„Odą užaugina“ tik asmeninė patirtis“

Aš pilietis

Baigdami mokyklą jauni žmonės neretai svajoja apie kažkur, toli nuo namų, jų laukiančias galimybes, naujas patirtis ir pažintis bei, regis, nepamatuojamus laisvės tolius. Tačiau iš Prienų kilusi Emilija Damukaitytė po mokyklos baigimo nusprendė pasukti kitu keliu nei dauguma jos bendraamžių – tuomet būdama vos devyniolikos metų, mergina vietoj taip viliojančios laisvės pasirinko geležinę tvarką kariuomenėje.

Paklausta kodėl, Emilija atsako paprastai: „Mokantis dvyliktoje klasėje, iškilo daug klausimų „Ką veiksiu po mokyklos?“, „Ko noriu ateityje?“ ir pan. Pradėjus labiau gilintis į savo troškimus, nusprendžiau užpildyti anketą į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą (NPPKT). Norėjau patirti kasdienę tarnybą, kai diena iš dienos dalyvauji pratybose, mokaisi naujų dalykų bei gilini žinias krašto gynyboje“.
Dabar jau tarnybą baigusi mergina pamena, kad tuomet į Vaidoto batalioną vyko su jauduliu ir nė kiek nenumanydama, kas jos laukia ateinančius 9 mėnesius, nors iš tiesų krašto apsaugos klausimai jai nebuvo jokia naujiena, mat, porą metų Emilija dalyvavo jaunųjų šaulių veikloje, kurioje jai puikiai sekėsi. Tačiau, atvykus į vietą, jaudulys dingo ir atėjo supratimas, jog čia jos laukia naujų žinių ir patirčių kupini mėnesiai.
Tiesa, priprasti prie naujos tvarkos, ypač ankstyvo kėlimosi ir rytinių treniruočių, reikėjo laiko ir, kaip pati sako, pirmus mėnesius teko „pakovoti“ pačiai su savimi. „Keldavomės 05:45 val. ryto, tada greitai išskubėdavome į rytinę mankštą, ten prasibudindavome ir eidavome pusryčiauti. Po pusryčių – rytinis patikrinimas, kurio metu vadai apžiūri

Emilija tarnybos metu su atlikėju Gabrieliu Liaudansku (Svaru).

spintelių, lovų tvarką, batų, uniformos tvarkingumą. Vėliau ruošiamės tos dienos pratyboms, teorijos paskaitoms. Per pietus grįžtame į dalinį, papietavę vėl išskubame mokytis ir gilinti žinių. Nebuvau pripratusi prie sunkios kuprinės nešiojimo ir žygiavimo visą dieną, tad tikrai reikėjo įtikinti save, jog galiu tai padaryti. Laisvalaikis čia taip pat pagal grafiką, nuo 17 val., pagal budėtojo nurodymus, galimas laisvas laikas iki miego. Dažniausiai jį leisdavome sportuodami, taip pat buvau grupės „Vaidotėnai V“ narė, tad dažnai ruošdavomės koncertams bei pasirodymams“, – apie kasdienę rutiną pasakoja buvusi kariškė.
Emilijai teko išties išskirtinis tarnybos laikas – dėl pandemijos, šalyje paskelbus krantiną, tris mėnesius kariai negalėjo palikti dalinio, čia jie sutiko ir šv. Velykas. Dvidešimtmetė pripažįsta, jog keletą mėnesių gyventi pagal griežtą rutiną ir nematyti artimųjų emociškai buvo išties nelengva. Tačiau neeilinė situacija jaunus žmones tik dar labiau užgrūdino ir, kaip ji pati teigia, į mišką būrys judėdavo su šypsena.
Nors devynis mėnesius trukęs savęs išbandymas buvo nelengvas ir fiziškai, ir emociškai, anot karės savanorės, čia ji daug ką atrado ir suprato. „Atėjau bijodama, kad mane, kaip merginą, diskriminuos, tačiau parodžiau viską, ką galiu bei sugebu (o, pasirodo, galiu daug), stropiai domėjausi tuo, kas buvo pasakojama, ir savęs nenuvyliau. Pamačiau viską iš arti: ginklus, šarvuotą techniką, gavau galimybę tapti stiprios komandos dalimi ir pratybų metu pritaikyti įgytas žinias. Tarnyba nepakeitė manęs, kaip žmogaus, tačiau čia išmokau drąsiau reikšti savo nuomonę, nebijoti pastovėti už save“, – patirtimi dalijasi Emilija.

Emilijos tėvai ne tik auklėjimu, bet ir savo pavyzdžiu parodė, ką reiškia tarnauti tėvynei. Emilijos mama Lina Lelevičiūtė – gelbėtoja ugniagesė, prieš 15 metų pasukusi savo tėvo pėdomis. Vidmanto Balkūno nuotrauka.

Šiuo metu aukštojoje mokykloje sėkmingai studijuojanti, tačiau į kariuomenę planuojanti grįžti dvidešimtmetė ir kitus jaunuolius skatina nebijoti ir išdrįsti atlikti karo tarnybą, jei tik galvoje kirba nors menkutė mintis. „Svarbiausia – užsidegimas, aistra ir noras, o viso kito išmoksite teorijos ir praktinių žinių įgausite. Būkit drąsūs ir ryžtingi, nebijokite visuomenėje paplitusių stereotipų, nes su nusiteikimu įveiksite visus iššūkius“, – drąsiai sako Emilija.
Tiesa, apie stereotipus mergina užsimena ne veltui – jai ir pačiai teko susidurti su visuomenės nuomone, jog merginų pareiga – vaikus auginti bei virtuvėje suktis, o ne krašto apsaugos reikaluose dalyvauti. Tačiau jaunosios kartos atstovė įsitikinusi, jog XXI amžiuje merginos ir moterys puikiai gali atlikti tarnybą, siekti svajonių karjeros, nebijodamos, kad darbe gali sulaukti diskriminacijos dėl lyties.
Mergina džiaugiasi, jog, nepaisant skeptiškų aplinkinių nuomonių, priėmusi sprendimą tarnauti Tėvynei, ji sulaukė ypač didelio tėvų bei artimųjų palaikymo. „Tik močiutė į tarnybą išlydėjo su baime, tačiau vėliau, kai papasakojau, kaip man sekasi, nusiramino. Daug naudingų patarimų davė mano antroji pusė bei draugai, kurie jau yra atlikę karo tarnybą“, – teigia prieniškė.
Paklausta, ką jai apskritai reiškia Tėvynė ir pilietiškumas, dvidešimtmetė sako: „Kiekvienas doras, sąžiningas darbas, mūsų valstybės gerovės vardan, yra pilietiškas elgesys. Į pilietiškumo sąvoką įeina daug dalykų, kurių mus moko mokykloje, o didžiausią dalį to atsinešame iš vaikystės, tėvų auklėjimo. Istorijos žinojimas bei suvokimas, įsitraukimas į visuomeninę, savanorišką veiklą – visa tai daro kiekvieną iš mūsų pilietišku žmogumi“.
Bene didžiausią įtaką pilietiškumo ugdyme merginai padarė tėvai, kurie ne tik auklėjimu, bet ir savo pavyzdžiu parodė, ką reiškia tarnauti tėvynei. Emilijos mama Lina Lelevičiūtė – gelbėtoja ugniagesė, prieš 15 metų pasukusi savo tėvo (Emilijos senelio) pėdomis. Lina iki šiol gerai pamena, jog daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvoje ugniagesė gelbėtoja, regis, buvo neįmanomas reiškinys, todėl moteris puikiai žino, ką reiškia pakliūti į stereotipų spąstus. „Tuomet man nebuvo nė 30 metų, todėl dažnai pergyvendavau, galvodavau: kodėl žmonės užgaulioja ir kas gi čia tokio smerktino, netgi bandydavau teisintis. Tačiau su patirtimi atėjo ir naujas požiūris. Supratau, kad neprivalau niekam nieko įrodinėti, kad žmogus užsitarnauja pagarbą už savo atliktus darbus, o ne už tai, kokios lyties jis yra. Todėl šiandien nesigailiu savo nueito kelio, pakartočiau jį dar kartą, tik dar ryžtingiau“, – prisiminimais dalijasi ugniagesės profesijos neiškeitusi į kitą Lina Lelevičiūtė.
Nepaisant visų iššūkių, kuriuos pačiai teko įveikti, sužinojusi apie dukros ketinimus atlikti karinę tarnybą, Lina nė kiek nenustebo ir nebandė jos atkalbėti. Priešingai, davė Emilijai vertingų patarimų iš savo patirties, skatino jauną merginą nebijoti žengti savo keliu. „Dar mokykloje Emilija lankė jaunųjų šaulių būrelį, manau, nuo tada ir susidomėjo šia veikla, tad jos pasirinkimas visiškai manęs nenustebino… Jaunam žmogui sunkiau susidoroti su gyvenimo iššūkiais, nes požiūris formuojasi su branda ir nors šia tema daug kalbėdavomės, „odą užaugina“ tik asmeninė patirtis. Visgi, dabar galvoju, jog fiziškai jai buvo kur kas sunkiau nei emociškai“, – pasakoja Emilijos mama.

Emilija kartu su jaunesniu broliu ir mama.

Paklausta, ką jos, kaip mamos, akimis dukrai davė patirtis kariuomenėje, Lina teigia, jog kardinalių pasikeitimų, kaip dažnai sakoma, neįvyko, nes ir prieš kariuomenę Emilija buvo stropi mergina. Visgi moters įsitikinimu, 9 mėnesiai kitokioje aplinkoje dukrai suteikė naudingos patirties, kuri tikrai pravers gyvenime. „Jai teko tarnauti neeilinėmis sąlygomis, o tai yra didelis išbandymas. Sunku gyventi ne tada, kai nieko nestokojame, kai gyvename įprastose klimato ir aplinkos sąlygose, bet tada, kai ne dėl savo apsisprendimo mes būname „išmesti“ už savo komforto zonos ribų. Tokiu metu įgautos patirtys labiausiai pasitarnauja“, – sako moteris.
Linos teigimu, situacija, susijusi su stereotipais Lietuvoje išties pasikeitusi į gerąją pusę, tačiau problema iki šiol egzistuoja. Moteris pastebi, jog ir jos pačios profesijos pavadinimas „ugniagesys gelbėtojas“ turi lyties identifikaciją, o visuomenėje vis dar būdinga sumenkinti kitokį, netradicinį, žmogaus pasirinkimą ir individualumą. Nepaisant to, profesiniame kelyje ugniagesė yra užsitarnavusi ir kolegų, ir pamainos vadovo pasitikėjimą. „Kolektyvas išties vyriškas, bet jokių nesklandumų neiškilo. Turiu griežtą, išlygų netaikantį pamainos vadovą, nesibaiminantį man pavesti bet kokią užduotį skyrininką, palaikančius ir pasitikėjimo nestokojančius bendradarbius, kuriuos gerbiu ir vertinu. Susipažinom, vienas kitą supratom, vykstam į incindentų likvidavimą ir ten dirbam petis į petį“, – tvirtina valstybės tarnautoja.
Didelės atsakomybės reikalaujantis darbas Linai nėra tik „duonos šaltinis“ – tai atsidavimas savo šaliai ir jos žmonėms, todėl moteris nestokoja empatijos ir teigia, jog jai ne visvien, kas vyksta aplinkui, o pareigingai ir sąžiningai atlikdama savo darbą, Lina prisideda prie pilietiškos visuomenės bei visos valstybės augimo.
To ji moko ir savo vaikus. „Viskas jaunų žmonių gyvenime prasideda nuo pareigos jausmo įskiepijimo. Ir tas jausmas turėtų augti kartu su vaiku nuo mažų dienų. Kartais, „per stipriai mylėdami“ savo vaikus, tėvai prisiima ir jų pareigas, tuo pačiu atimdami iš savo atžalų galimybę įgauti patirties, formuojančios asmenybę. Tada jaunesnei kartai išsiugdo bruožas – gauti, bet jokiu būdu ne patiems pasiekti, užsidirbti ar sukurti. Mano nuomone, pradžių pradžia yra čia. Myliu savo vaikus besąlygiškai, bet jiems patiems teks nugyventi savo gyvenimus. Todėl jie žino, kas yra namų ramybė, darbas, pareiga. Skatinu juos mylėti aplinką, gerbti žmones, būti dėmesingiems labiau vargstantiems. Skatinu tobulėti, mokytis ir siekti visko, kas bepasitaikys jų kelyje, nes tik turėdami žinių, praktikos ir įgūdžių bagažą jie galės būti visapusiškai naudingi ir įdomūs kitiems“, – tvirtina dviejų vaikų mama.
Rimantė Jančauskaitė