turėtų žinoti, jog pirmiausia reikalinga suvokti, kas vyksta ir dėl ko, būti sąžiningiems ir atsisakyti nuostatos „aš esu teisus“ bei norėti išspręsti nesutarimą taikiai ir abiems pusėms priimtinu būdu. Jeigu tai nepavyksta, tuomet tenka rinktis vieną arba kitą konflikto sprendimo tipą.
„Puolantieji – besiginantieji“ atstovauja konkurencijos tipui, kuriam būdinga karinga mąstysena „akis – už akį, dantis – už dantį“, dėmesys sutelktas į „aš esu teisus“ ir „kitas yra neteisus“ bei norą patenkinti savo poreikius. Šiam tipui dar tinka apibūdinimas „geriausia gynyba – puolimas“. Šio tipo pavyzdžiai gali būti ne tik šeimyniniai konfliktai, girdimi ir kaimynams, bet ir pasauliniai karai, revoliucijos, riaušės. Gali pasirodyti, jog toks būdas yra pats blogiausias iš visų, tačiau ne visuomet. Egzistuoja sveika konkurencija rinkoje, kuri skatina tobulinti įmonių darbą, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir kurti naujus produktus žmonių gerovei bei natūrali gynybinė reakcija, kuomet pamačius skriaudžiamą senelį ar vaiką gatvėje kyla noras jį apsaugoti ir kovoti su neteisybe.
„Taikdariai“ stengiasi prisitaikyti ir vengia spręsti problemas, nes „nenori kautis“ ir verčiau renkasi „šventą ramybę“, nes „kumščiais dar niekam nepavyko laimėti“. Jų mąstysenoje jaučiasi pasyvus priešiškumas ir tylus įsitikinimas savo teisumu bei atsakomybės spręsti iškilusius sunkumus vengimas. Šio tipo atstovai nesprendžia konfliktų, bet neprieštarauja, kad kita pusė pasiimtų to, ko pageidauja. Pvz.: mama dėl „šventos ramybės“ nuryja nuoskaudą dėl skaudžių sūnaus žodžių, kurie skirti jai ar tėvui, bei stengiasi kažkaip viską „užglaistyti“ ir pateisinti tokį jo elgesį paauglystės maištavimu, netvarka mokykloje ar kokia nors susidariusia situacija, sutikdama patenkinti norą įsigyti kokį nors daiktą ar grįžti namo kada panorėjus. Toks nutylėjimas – tai neišspręstas konfliktas, kuris gali virsti nuoskauda ar vidiniu konfliktu.
„Vengiantieji“ bijo atvirai ir sąžiningai kalbėti apie sunkumus, ignoruoja problemas ir konfliktus, tarsi jų visai nebūtų. Tai „aukos“ mąstysena, paremta menkavertiškumu ir beviltiškumu. Tikimasi, jog problema pati išsispręs, tačiau ilgainiui besikaupiantys sunkumai gali vieną dieną sprogti. Be to, kita pusė, kuri dalyvauja konflikte, gali jausti, jog jos vengiama. Šis būdas yra tinkamas, kai nėra galimybės patenkinti savo poreikius ar konfliktas neliečia tiesioginių interesų, kai reikia surinkti daugiau informacijos ar yra svarbesnių problemų. Pvz.: pacientė, reabilitacijos metu gyvendama viename kambaryje su kita moterimi, kuri naktį garsiai knarkia, gali bijoti atvirai kalbėti apie tai ir stengtis neparodyti savo nepasitenkinimo bei nuovargio, motyvuodama tuo, jog ilgai taip nebus, dar pakentės keletą dienų ir vis tiek išvažiuos. Jei nėra galimybės pakeisti kambario, tuomet tai galimas sprendimo būdas (be to, yra dar ir ausų kamštukai, kurie bent iš dalies padėtų sumažinti garsą).
„Siekiantys lygiųjų“ arba kompromiso atstovai stengiasi priimti bendrą sprendimą, tačiau jis yra tik iš dalies patenkinantis abi puses. Jiems rūpi tikslai ir santykiai. Tai ieškojimas aukso vidurio su išliekančiu noru „būti teisiam“. Šiam tipui svarbu žinoti, jog ir toliau galės laikytis savo nuostatų. Kadangi nė viena pusė nėra iki galo patenkinta sprendimu, todėl ilgainiui vengiama jo laikytis. Šis būdas taikytinas, kai abiejų konfliktuojančiųjų galia yra panaši, kai sprendimui priimti nėra laiko ar siekiami tikslai ne itin svarbūs.
„Bendradarbiaujantieji“ yra geranoriškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu ir stengiasi ieškoti originalių sprendimų, patenkinančių abiejų poreikius ir gerinančių tarpusavio santykius. Šis būdas reikalauja pakankamai daug laiko, pastangų, pasitikėjimo vienas kitu ir kūrybiškumo. Konflikto dalyviai stengiasi įveikti ne vienas kitą, bet esamą sunkumą ir linkę laikytis priimto sprendimo. Bendradarbiaujantis pavyzdys gali būti viešas renginys, kurio metu dalyvauja įvairių organizacijų atstovai, pristatantys savas veiklas ar produktus, siekiantys daryti sklaidą, užmegzti naujus ryšius. Kitas pavyzdys – tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas, siekiant pagerinti mokinių mokymosi sąlygas ir padėti spręsti iškilusius sunkumus ir daugelis kitų tarpasmeninių pavyzdžių.
Pabaigai. Negalima nuvertinti nei vieno konflikto sprendimo tipo atsižvelgiant į aplinkybes ir kontekstą, kuriame jis yra taikomas. Svarbiausia suvokti konfliktą ir sąmoningai ieškoti tinkamiausio būdo jį spręsti. Priklausomai nuo laiko sąnaudų, vertybių ir galimybių reikėtų rinktis adekvatų sprendimą, įvertinus tai, jog yra ne vienas kelias.