Šiuo metu atrandame vis daugiau pažintinių takų, nenumintų miško takelių. Ieškome vietos gamtoje, kurioje nesibūriuojama. Žingsniuojant tokiomis vietomis apavas tampa nepaprastai svarbus. Renkamės jį patogų, nepralaidų drėgmei, bet tuo pačiu ir leidžiantį pėdai „kvėpuoti“, geru padu. Turėdami kokybišką avalynę, galime išsukti ir iš takelio. O jei nutinka taip, kad namo pareiname šlapiais batais – visiškai nepanikuojame. Turime šiltus namus, kuriuose be vargo išsidžioviname avalynę. Bet įsivaizduokite… turite vienus batus, juos dėvite ir vasarą, ir žiemą. Jie nėra nei šilti, nei nepralaidūs drėgmei. O jums tenka eiti ne vieną kilometrą: kojos šąla, batai peršlampa, ne visuomet galite juos išdžiovinti. Ir jeigu taip tektų žygiuoti kiekvieną diena, naktį… Spėju – verčiau liktumėte namuose. Visgi, žygiai, avint būtent tokią avalynę, buvo Lietuvos partizanų.
Liudvikui Dabrišiui paaukoti batai.
Didelė dalis žinių apie laisvės kovotojų gyvenimą mus pasiekė per jų pačių užrašytus išgyvenimus. Nuolatiniai žygiai reikalavo fizinės ištvermės, pogrindžio gyvenimas nebuvo lengvas ir psichologiškai. Lietuvos partizanams nepaprastai daug padėjo rėmėjai. Jų dėka jie rasdavo šiltą priglobstį, maisto, švarių rūbų, iškūrentą pirtį. Ypač buvo vertinama parama avalyne. Beveik visuose dienoraščiuose yra aprašomos situacijos, kuomet dėl avalynės kildavo nemenkų problemų. Partizanų kapelionas Lelešius-Grafas savo dienoraštyje rašo, jog ilgų kelionių metu batai plyšdavo, trindavo kojas – nebuvo blogesnio dalyko, kaip blogo apavo iki kraujo nutrinta koja. Todėl patikimas batsiuvys buvo labai reikalingas. Prienų rajone, Ingavangio kaime batus partizanams siuvo Petras Matukevičius. Dr. Kostas Algirdas Aleksynas savo knygoje „Mes iš Ingavangio“ pateikia MGB dokumento ištrauką: „[Matukevičius] Prasitarė, kad 1947 metų pabaigoje vienam partizanų būrio vadui pasiuvo čebatus, bet jį nukovė kareiviai, ir šis apavas atiteko liaudies gynėjams. Paklaustas: „Ar tuos čebatus nepasiuvai Baltušaičiui Klemensui? – Matukevičius atsakęs: „Taip!“. Juozas Kučinskas, prisimenantis pokarį gyvenant prie Balbieriškio girios, pasakojo, kad jo tėtis siuvo batus. J. Kučinskas, būdamas 12 metų, nešė kurpalius partizano batams: „Vieną kartą, kai nešiau tuos kurpalius, susuktus į skuduruką, pamatė kaimynė <…> kitą kartą sutikus mane klausė, ką aš ten nešiau. O pasakyti, kad kurpalius – negalėjau. Supras, kad siuva tėvelis. Atsakiau, kad nežinau. Kadangi kurpaliai man einant vis slydo, atsakiau, kad gal kokį triušį nešiau. Tuomet aš jau supratau, kad atskleisdamas tikrąjį savo nešulio turinį, labai rizikuočiau artimųjų laisve, ar net gyvybe…“.
Batai tarnavo šifrų, dokumentų gabenimui. A. Ramanauskas-Vanagas savo prisiminimuose, išspausdintuose knygoje „Daugel krito sūnų“, rašė: „Duoti Vakarams žinią apie tai, kas dedasi Lietuvoje antrosios bolševikinės okupacijos metais, ir apie pačią pogrindžio veiklą buvo mėginta ir kitais būdais. Rasta inteligentė, turėjusi galimybę nuvažiuoti Anglijon ir susitikti su Lietuvos pasiuntiniu K. B. Balučiu. Jo adresu ir buvo parašytas atitinkamas raštas. Jis buvo įpakuotas ir paslėptas minėtos ponios dvigubame batų pade.“ Juozas Lukša-Daumantas taip pat dvigubame pade slėpė šifrą, skirtą palaikyti ryšius su vakarais.
Pirmas iš dešinės Juozas Kučinskas.
Daugiau nei dešimt metų trukusi rezistencinė kova reikalavo veiksmingų konspiracinių priemonių, įvairiais būdais buvo maskuojami pėdsakai. Bunkeriai buvo įrengiami prie upelių, kurie naikindavo pėdsakus. A. Ramanauskas-Vanagas savo dienoraštyje rašė apie prietaisą, kuris žmogaus pėdsaką padarydavo panašiu į triušio: „Kai mes visi trys buvome jau netoli bunkerio, Šturmas su Žilvičiu išgirdo žingsnius ir su ginklais šoko viršun. Mat į bunkerį buvo likęs pėdsakas, virš jo buvo pjautos ir kapotos malkos geležinei krosnelei. Dabar jie pamanė, kad rusai ar taip kas nors jų paliktais pėdsakais artinasi prie bunkerio. Šturmas su Žilvičiu ir jų globėjas paprastai prie bunkerio eidavo prie batų prisirišę specialų įtaisą, paliekantį pėdsaką, panašų į kiškio pėdeles. Vėliau panašus maskavimasis buvo plačiai naudojamas daugelio partizanų, kurie, esant sniego dangai, gyvendavo miškuose. Tokius įtaisus mačiau naudojant ir Tauro apygardos štabo pareigūnus 1948/1949 metų žiemą..“. Dar viena plačiai naudota priemonė – batų padų patepimas žibalu ar terpentinu. Taip šunys neaptikdavo pėdsakų. Okupacinės valdžios struktūros, norėdamos išsiaiškinti partizanų ryšininkų, rėmėjų veiklą, jų batus pažymėdavo specialiu preparatu, dėl kurio veikimo šuo pėdsekys pėdsakus užuosdavo mėnesį laiko.
Lietuvos partizanas Liudvikas Dabrišius-Kareivis, 1944 m.
Pokario metais Lietuvos partizanų avalynė buvo ypač geidžiama ir okupantų. Tai liudija nuotraukos ir pasakojimai. Išlikusiose nuotraukose matome, jog jeigu partizanai vilki uniformas, tai avi ir juodus aulinius batus. Tačiau nuotraukose, kuriose saugumo struktūros užfiksuodavo nužudytus ir išniekintus partizanus, dažnu atveju partizanai būdavo nurengti, apavas nuautas. „Pačiupę į savo rankas partizaną, rusai su stribais jo uniformą pasidalydavo. Dar įvykio vietoje nuo gyvo partizano ar jo lavono jie nutraukdavo ir batus. Apskritai partizanų lavonai būdavo paliekami visiškai nuogi arba tik su apatiniais baltiniais“, – pažymi A. Ramanauskas-Vanagas. Labai gerai žinomas ir plačiai skelbtas atvejis, kuomet 1953 m. vasario 4 d. buvo išduotas ir surastas Pietų Lietuvos partizanų vado Sergijaus Staniškio-Lito bunkeris Prienų šile, partizanas Litas sunaikino visus dokumentus, ryšių aparatūrą, supjaustė savo batus ir gyvas nepasidavė – nusišovė.
Išties, batai nuo pat jų atsiradimo mūsų garderobe buvo ypač svarbūs, suteikė daugiau galimybių, palengvino gyvenimą. Lietuvos partizanų gyvenime avalynė buvo nepaprastai svarbi, o patikimas batsiuvys – didelės svarbos rėmėjas. Batų pėdsakai galėjo tapti pražūtingi, todėl reikėjo didelės išmonės ir apdairumo juos maskuojant. Nuolatiniuose žygiuose avalynė keldavo ir nemenkų problemų. S. Staniškio-Lito žūties istorija patvirtina – tai buvo didelis turtas partizanams ir geidžiamas grobis priešams.
Lietuvos partizano puskarininkio Liudviko Dabrišiaus-Kareivio batai
Mano senelio brolis Liudvikas Dabrišius gimė 1912 m. Sarginės kaime. Baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje pasitraukė į rezistencinę kovą, tapo partizanu „Kareiviu“. Jis kovojo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinėje, buvo skyriaus vadu. Su okupantais susirėmė ne viename mūšyje. Narsiai grumdamasis ir vadovaudamas 3-iajam skyriui, žuvo Vilkų-Degimų kautynėse 1945 m. birželio mėnesį. Liudviko Dabrišiaus gyvenimas nebuvo ilgas. Tačiau senelis, vėliau mano šeima saugojo Liudviko kostiumą, kurį jam pasiuvo ruošiantis vestuvėms, kaimynų perduotus batus, kurių jis taip ir neavėjo. Senelis vylėsi perduoti broliui batus, kad bent kiek būtų lengvesnė kova, bet nespėjo. Batų neišmetė, bet niekas jais ir neavėjo. Vėliau mano mama kruopščiai prižiūrėjo šią šeimos vertybę. Simboliška, kad šiuo metu juos galima pamatyti Šilavoto mūriukyje, šalia kurio L. Dabrišius-Kareivis narsiai kovėsi.
Viktorija Bielevičienė
Šilavoto Davatkyno bendruomenės pirmininkė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“