Skaitymas – nauda, malonumas ar…?

Labai taikliai apie skaitymą yra pasakęs britų rašytojas ir žurnalistas Dž. Adisonas „Skaitymas protui – tolygu fiziniai pratimai kūnui“. Šiuos jo žodžius patvirtina ir moksliniai tyrimai bei apklausos, kurios sako, kad skaitymo nauda akivaizdi ir nenuginčijama. Tiesa, nekalbu apie fragmentišką trumpų tekstų, intarpų, aprašų, facebuko žinučių, elektroninių laiškų ar reklamuojamo produkto aprašymų skaitymą. Kalbu apie ilgus tekstus, nebūtinai gilią ir tvirtą išliekamąją vertę turinčius romanus ar kaip tik mokslinius traktatus ar istorinius metraščius – čia jau kiekvienam savo, kiekvienam savaip.
Taigi ar yra, ir jeigu yra – tai kokia ta skaitymo nauda? Žemiau nurodysiu, mano manymu, pagrindinius, skaitymo naudos privalumus ir kaip skaitymas daro įtaką mūsų gyvenimams.
. Pagerina ir stiprina atmintį. Kiekvienas perskaitytas skaitinys (toliau tekste skaitinys – bus ilgas tekstas) – tai atsiradusi galimybė permąstyti, pažinti, palyginti, „sugromuluoti“ ir į(si)vertinti tekstą.
. Mažina Alzheimerio ligą. Vyresniame amžiuje silpsta atmintis, dėmesys, todėl skaitant 2,5 karto mažiau rizikuojama susirgti šia liga.
. Sumažina stresą ir ramina. Sasekso universiteto mokslininkai įrodė, kad 6 minučių skaitymas sumažina streso lygį 68 proc. Po 6 min. sutelkus dėmesį ir ramiai skaitant sumažėjo įtampa smegenyse.
. Padeda vystytis smegenims. Nors smegenys ir nėra ramuo, bet nuolat skaitant jos stimuliuojamos ir lavinamos.
. Pakylėja emocinę būseną. Skaitantysis tampa laimingesnis, žvalesnis, sveikesnis…
. Padeda kovoti su nerimu.
. Mažina nemigą (tiesa dėl pastarosios nesutapatinkim nemigos kaip fizinės asmens būklės su nemiga, kuomet negali atsiplėšti nuo įtraukusios į savo istorijos puslapius knygos). Ne veltui teigiama, kad visi sėkmingieji, pasiekę įvertinimą – ypač profesinėje veikloje, paskutinį dienos darbą įvardija – skaitymą.
. Didina asmens efektyvumą, lavina socialinius įgūdžius: asmeniniame, kultūriniame, politiniame ir… gyvenime.
. Veikia kaip terapinė priemonė norint pabėgti nuo supančio pasaulio, kasdieninės rutinos ar neigiamų minčių.
. Suteikia dvasinio peno.
. Praplečia žodyną, lavina ne tik skaitymo, bet ir rašymo įgūdžius, skatina vaizduotę ir kūrybiškumą, mažina bendravimo barjerus, didina oratorystės meną.
. Augina ir kelia asmens savivertės lygį.
. Tarpkultūrinis, tarppasaulinis, tarpdimencinis tiltas.
Ir šį sąrašą galėtumėm dar ilginti it ilginti. Bet čia išvardinau pagrindinius „UŽ“ – kodėl reikia skaityti. Ir tai akivaizdūs faktai, kurie neturi kontraargumentų. Gal kažkas sakys, kad silpnina regėjimą – ir tai iš dalies bus tiesa, bet ir vėlgi siūlau pamąstyti. Mes juk patys renkamės vietą, laiką ir aplinkybes kur ir kada skaityti. Taip, kad viskas mūsų rankose ir smegenyse.
Apie skaitymo naudą vaikams, reikėtų ir derėtų kalbėti ir rašyti atskirai, todėl mano patarimas tėvams – Jūs esate pats geriausias pavyzdys savo vaikams, ir nuo Jūsų sąmoningo žingeidumo priklauso, ar Jūsų vaikas patirs skaitymo malonumą. Atsakingai rinkitės, kokius ir kada skaitinius skaityti (kaip pavyzdys – prieš naktį neskaitykit apie raganas ar baubūnus), pasistenkit stebuklingąjį raidžių pasaulį nupiešti kuo švelnesnėmis, gaivesnėmis ir jaudinančiai malonesnėmis gamomis.
Prieš gerą dešimtmetį atsiradusios elektroninės knygos, deja, nepritapo mano gyvenime. Nesužavėjo akimis bėgioti ekranu, nepajaučiau malonumo pirštu stumdyti ekraną, nepavykdavo susikaupti ir ilgėliau užsibūti istorijoje ir, galų gale, niekaip negalėjau „patekti ir pasinerti“ visa savo siela į knygos puslapiuose sukurtas istorijas, vaizdus, susipažinti su žmonėmis… Mano pasirinkimas vienareikšmiškas – popierinės, gyvos ir tikros knygos.
Tai kokios tos, atklydusios į mano pasaulį, knygos…
– Vienos įtraukia, pavagia iš realybės ir nepaleidžia iki paskutinio taško.
– Kitas perskaitai, „suvirškini“ ir kaip įėjo, taip lengvai ir pasišalina iš prisiminimų lobynų.
– Dar yra kategorija knygų, kuomet turi perskaityti keliasdešimt puslapių ir tik tada imi suprasti arba savaip interpretuoti apie ką čia…
– Knygos, kvepiančios saule, braškėmis ar grybais miške, pavasario gaiva, žiemos šerkšnu ar rudens vėjo draikstomų lapų spalvomis visuomet žavi. Jas skaitant sklindanti vidinė šypsena apkeri ir lįsdama į išorinį kevalą apgaubia stebuklinga aura.
– Knygos, kvepiančios spaustuve. Įkvėpus tokios knygos kvapo – kelioms minutėms nusikeli į dažų, presų, garsų erdvę ar mintyse išgirsti spragsinčios mašinėlės ar kompiuterio mygtukų garsą renkant tekstą.
– Dar yra knygų, kurias skaitai ir viduje jauti bręstantį vulkaną, kuris jeigu ne iš karto – tai anksčiau ar vėliau išsiverš, sprogs, lyg užsistovėjęs ir labai subrandintas burbulas, skystu, iš akių latakų riedančių ašarų ir iš nosies varvančių lašų pavidalu.
– yra knygų, kurių heroja nejučiom tampi ir nori – nenori raidžių ir sakinių taku iš vieno puslapio į kitą keliauji kartu su tikraja heroja – imi mąstyti, jausti ir jaustis, džiaugtis, verkti kartu. Ir su paskutiniu taškeliu „ateina“ nusivylimo banga – baigta…
– Knygos viršelis – paslaptingas, nebylus, margas, gyvas, tuščias ar nykus – irgi priežastis, dėl kurios užklius akis ir paširdžiuose suvirpės paslapties virpuliukas.
– Dar yra rūšis knygų, prieš kurias skaitant turi atlikti tam tikrus ritualus: užsiplikyti garuojančios kavos ar arbatos puodelį, įsisukti į šiltą pledą ar pasinerti į vonią, sklidiną putų ir degančių žvakių šviesos.
– Knygos, kurios turinį metams bėgant supranti vis kitaip. Tokios mūsų šeimoje turi ypatingą joms skirtą vietą. Augi kartu su tokiomis knygomis ir jų istorijomis.
– Senųjų leidimų knygos, alsuojančios praeitimi šiandienos nūdienoje – tarsi persipynusios kelių kartų istorijos kalbančios dabarties momente.
– Negalvojau, kad kada nors užkabins knygos dydis, bet būna ir taip… dievinu, neįpareigojančius, nieko daug nežadančius romaniūkščius, kurie telpa į rankinę ir ypač praverčia važiuojant viešuoju transportu. Tokioms knygoms svarbu turėti knygų skirtuką, kad ir kur pradėtum ar pabaigtum skaityti, užtenka užsižymėti ir sugrįžus bet kada nepasiklysi.
– Vaikiškos, paaugliškos, „iš mokyklinio sąrašo“ knygos – nėra nurašytos, jos suteikia peno į viską pažiūrėti kitu kampu ar perskaityti – tai „ko jau tikrai neskaitytum savo malonumui“, bet bendram išprusimui reikalinga, būtina, privaloma ir naudinga – dėl savęs, dėl bendravimo su vaikais, dėl nenutrūkstamos mokymosi grandinės.
– Pėdinti lyg Šerlokui Holmsui ar įsikūnyti į daktoro Vatsono vaidmenį – pažadinti savyje seklio ar Šlymano amplua, o gal užsitraukti iš baimės šliūkšnio kambario užuolaidas – visa tai nukelia į seklių, paieškų, atradimų pasaulį, kvepiantį nežinia, pastabumu, smulkmenų paieškomis ir atradimais.
– Šiandien noriu būti Europoje, rytoj Japonijos karštosiose versmėse jausti euforiją ar pasirinksiu egzotinę kelionę į Afriką, o gal stebėsiu kengūriukus, iškišusius galvas iš mamos kengūrės sterblės – ir visa tai čia pat po ranka knygos puslapiuose.
– Ir dar yra knygų, kurios atkeliauja kaip dovanos arba pirktos per išpardavimus. Šiose knygose gražiais, dažniausia slidžiais puslapiais, mėgaujiesi sukauptais viso pasaulio gamtos, atradimų, paslapčių ir mįslių lobynais. Tokios knygos paprastai būna didelės formatu ir sunkios ir atsiduria žemiausioje knygų lentynos eilėje.
– Kategoriją, kurią vadinu darbinėmis knygomis, primargintos užrašais, pabraukimais, pavedžiojimais, paryškinimais, išlindusiais ryškiaspalviais prilipdomais lapeliais. Tokiose knygose ieškoti informacijos ir smagu, ir naudinga. Dažnai akis suranda net ne tai, ko reikia paieškos momentu, bet pateikia informacijos, kurios kažkada neradai, o gal patingėjai paieškoti.
– Dar yra knygų kategorija, kurioms reikia „subręsti“. Šios laukia knygų lentynoje savo eilės ir kaskart praeinant vis siunčia signalus masindamos – gal jau laikas? Tada suveikia vidinis kipšiukas „Paimti ar praeiti“.

Vienareikšmiškai – skaityti reikia
Skaitymas – teigiamų ar neigiamų, naudingų ir ne tik, ypatybių visuma, tiesiogiai ar netiesiogiai darančių įtaką mūsų fizinei, emocinei, psichinei būklei ir radikaliai ar šiek tiek švelniau mūsų gyvenimui.
Su kiekviena perskaityta knyga atsiveria dar vienos mažos durelės į pasaulį. Todėl, bičiuli, skaityk, lįsk į knygos puslapiuose sukurtą istoriją, pajausk knygos dvasią, skaityk, jeigu jauti, kad tavo, padėk, jeigu pajautei, kad dar ne laikas, bet skaityk, nes tik taip pažinsi pasaulį, tik taip pažinsi save.
Neskubėk spręsti apie knygą iš viršelio arba atvirkščiai. „Nenurašyk“ nepatikusios knygos ir nesinervuok dėl „veltui“ praleisto laiko – patikėk – knyga tau tikrai atidavė viską, ką turėjo, ir tu kažką „pasiėmei“ tik sau.
Ir, beje, visiškai nesvarbu, ar tai bus apčiuopiama, ar elektroninė knyga – SKAITYK .
Vienas ryškiausių Viktorijos epochos menininkų intelektualų Viljamas Meikpisas Tekerėjus (William Makepeace Thackeray) yra pasakęs – Knygos lavina sielą, kelia ir stiprina žmogų, žadina geriausius troškimus, ugdo protą ir sušildo širdį.
Turėk gerą laiką su knyga
Su šypsena

Einira Aleknienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *