„Laukinė motina Gamta“ – nepaprasta laukinės gamtos istorija

Pristatome kraštiečių kūrybą

„Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas kitaip. Man ji – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai“, – tokie žodžiai įrašyti pirmuosiuose Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygos „Laukinė motina Gamta” puslapiuose.
„Laukinė motina Gamta” – tai jau trečioji mūsų kraštietės prieniškės E. Aukštakalnytės-Hansen knyga, kurioje ji dalijasi įspūdingais atradimais iš kelionių po pasaulį. Pirmose savo knygose ištyrinėjusi Afrikos bei Kinijos lobynus, šįkart autorė kviečia pasinerti į nepakartojamą laukinės gamtos pasaulį, kuriame svarbus kiekvienas – nuo mažiausio vabalėlio iki didingų Afrikos gyvūnų ar žmonijos giminaičių primatų.
Deja, dėl karantino apribojimų, planuotas knygos pristatymas Nacionalinėje bibliotekoje neįvyko, tačiau jau kuris laikas viešiems renginiams keliantis į virtualią erdvę, su skaitytojais knygos autorė tiesioginės transliacijos metu „Facebook“ platformoje sveikinosi iš Kenijos sostinės Nairobio.
Anot keliautoją kalbinusios „Tyto alba“ leidyklos vadovės Lolitos Varanavičienės, trečioji šios autorės knyga išties puiki – tai nėra enciklopedinės žinios ar paviršutiniški kelionių įspūdžiai. Tai nepaprastai įdomi studija, apipinta mitais, legendomis, genčių padavimais bei, žinoma, pačios autorės pasakojimais, o nuo knygos puslapių akių atitraukti neleidžia išskkirtiniai autorės kadrai iš laukinės gamtos.
Paradoksalu, jog pavartyti savo kūrinio Eglė dar neturėjo galimybės, nes šiuo metu ji apsistojusi Kenijoje, todėl knygą „gyvai“ ji pamatys tik gruodžio viduryje, kai ši pasieks kitą žemyną. Tačiau rašytojos ir fotografės teigimu, į knygos puslapius „sugulę“ išskirtiniai kadrai neatsirado per vieną dieną – tai yra daugiau nei 15 metų įdirbis, sukauptas per daugelį išvykų, stebėjimų. „Sėkmės tose nuotraukose yra daug, nes kiekviena kelionė turi turėti sėkmės prieskonį, bet tą sėkmę gali nulemti ne tik laikas ir vieta, bet ir tavo supratimas apie gyvūnų elgseną, ieškojimai ir stebėjimai. Visgi tai rekalauja daug kantrybės, laiko ir lėšų, todėl šios fotografijos nėra atistiktinumas. O sėkmė priklauso nuo gamtos sąlygų: tu gali pamatyti ką nors labai unikalaus, bet užeis lietus, bus prastas apšvietimas… Galų gale, aš fotografuoju daug, bet ne kiekviena nuotrauka turi kokią nors didelę vertę“, – pasakojo knygos autorė.
„Laukinė motina Gamta“ pasižymi plačiu horizontu kelionių – nuo aukštutinės Arkties iki Indonezijos salų ir, kaip pastebėjo Lolita Varanavičienė, autorei svarbus kiekvienas sutvėrimas, net ir nedidelis vabalas, energingai ridenantis mėšlo krūvą. Pati autorė teigė, jog minimas mėšlavabalis buvo įdomus atradimas. Pasirodo, šie vabalai yra puikūs sanitarai, pagal kūno proporcijas, jie yra vieni stipriausių vabalų, o šiais metais Lietuvos vabalų specialistai mėšlavabalį paskelbė Lietuvos vabzdžiu.
Aistringai keliautojai gerai pažįstami ne tik mažyčiai žemės vabaliukai, bet ir didieji Safario gyventojai. „Man labai patinka gyvūnija, bet turiu pripažinti, jog ja „užsikrėčiau“ nuo vyro, nes anksčiau mane labiau traukė ir vis dar tebetraukia gentys, primatai, kuriuos stebint tarsi nukeliauji į praeitį ir matai protingo akmens amžiaus žmogaus atspindžius“, – sakė Eglė.
Knygos autorė atviravo, jog gamtos fotografijoje jai bene įdomiausia gyvūnų psichologija, jų elgsena. „Laukinė gamta yra tyrumo ir žmogiškumo šaltinis. Gyvendama ypač dideliuose miestuose suvokiau, kiek mažai žmogiškumo yra tarp pačių žmonių ir kiek jo daug laukinėje gamtoje“, – teigė moteris. Beje, Eglė yra profesionali aktorė, teatro scenoje ir televizijos ekranuose įkūnijusi ne vieną personažą. O aktorinės karjeros metu įgytos psichologinės žinios ir sukaupta patirtis ypač padeda ir kelionėse po pasaulį. Galbūt todėl jos daryti kadrai pasižymi gyvybingumu ir ekspresija.
Visgi laukinė gamta ne visuomet lengvai nuspėjama… Kartais ji gali nustebinti ne tik įspūdingais vaizdais, bet ir nemaloniais netikėtumais. Pasak pasaulį tyrinėti mėgstančios moters, jai ne kartą yra tekę atsidurti ir pavojingose situacijose, kuriose, kaip sakoma, tik „stebuklo dėka“ nenukentėjo nuo dramblių, kuriuos, beje, keliautoja ypač mėgsta stebėti. Draugų tarpe Eglė taip pat turi žuvusiųjų nuo šių laukinių gyvūnų, tad iki šiol jai tenka kovoti su baime, nors ji puikiai supranta, kad į laukinę gamtą baimės vežtis negalima. „Įprastai gyvūnas nėra agresyvus žmogui, jis pirmas tave pamato, užuodžia ir tik perdėtas žmogaus artėjimas gali išaukti gyvūno gynybinę reakciją, todėl gyvūno link niekada neinu pirma. Leidžiuosi, kad jis suvoktų, kas aš esu. Gyvūnai yra nepaprastai žingeidūs, todėl, kai jie eina artyn, pagal jų elgseną stengiuosi reguliuoti atstumą, tad galima sakyti, jog į tas pavojingas situacijas esu patekusi per klaidą…“, – patirtimi tiesioginės transliacijos metu dalijosi entuziastinga pasaulio tyrinėtoja.
Knyga išskirtinė ne tik įdomiais faktais bei legendomis ar kvapą gniaužiančiomis fotografijomis, bet ir tuo, jog joje autorė „beldžiasi“ į žmonių (pa)samonę, siekdama atkreipti dėmesį į šiuolaikinio žmogaus veiklos daromą įtaką gamtai. Regis, ne taip seniai, XX amžiuje, Safaris daug kam buvo suprantamas, kaip „neišsemiami“ medžioklės plotai, o vadinamasis didysis Safario penketas (dramblys, liūtas, leopardas, buivulas ir raganosis) buvo kone geidžiamiausi trofėjai. Anot Eglės, iki XX amžiaus vidurio Afrikoje vykusios medžioklės padarė nepaprastai didelę žalą laukinei gamtai, todėl šiais laikai tokios medžioklės yra uždraustos, o ir pati Safario sąvoka, kaip pastebi autorė, nyksta, keičia prasmę. Kaip pavyzdį ji pateikė raganosius, kurių iki XX am. pradžios buvo apie 500000, 1970 m. šis skaičius sumažėjo iki 70000, o dabar šių gyvūnų telikę vos 5000. „Skaičiai iš tiesų drąstiški… Visgi šiais laikais pasaulyje Safario terminas reiškia kelionę, o jei skrisite į Keniją, lėktuve išgirsite „Safari Salama“, kas reiškia – saugios kelionės. Dabar tai suprantama, kaip kelionės į laukinę gamtą. Kitaip sakant, ginklą pakeitė fotoparatas ir akis. Tik Lietuvoje senasis Safario supratimas – vis dar gajus“, – teigė E. Aukštakalnytė-Hansen.
Savo knygoje rašytoja atkreipia dėmesį ir į kitas opias pasaulio problemas. Viena iš jų – tirpstančios Arkties ledynas, keliantis grėsmę ir gyvūnijai, ir žmonijai. „Arktis yra be galo svarbi, nes tai yra viso pasaulio temperatūros (ir vandens, ir oro) generatorius. Ji tirpsta ypač sparčiai ir jau yra įsisukęs ratas, o mes galime tik stebėti skaičius ir lygį, kiek ji tirpsta, kiek ir ko didėja bei kaip ten kas patenka. Galiu pasakyti, jog lietuviškų šiukšlių ten irgi randama. Ir dėl to labai liūdna“, – pasakojo savo akimis Arkties problemas mačiusi ir savo knygoje plačiai aprašiusi keliautoja.
Eglė ne tik domisi pasaulio problemomis ir apie tai rašo savo knygose, bet ir pati stengiasi prisidėti prie žemės tausojimo. Jos teigimu, ne kiekviena kelionė dovanoja kokį nors prasmingą suvokimą, todėl tokiose išvykose keliautoja ieško socialiai atsakingų vietų. „Kaip žinia, ekspedicijos kainuoja brangiai, todėl norisi, kad tie pinigai būtų panaudoti prasmingai, padarytų gerą darbą“, – sakė E. Aukštakalnytė-Hansen, naujausioje knygoje aprašanti būtent tas rūšis, kurioms kyla grėsmė išnykti, ir taip prisidedanti prie žmonių sąmoningumo.
Rimantė Jančauskaitė