„Stengiamės išgirsti, išklausyti, išklausti…“

Kai 1990-ųjų lapkričio 10-ąją Virginija ir Romas Lukoševičiai Jiezno parapijos bažnyčioje vienas kitam prisiekė meilę, juos lydėjo gražus pulkas draugų ir giminaičių. Dar daugiau jų laukė Virginijos tėvų namuose, Viliūnėlių kaime. Lukoševičių vestuvių šventėje tą šaltoką, bet vaiskų šeštadienį dalyvavo net 120 svečių.

Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas atnaujinusiems santuokos įžadus Virginijai ir Romui Lukoševičiams linkėjo išsaugoti nereikalaujančią padėkos ir įvertinimo abipusiai tarnaujančią meilę.

Šių metų lapkričio 10-ąją, minėdami savo bendro gyvenimo 30 metų sukaktį ir atnaujindami santuokos įžadus, Virginija ir Romas prie altoriaus stovėjo tik vienu du. Ir ne tik dėl karantino, sutrukdžiusio susiburti didesniam artimųjų ratui, bet, ko gero, ir dėl to, kad jų liudininkais tapo drauge pragyventi metai, kurie, pasak Lukoševičių, prabėgo tarsi viena diena.
Sutuoktiniai užaugino 3 šaunius vaikus, kurie kartu su Romo mama ir tą šventės vakarą buvo pačiais svarbiausiais ir brangiausiais svečiais. Lukoševičių vaikams tėvų namai taip pat pati saugiausia tvirtovė, kuria jie irgi rūpinasi ir padeda puoselėti. Tėvai supranta, kad ateis toks laikas, kai dukros paliks tėvų namus, bet šiandien dar džiaugiasi tuo, kad prie vakarienės stalo jie dažnai sėda kartu, kad vaikai yra pirmieji pagalbininkai ir ūkyje, ir kituose darbuose bei veiklose.
2007-ieji Lukoševičių šeimai buvo nemažų permainų metai. Romas iš Kelių valdybos perėjo dirbti į apsaugą, o Virginija, lig to laiko auginusi vaikus, taip pat nusprendė ieškotis darbo. Netrukus ji paskui vienas kitą sulaukė dviejų pasiūlymų: tvarkyti Jiezno bažnyčią ir dirbti socialine darbuotoja Prienų socialinių paslaugų centre. Abu priėmė ir iki šiol sėkmingai dirba abu darbus. Kad gali juos suderinti ir labai dėkinga jai padedantiems vaikams. Juos pažįsta ir jų laukia Virginijos globojami seneliai, jų pagalba bažnyčioje džiaugiasi ir kunigas Rolandas Bičkauskas.

Tuomet, prieš 30 metų…

Klebono nuomone, Lukoševičių šeimos gebėjimas sėti gėrį, tarnyste paremtą meilę yra gražus pavyzdys visai Jiezno krašto bendruomenei, kurios aktyviais nariais jie yra. Pati Virginija ne tik tvarko bažnyčią, bet ir aktyviai dalyvauja Pastoracinės tarbyos veikloje, talkina Carito darbuose. Kai šiemet buvo minima Šv. Arkangelo Mykolo atlaidų ir Padėkos diena, susirinkusieji maldai bažnyčioje turėjo progos pasigėrėti ne tik Virginijos su dukra Onute iš derliaus gėrybių sukurtomis kompozicijomis, bet ir Jiezno parapijos bažnyčios 350 metų sukakčiai skirtai fotografijų parodai pateiktomis Onutės nuotraukomis. Jaunėlis Rokas taip pat nuolatinis talkininkas, kai prireikia vyriškų rankų pagalbos. Jis patarnauja ir šv. Mišiose.
Kai Virginijos paklausiau, kaip jiems pavyksta išlaikyti tokią glaudžią ir šiltą bendrystę su vaikais, ji netrukdama surado atsakymą:
– Matyt, padėjo ir padeda tai, kad visada stengiamės vaikus išgirsti, išklausyti, o kartais net išklausti, kai jiems gal sunkiau būna patiems atsiverti.
Būtent kalbėjimusi Lukoševičiai grindė bei grindžia ir tarpusavio santykius. Pažinę vienas kitą nuo vaikystės, nes gyveno beveik gretimuose kaimuose – Viliūnėliai nuo Romo gimtųjų Strazdiškių beveik ranka pasiekiami, mokęsi toje pačioje Jiezno vidurinėje mokykloje – jie nesunkiai „prisijaukino“ ir bendram gyvenimui.

Lukoševičių šeimos atžalos jau pasirinko savo gyvenimo kelią. Vyriausioji dukra Zita dirba „Eglės“ sanatorijoje grožio centre masažiste ir Jiezno palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje kinezieterapeute, Onutė – pardavimų vadybininke Kaune, o Rokas, planuojantis savo gyvenimą sieti su tėviške, studijuoja Alytaus kolegijoje ir darbuojasi pas ūkininką.

Tuokėsi jau turėdami profesijas. Virginija, baigusi Kauno Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą, Jiezno kolūkyje dirbo bitininke, Romas buvo įgijęs mechanizatoriaus specialybę, išėjęs vyriškumo mokyklą ir atlikdamas privalomąją karinę tarnybą armijoje.
Gražu, kad tuomet pradėję žengti pirmuosius bendro gyvenimo žingsnius jie neišbarstė meilės ir santuokos sutvirtintu keliu kartu eina jau tris dešimtmečius. Tai paliudija ir lapkričio 10-oji, palydėta taurios ir jaukios dvasinės šventės, kupinos artimųjų meilės ir šilumos bei aplinkinių pagarbos.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *