Interviu vienu klausimu: Apie žmones, palikusius ryškų pėdsaką gyvenime…

Elvyra Šeškienė, Stakliškės:
– Ryškų pėdsaką mano gyvenime palikęs ne vienas žmogus. Norėčiau išskirti savo vyriausią pusseserę Marytę Urbanavičienę, gyvenančią Žiežmariuose. Nors ji jau pakeliui savo gyvenimo 95-ojo rudens link, bet yra puiki mūsų giminės tradicijų puoselėtoja bei susitikimų organizatorė. Susitikimai tapę tradicija, kasmet vyksta vis pas kitą pusbrolį. Šiais metais susiėjom per Onos atlaidus. Visi atvykome pirmiausia į Prienų bažnyčią. Po šv. Mišių rinkomės į mūsų a.a tetos Onos Lisauskienės sodybą Žarijų kaime. Sodyboje gyvena jos sūnus, mūsų pusbrolis Bronius su žmona Onute. Mūsų namai buvo maždaug už kilometro nuo tetos Onos, kai augome. O jos namai ir buvo visų pusbrolių ir pusseserių „galas kelio“, kaip sakoma. Nors buvo laikas, kai kiek labiau visi buvome atitrūkę vieni nuo kitų, dabar susitikdami be galo džiaugiamės, kad tradiciniai susiėjimai tęsiasi. Kiekvienas, kaip senais laikais po atlaidų, sugužam su vaišėmis prie stalo dideliame sode, dalijamės prisiminimais – o jų gi begalybė – nuo vaikystės, kaip ir nostalgijos. Visi drauge pasidžiaugiame, kad esame gyvi, turime vienas kitą ir branginame vienas kitą.
Taigi ryškiausi pėdsakai, kurie nulėmė ir mūsų gyvenimus – yra iš ten, iš vaikystės, iš išsaugotų prisiminimų, kuriuose – ir giminės, ir kaimynai, ir draugai – kiekvienas savą pėdsaką palikęs.


Kristina Kasikauskienė, Birštonas:
– Neturiu vieno žmogaus. Kiekviename gyvenimo etape buvo ir yra lemtingas žmogus. Kiekvienas yra gyvenimo mokytojas. Kol augau – buvo močiutė, tėvai, vėliau – jau mano pačios vaikai, darbdaviai, buvę mokytojai, mano darbuotojai ar visiškai atsitiktinai ar ir ne – būtent į mano krautuvėlę užsukę klientai. Negalėčiau įvardinti nei vieno vardo, pavardės. Iš kiekvieno sutikto žmogaus, būtent svarbaus ar palikusio sakinį, akis, nuoširdų žvilgsnį – tiesog pamoką, mes ir mokomės išminties kasdien.


Ona Valerija Grybauskienė, Nemajūnai:

Pirma mintis, kai paklausėt, spontaniška – „Žiburio“ gimnazijos, buvusios pirmos vidurinės mokyklos, šviesaus atminimo mokytoja Ona Vyšniauskienė. Kai rinkausi studijas, dvejojau – tarp lietuvių ir geografijos. Pasirinkimą studijuoti būtent geografiją ir nusvėrė minėtos mokytojos geografijos pamokų dėstymas.


Onutė Januškevičienė, Pieštuvėnai:
– Labai ačiū už klausimą. Verkiau visą dieną. Labai daug artimų žmonių, palikusių ryškiausius pėdsakus. Bet tavo klausimą susiejau su profesine medikės veikla, su ta diena, kai aš atvažiuodavau dirbti į šį kraštą. Manau, kad tai ir yra ryškiausias pėdsakas, pasilikęs atminyje iki šios minutės, kai aš biedna su mamos sukrautu pataluku iš Dzūkijos, Lazdijų, 1960 metais atvažiavau čia ir sutikau tokius pačius biednus žmones, labai nuoširdžius, labai gerus ir labai brangius, kurie mane ir mokė gyvenimo per 50 metų. O kiek akių užmerkta, kai pagalvoju… Kiek gimdymų priimta, kai atsiplėši savo drobės ir viduryje naktų eini ar važiuoji į pagalbą, kol atvyksta greitoji. Per 50 metų kiek išauginta.
Aš esu laiminga ir tuo, kad, matyt, gimdama atsinešiau pašaukimą ir kad galėjau padėti žmonėms. Ir dabar akyse didžiausia padėka – amžinos atminties žvakė ant josios kapo – Adelei Smolskienei (Mikolkiene ją vadino). Jos namuose ir buvo Stakliškių apylinkės „Aušros“ felčerinis punktas, tapęs kuriam laikui ir mano namais. Ji būdavo atsikelia ketvirtą valandą ryto ir eina į mišką, parsitįsia nešulį malkų, kuria krosnį ir daro valgyti. Ir man duoda. Net nežinau, kaip palyginti, ar įmanoma su šiuo laikmečiu. Juk punkte buvo tik žibalinė lempa, ant langų vietoj užuolaidų – laikraščiai, kirviu tašyta lova ir stalas. Džiaugiuosi, kad pradėjusi dirbti sutikau labai nuoširdžius žmones. O kiek daug jų gyveno. Buvo apie 1500 gyventojų. Pulkai vaikų. Ikimokyklinių – apie du šimtus. Visi – be galo nuoširdūs žmonės, nesvarbu, kokį darbą jie dirbo, vargingai gyveno, ar kiek turtingiau. Įgijau jų pasitikėjimą. Jie mane gerbė, mylėjo, ir aš juos. Degu žvakę atminties ne ant vieno kapo… Labai džiaugiuosi tais, kurie ir dabar dar skambina, susitikę sveikinasi, dėkoja, nors kitų jau ir neatpažįstu.
O kokios gražios Pieštuvėnų bendruomenės šventės, kiek vaikų. Kai prieina, sveikinasi per renginius, klausiu: „Kieno tu“? O moterėlės, kurios gyvos, iš tolo jau tik galvukėm man linguoja, šypsosi. Be galo daug apie kiekvieną žmogų liko atmintyje. Ne tik jų ligos – jų ištisi gyvenimai su vargais, džiaugsmais. Juk vėl ką galima lyginti – teko gydyti visą žmogų – plaučius ir širdį, sąnarius ir gerklę, ausis, taip pat ir apie sielos bėdas išklausyti, jas gydyti.
Viskuo domėjausi, stažavausi, gal todėl ir autoritetą turėjau. Neatsimenu, kad Ona, visi Onute kreipėsi ir kreipiasi. Sveikinasi pusamžiai, o aš jų visų jau nepažįstu. Tai šito krašto žmonės, kurie, kai augo, nebuvo nei ko geriau pavalgyti, nei grindų nebuvo. Ir daug nemirė. Atsikeliu, būdavo, ir trečią, ir ketvirtą valandą nakties ir einu, ir nesvarbu, koks metų laikas. Nieko nebijodavau visiškoj tamsoj. O kaip dabar? (jeigu palyginti?)..Kiek radau dūminių pirkių tik su gultais, iš lentų sukaltais. Svarbiausia buvo, kad tik žmogus pasveiktų. Šeimose juk augo po 12 vaikų, po dešimt, nebuvo vežimėlių jiems. Liūliaukose augo – kašiuj, per kurį perverta šatra ir pakabinta po balkiu. Kiek iš jų išėjo į gyvenimus be galo gerų žmonių. Man priklausė ir Stakliškių gyventojų iki gamyklos, ir Medžionių, Alšininkų. Kiek daug naktų pašokdavau, išgirdusi pagalbos šauksmą, sakydavau: „Albinai, kelkis“, ir veždavo. Šiandien ir su savo žmogumi kalbuosi tik žvelgdama į jį Aukštybėse… Atmintyje ir darbas, kai jau paskyrė kinkomą transportą. Kolūkio pirmininkai, prie kurių teko dirbti, taip pat rūpinosi savo krašto žmonėmis. Stepankevičius, atsimenu, sakydavo, kad reikia apsėt, apart, tada duosiu arklį. Juk traktorių dar kolūkiai neturėjo. Radzevičius, Sakavičius… Neišminėsiu visų pavardėmis. Menu, kaip kartą organizavom apžiūras sanitarinių mazgų – kiek kartų, atsiprašant įliptą į žmogaus š..-ą. Ir nieko, nusivalai ir eini toliau. Taip gyveno. Iš rykščių kas susipynė, kas vėliau iš lentų jau pasistatė. Va, taip užaugo ir išaugo į gerus žmones šito krašto gyventojai. Visą tavo, taip pat buvusios savo pacientės, klausimą susiejau su šiuo kraštu, su profesine veikla ir ryškiausią pėdsaką mano gyvenime palikusiais visais žmonėmis. Mylėjau juos, savo darbą ir gyvenimą. Ir ačiū tiems, kurie neužmiršę, kuriems dar ir dabar kiek galiu, tiek padedu. Ačiū visiems, nes jūsų dėka esu laiminga.


Virginija:
– 34. Prieš tiek metų gyvenimas atvedė mane į namus pas visiškai svetimus žmones. Bet nuo pirmų dienų šie namai ir šeima, kurioje apsigyvenau atvykusi dirbti į tą kraštą, baigusi mokslus, tapo pačiais artimiausiais.
Mano šeimininkė – maža, smulkutė moteris, o iš tiesų buvusi labai stipri savo dvasia ir charakteriu. Šeimos, buities rūpesčiai, darbai ūkyje, rūpestis vaikais ir anūkais – ko gero, kaip ir daugelio to metų moterų, buvo jos kasdienybė.
Tačiau ir tuomet ji surasdavo laiko mezginiams bei knygų skaitymui, kurias ypač mėgo. Ji sakydavo, kad jeigu jaunystė būtų buvusi kitokia, būtų tapusi agronome. Negalėjo, nes teko liginti tėvukus. Likimas pateikė ir daugiau skaudžių smūgių – neteko jauno sūnaus, išėjo Amžinybėn vyras…. Niekas nežinom, kiek turim savyje stiprybės, kol neateina išbandymų metas…
O laikas skubėjo tolyn. Jaučiausi laiminga būdama kartu ir prie vakarienės stalo, ir kasdienybės darbuose. Švelniai anūkų vadinama „mamule“ mano šeimininkė dalindavosi praeities pasakojimais, netgi smagiais juokeliais. Rodos, skausmo ir nebūta. Gerbiau ir žavėjausi ja. Begalinė kantrybė, pasiaukojimas šeimos vardan – ta šviesa ir šiluma, kuria ji dalijosi ir tebesidalija iki šiol. Nors metai jau atėmė atmintį, bet kiekvienas, ateinantis aplankyti, jos sutinkamas su šypsena ir džiaugsmu.
Galbūt tai nieko neišsiskirianti istorija iš daugelio. Manau, kad kiekvienas turime šalia tokį žmogų, tik dėl skubėjimo galbūt nepastebime. Dėka jų, patys nepastebėdami, tampame geresniais, švelnesniais ir, žinoma, stipresniais.
Ačiū gyvenimui už visas bendras mūsų patirtis, už pamokas ir už tai, kad ir dabar apie „Mamulę“ pagalvojus, širdį užlieja begalinė šiluma!..

Kiekvienas esam ypatingi
Savu žvilgsniu, savu balsu.
Visai nereikia garsiai šaukti –
„Ne veltui gyvenu!“…

Kiekvienas esam reikalingi
Švelniu žodžiu, mažais darbais.
Ir nesunku tą paslaptį įminti –
Širdy visad paliekame vaikais.

Tuomet išlikime, kuo esam!
Jautrumo neslėpkim savyje.
Ir mylimus branginti nepaliaukim
Vien jau už tai, kad jie šalia!..

Parengė Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *