Dvi Balbieriškio parapijos koplyčios

Senosiose Balbieriškio kapinėse už Peršėkės upės nuo miestelio einant kairėje pagrindinio tako pusėje prašalaičiui sunkiai pastebimas žemės kauburys, iš keturių pusių apjuostas apsamanojusiais akmenimis. Tai penkiolikos metrų ilgio ir dešimties pločio koplyčios, turinčios išmūrytą rūsį, liekanos. Vietos senoliai mena pasakojimus apie Pirmojo pasaulinio karo metais kilusį kapinių koplyčios gaisrą, persimetusį į miestelį, plėnimis paleidusį keliolika pastatų tarp Ringio upės ir bažnyčios. Vilniaus gatvės pradžioje gyvenusio ir trobesių netekusio Stasio Diškevičiaus giminaičiai pasakojo, jog gaisrą sukėlė į koplyčią pataikęs sprogmuo. Užsidegė ne tik pušinės statinio sienos, bet ir viduje nuo plėšikaujančių kareivių paslėptos miestelėnų maisto atsargos – lašiniai. Degdami ir nešami vėjo jie skrido miestelio link, liepsnomis paleido šiaudais dengtus pastatus, parapijos špitolę. Tuometis Balbieriškio parapijos ganytojas Juozapas Rudaitis (gyveno 1871–1959 m., parapijai vadovavo 1913–1954 m.) buvo pasitraukęs į Rusiją, grįžęs turėjo rūpesčių su bažnyčios remontu, be to, atstatyti kapinių koplyčią poreikio nebuvo.

Balbieriškis nuo Marijos kalno 1915 m.

Kapinių koplyčia
Lankydami Lietuvos ir Europos šalių miestų bei miestelių kapines girdime istorijas apie praeities didikams ir bažnyčioms priklausiusias koplyčias. Balbieriškio dvaro savininkai ir parapijos klebonai buvo laidojami bažnyčios šventoriuje. Žinynai skelbia, jog koplyčia – tai nedidelis krikščionių sakralinis pastatas, bažnyčios priestatas arba patalpa su altoriumi, skirta religinėms apeigoms. Koplyčia turi ribotas teises, yra skirta neparapinei bendruomenei. Koplyčioje negali būti atliekamos parapinei bažnyčiai skirtos religinės apeigos. Pradėtos statyti ankstyvaisiais viduriniais amžiais. Anksčiau dažniau statytos bažnyčių šventoriuose, kapinėse (dažnai sujungtos su mauzoliejumi), pilyse, dvarų sodybose, pakelėse, dabar dažniausiai įrengiamos kaip atskira bažnyčių, vienuolynų, pilių, rūmų, ligoninių, mokyklų, kalėjimų patalpa.
Prie didžiųjų Nemuno kilpų kairiojo intako Peršėkės ir jos intako Ringio 1502 m. įkuriant miškakirčių gyvenvietę, dvaro savininkas vokietis Ganusas Sudormanas organizavo katalikų bažnyčios statybą, kuri pabaigta apie 1520 m. Po šimto metų kitas Balbieriškio savininkas Jaroslavas Holovčinskis (1570–1622), perėjęs į reformatų tikėjimą, pastatęs antrąją bažnyčią (vietoje sunykusios senosios), ją atidavė kalvinams, taip pat bažnyčiai priskyrė jurisdiką, Nešeikų kaimą ir Putrišių dvarelį – apie 27 valakus žemės. Kalvinų religija paprastesnė, pamaldos vyksta vietos gyventojų kalba, pastoriams leidžiama kurti šeimas. Tris dešimtmečius (1614–1644 m.) bažnyčia priklausė kalvinams, o katalikai meldėsi miestelio kapinėse už Peršėkės upės pasistatytoje medinėje koplyčioje. Rašytinės (1957 m.) Balbieriškio parapijos istorijos autorius kun. Jonas Reitelaitis mini, jog tuometis klebonas Stanislovas Vitkevičius pamaldas rengė kapinių koplyčioje. Teismų keliu 1644 m. bažnyčią grąžinus katalikams, medinė kapinių koplyčia nebuvo naudojama ir sunyko.

Nešeikų koplyčia
Balbieriškio bažnyčios Nešeikų palivarke naują pušinių rąstų koplyčią ir patogią rezidenciją sau 1776 m. pastatė klebonas Pranciškus Liudvikas de Mestdakas, su Balbieriškio savininko Liudviko Chelchovskio rekomendacija (kvietimu) parapijai vadovavęs 1767–1785 m. Buvo motyvuojama tuo, jog šito krašto tikintieji negali pasiekti bažnyčios, kai pavasariais, o kartais ir rudenį patvinsta ir iš krantų išsilieja Peršėkė. Tačiau 1779 m. lapkričio 19 d. Balbieriškio parapiją administravęs Trakų oficiolas prelatas Franckevičius įsako klebonui P. L. de Mestdakui uždaryti Nešeikų koplyčią. Priežastis tokiam sprendimui – Balbieriškio savininkės Liudvikos Petravičiūtės–Chelchovskienės (1763 m. balandžio 15 d. nusipirkusios Balbieriškį iš Mykolo Sapiegos) skundas Trakų konsistorijos dvasiniam teismui. Jame dvarininkė rašo, jog klebonas P. L. de Mestdakas neskaisčiai gyvena, muša parapijiečius, pastatė Nešeikuose koplyčią, kurioje pardavinėja svaigalus, tuo darydamas nuostolį dvarui, kuris, kaip ir bažnyčia, turėjo bravorą. Teismui klebonas aiškinosi, jog teisę bažnyčios žemėje gaminti ir pardavinėti svaigalus jam suteikė karalius, o koplyčia Nešeikuose pastatyta parapijiečių patogumui.
Kaip Balbieriškio parapijos istorijoje rašo kun. J. Reitelaitis, Nešeikuose tuomet gyveno ir lažą bažnyčiai ėjo Mikalojaus, Juozo, Jokūbo, ir Stasio Nešeikų, Miko Tauzos, Simo Liuizos, Miko Bartkevičiaus, Jokūbo Liuizos, Miko Vasiliausko, Baltraus Čebatoriaus, Martyno Žvirblio, Jono Žvirblio, Baltraus Kutulio, Mykolo Žukausko, Tomo Koncevičiaus, Kazio Čekavičiaus, Martyno Vrubliausko šeimos, dirbę po trečdalį arba ketvirtadalį valako žemės. Visą klebonijos palivarką, lažininkus, pastatus su juose laikomais gyvuliais ir paukščiais, degtinės bravoru su visa įranga kun. P. L. de Mestdakas nuomavo šlėktoms Adomui Legecui, Jonui Navakauskui ir Augustinui Midletonui. Pastarieji turtu mažai rūpinosi, liko skolingi klebonui. Įtakos bendravimui turėjo tai, jog kun. P. L. de Mestdakas nemokėjo lietuvių kalbos, su parapijiečiais bendravo pasitelkęs vertėją – vikarą.

Čia stovėjusi Balbieriškio kapinių koplyčia.

Koplyčios vertė – dešimt rublių
Naujas Balbieriškio parapijos klebonas Domininkas Januškevičius, dirbęs 1785–1813 m., pušinių rąstų Nešeikų koplyčią išardė 1797 m. ir perkėlė į senąsias kapines už Peršėkės. Po Lietuvos–Lenkijos valstybės trečiojo padalijimo 1795 m. Balbieriškis atiteko Prūsijai, dalis bažnyčios žemių buvo paimta valstybės iždo žinion.
Kai beveik po šimtmečio, jau pasikeitus politinei situacijai,1886 m. rusų caro Aleksandro II įsakymu buvo vertinamas bažnyčių turtas, Balbieriškio kapinių koplyčia įkainota 10 rublių.
Kun. Baltramiejus Žukauskas (gimė 1835 m., parapijai vadovavo nuo 1858 m. iki mirties 1881 m.) remonto reikalavusią kapinių koplyčią perstatė, stogą uždengė medinėmis lentelėmis (gontais), bokštelyje įkabino nedidelį varpą, po grindimis (šiaurinėje pusėje) išmūrijo rūsį, šią vietą pasiskirdamas palaidojimui. Kun. B. Žukauskui 1881 m. mirus, jo palaikai kapinių koplyčios rūsyje ilsėjosi ir po gaisro 1916 m. Balbieriškio senolių prisiminimais, klebono karstas buvo padėtas ant katafalko („morų“). Velionio ramybę sudrumstė turtingo Balbieriškio vaistinės savininko provizoriaus Antano Radzinsko laidotuvės 1932 m. Vaistininkas artimai draugavo su parapijos klebonu Juozapu Rudaičiu, kuris, pasak liudininkų, savo bičiulį deramai palydėjo į amžinąją kelionę: pasakė tris pamokslus (prie vaistinės, bažnyčioje ir kapinėse), o karstą įleido į kapinių koplyčios rūsį. Tikintiesiems pasirodė nederama, kai kunigo B. Žukausko karstas su palaikais buvo nukeltas nuo katafalko, o ten padėtas karstas su pasauliečio vaistininko palaikais.
Po Antrojo pasaulinio karo kapinių koplyčios vietoje augo krūmai, vaikai landžiojo į rūsį pro angą vakarinėje (upės link) pamatų pusėje. Septintojo dešimtmečio pradžioje mirus A. Radzinsko padėjėjos Petronėlės Markauskaitės vaistinę nuo 1933 m. administravusiam provizoriui Antanui Apuokui (1896–1963), šis buvo palaidotas iškasus duobę pietinėje koplyčios dalyje, kurios nesiekė rūsio patalpa.
Sovietmečiu kolūkio laukus Nešeikų kaime dirbęs traktorininkas Albinas Petraška prisimena vietomis plūgais užkabindavęs ir išversdavęs nemažai akmenų ir plytų. Tarsi būta grindinio, pastatų pamatų. Netoliese prie Nemuno stūksojo mokslininkų jau ištyrinėtas ir aprašytas Norkūnų piliakalnis, todėl spėliota, jog radiniai žemėje – XIII amžiuje stovėjusios jotvingių pilies griuvėsių liekanos.
Apie Norkūnų koplyčią ir bažnyčios palivarką sužinota tik rengiantis Balbieriškio įkūrimo 500 metų minėjimui. Senosios istorijos paieškos atvedė ir prie Pirmojo pasaulinio karo pradžioje nuo Marijos kalno darytos miestelio „senamiečio“ fotografijos, kurioje už Peršėkės upės iš kapinių medžių lapijos matyti baltas koplyčios „kunigaikščių mitros“ bokštelis.
Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *