Ar kalba yra svarbiausia lietuviškos tapatybės forma

Žodžio keliu

Vis dažniau diskutuojant apie lietuviško tapatumo reikšmę šiuolaikinio žmogaus gyvenime, iš tribūnų pasigirsta skambios mintys apie, neva, griūvančią lietuvių kalbos, kaip svarbiausios lietuviškos tapatybės formos, pilį. Visgi tokių diskusijų gausa ir aktualumas rodo, jog susirūpinimas lietuvių kalba pasiekė XXI amžiaus apogėjų. Tačiau kaipgi yra iš tikrųjų? Apie tai kalbamės su kalbininko Jono Kazlausko vardo premijos laureatu, kalbininku, prof. Bonifacu Stundžia.

E.Kurausko nuotrauka

– Profesoriau, neretai lietuvių kalba apibūdinama kaip viena seniausių ir sunkiausių kalbų pasaulyje: kuo gi ji tokia ypatinga?
– Tai yra neteisingi stereotipai. Lietuvių kalba yra šiuolaikinė indoeuropiečių šeimos kalba, vartojama modernios visuomenės, tenkinanti visus jos poreikius. Iš kitų gyvųjų indoeuropiečių kalbų ji išsiskiria tuo, kad yra konservatyviausia, t. y. išlaikiusi daugiausia elementų, paveldėtų iš prokalbės ir drauge pritampančių prie dabarties. Daugelis to net nežinome.
Antai mūsų kalboje, tiksliau – jos vakarų aukštaičių tarmėje, tapusioje bendrinės kalbos pagrindu, gana gerai išlaikyta trumpųjų ir ilgųjų balsių – ir kirčiuotų, ir nekirčiuotų – priešprieša, pvz., puikiai skiriame tokias vardų ir bendrinių žodžių formas kaip Vytą ir Vitą, būdo ir budo, Rita ir Ritą ir t. t., ir pan. Lietuvių kalba išsaugojo kitose kalbose iškritusius ar pakeistus trumpuosius žodžio galo balsius, plg. sūnus ir ang. son, rus. syn; naktis ir vok. Nacht, ang. night.
Dėl kalbos sunkumo galima pasakyti tiek, kad visos kalbos yra ir sunkios, ir lengvos, nelygu kaip jas mokame ar norime išmokti. Jei tenkinamės tik elementaraus bendravimo poreikiais, galime pramokti daugybės kalbų ir jomis susikalbėti „gatvėje“. Kas kita, jei siekiame pasinerti į kalbos gelmes, perprasti ta kalba užkoduotą mentalitetą, kultūros, pasaulėvaizdžio savitumus, tuomet nori nenori reikia paplušėti: ne tik gramatiką išlukštenti, bendrauti su gimtakalbiais, bet ir perskaityti kalnus ta kalba parašytos literatūros…
– Vykstant pasaulinei globalizacijai, lietuviai vis dažniau akcentuoja užsienio, ypač anglų, kalbų mokėjimą, tačiau dar neteko pastebėti, jog taip pat būtų sureikšminta gimtoji kalba: ar tai reiškia, jog kitų kalbų mokėjimas vertinamas labiau nei savosios, ar tai – tiesiog tokia „mada“?
– Kitų – artimų ir tolimų – kalbų, jokiu būdu ne tik anglų, mokėjimas yra didelis turtas, suteikiantis galimybę matyti pasaulį ne „vienu kampu“, jausti ne viena širdimi ir siela. Anglų kalbos mokėjimas, neretai gana paviršutiniškas, iš tikro yra savita šio laiko mada, prestižo reikalas. Pastaraisiais metais vykdyta apklausa parodė, kad pusė Lietuvos miestų gyventojų šią su globalizacijos vėjais plintančią kalbą laiko prestižiškiausia. Lietuvių kalbos prestižiškumas, tų pačių miestiečių apklausos duomenimis, yra 10 procentų mažesnis (plačiau: Miestai ir kalbos II. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis. Vilniaus universiteto leidykla, 2013). Tuo tarpu dabar plinta nuomonė, kad gimtosios kalbos mokytis nereikia, nes ją ir taip mokame. Tačiau kas paneigs, kad tas mokėjimo gylis ir plotis ne visų vienodas. Daug čia reiškia tėvai, seneliai, aplinka, auklėjimas. Vieniems užtenka minimumo, buitinės kalbos, kiti siekia nerti giliau, skaityti ir suprasti ne tik šiuolaikinę, bet ir ankstesnių amžių literatūrą. Galų gale ne visų gabumai yra vienodi, juk geru oratoriumi, rašytoju ne kiekvienas gali būti, – su išskirtiniais kalbėjimo ar rašymo, kaip ir meniniais, talentais reikia gimti. Žinoma, turint noro, valios, palankias aplinkybes ir gerą mokytoją, daug ko galima išmokti. Kokybės bei įvairovės kriterijai galioja ir gimtajai kalbai.
– Kokią įtaką mūsų kalbai daro vis dažniau kasdienėje kalboje vartojami anglicizmai?
– Anglicizmai, kaip ir kitos svetimybės, jei jie gerai integruoti į lietuvių kalbos garsų, formų ir žodžių darybos sistemą ir jiems neturime atitikmenų, patys savaime nėra blogybė. Kiekvienos kalbos stuburas – gramatika, semantika ir garsų sistema. Susikurti terminų iš vidinių resursų, ypač naujoms sritims, reiškiniams nėra taip paprasta, tam reikia laiko. Patirtis rodo, kad naujų sričių terminologinėse sistemose iš pradžių būna gana daug skolinių, bet laikui bėgant dalis jų pakeičiami savais naujadarais. Pavyzdžiui, su kompiuterijos skoliniais printeris, digitalizuoti gana sėkmingai konkuruoja savi naujadarai spausdintuvas, skaitmeninti. Blogybe skoliniai tampa tada, kai yra nesugramatinti arba stumia iš vartosenos įprastus savus žodžius, tarkim, jei vietoj spausdinti griebiamės printinti (ang. print), galbūt manydami, kad tai aukštesnio statuso žodis. Kas kita, jei tai tik informatikų žargoninė vartosena… Susirūpinti reikia tada, kai anglų kalba ima brautis į gramatiką, semantiką, mėgdžiojama tos kalbos intonacija ir garsų tartis.
– Jūsų nuomone, su kokiais dar iššūkiais šiais laikais susiduria lietuvių kalba?
– Dabar madinga sakyti, kad visos sritys, taigi ir kalba turi paklusti rinkos dėsniams. Kalbos ekonominė vertė priklauso nuo ją vartojančiųjų skaičiaus. Tarkim, parašęs romaną angliškai ar ispaniškai gali tikėtis didelio tiražo ir honoraro, o leidėjas – pelno, tuo tarpu lietuvių ar latvių kalbomis išleistas romanas nei tokio honoraro, nei pelno neatneš. Lietuviškai parašytas reikšmingas mokslo straipsnis, lietuvių kalba paskelbtas Nobelio premijos vertas atradimas nepasieks tarptautinės publikos. Todėl daugelis tiksliųjų mokslų atstovų nemato prasmės publikacijas rašyti lietuviškai, jais jau seka ir dalis socialinių bei humanitarinių mokslų atstovų.
Ką tada daryti? Mažų tautų kalbomis skleidžiama kultūra, mokslu turi ypač rūpintis valstybė, atsakingas verslas. Išliks tos tautos, kurios suskaitmenins savo kultūrinį ir mokslinį palikimą, turės kritinę masę kalbos vartotojų… Tam reikia didelių finansinių išteklių ir išmintingos valstybių politikos. Net didelės valstybės dotuoja kultūros, įskaitant ir žodinę kūrybą, sklaidą.
– Buvo laikai, kai už lietuvių kalbos puoselėjimą žmonės rizikavo savo laisve ir netgi gyvybe. Kaip manote, ar šiais laikais, esant reikalui, Lietuvos piliečiai kiltų į kovą už gimtosios kalbos išsaugojimą?
– Sunkus klausimas, nes gyvename globalizacijos, sparčios urbanizacijos ir pragmatiniais principais pagrįstame pasaulyje. Dabar kaip niekada tinka pasakymas „Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau“. Nors Europos Sąjungos politika yra palanki mažoms kalboms, Europos ir tarptautinio bendradarbiavimo kalba yra anglų, kurios prestižas ir ekonominė vertė yra išskirtinai dideli. Lietuvių kalbos beveik nereikia tarptautinėms Lietuvos įmonėms, renginiams, reklamai, firmų pavadinimams… Taip siaurėja kalbos funkcijos, terminologijos laukas. Dalis jaunimo laiko prestižu laisvai kalbėti, dainuoti ir rašyti angliškai, jaučiasi esą pasaulio piliečiai. Kylant į kovą dėl kalbos reikia matyti priešą. Ne taip seniai tai buvo okupantai, prievarta diegę nacionalines kalbas ir kultūras „turtinančią didžiąją rusų kalbą ir kultūrą“. Dabar prievartos nėra, todėl anglų kalba priimama kaip skaniausias meduolis. Valentino dienos ir Helovino šventės jau tapo jaunimo savastimi…
– Kalbant apie lietuvybės išsaugojimą, neretai pabrėžiama menkstanti jaunimo pagarba kalbai: ar tikrai šiuolaikinis jaunimas nusigręžia nuo savo šaknų?
– Dalis jaunimo neabejotinai nusigręžia nuo savo šaknų. Priežastys įvairios, apie svarbesnes pasamprotauta atsakymuose į ankstesnius klausimus. Ačiū Dievui, dar yra daug jaunų žmonių, kurie domisi tėvų ir senelių kultūriniu palikimu, jį tyrinėja, sėkmingai panaudoja profesionalioje savo veikoje, perteikia šiuolaikinėmis formomis, nepaisant plintančio ciniško požiūrio į etninį palikimą, tradicijas kaip atgyveną.
– Lietuvių kalba unikali ne tik savo gramatika, turtingu žodynu, bet ir tarmėmis, tačiau kalbėti tarmiškai visuomenėje, regis, darosi gėdinga… Kaip čia taip atsitiko, jog bijome to, kuo iš tiesų turėtume didžiuotis?
– Taip, lietuvių kalba pasižymi tarmių įvairove. Nesutikčiau, kad kalbėti tarmiškai visuomenėje yra gėdinga. Priešingai, išsilavinusiam žmogui tarmė gali duoti „pridėtinės vertės“. Prisimenu, kokiomis ovacijomis publika pasitikdavo aktorių A. Latėną, skaitantį Antano Strazdo eiles rytų aukštaičių uteniškių tarme. Per šias Vėlines per radiją klausiausi V. Rumšo skaitomo R. Granausko apsakymo „Šventųjų gyvenimas“. Dialogus aktorius perteikė žemaitiškai. Įspūdis nepakartojamas. Žinoma, yra tokių žmonių, kurie gėdijasi tarmės, ypač į didžiuosius miestus atsikėlę iš provincijos. Tai priklauso nuo auklėjimo šeimoje ir mokykloje, kai kuriems tėvams ir mokytojams klaidingai manant, kad tarmės sunkina bendrinės kalbos mokymąsi. Šiaip jau anksčiau minėtoje apklausoje tyrėjų nustatyta, kad daugiau nei pusė miestiečių moka kokią nors tarmę, tik nebūtinai ją aktyviai vartoja. Tarmės gyvybingiausios vidutinio dydžio miestuose. Stipriausias pozicijas jos išlaiko žemaičiuose, pvz., Telšiuose, Plungėje, Rietave. Taip pat tarmės stiprios kai kuriuose Aukštaitijos miestuose, pvz., Utenoje, Rokiškyje, Pasvalyje. Mažiausiai miestuose tarmiškai kalba dzūkai.
– Ne paslaptis, jog savo krašto tarmes kur kas geriau yra išlaikiusi vyresnioji karta, o jaunimo kalboje galima aptikti tik vieną kitą tarminę ypatybę: ar tai reiškia, jog šeimose jau nebekalbama tarmiškai?
– Visais laikais tradicines tarmes būna geriau išlaikiusi vyresnioji karta, keičiantis kartoms randasi įvairių pakitimų, nes gyva kalba nestovi vietoje. Tarmės yra gyvybingiausios, vartojamos šeimų ir bendruomenių daugiau vienalytės etninės struktūros regionuose, ypač Žemaitijoje. Neigiamas nuostatas tarmių atžvilgiu daugeliu atvejų yra paskatinusi mokykla, kartais ir šeimos, ypač suburtos iš skirtingų regionų kilusių tėvų.
– Dėl nuolatinės žmonių migracijos tarmės nuolat kinta: nejaugi ateityje prarasime šį autentišką lietuvių kalbos bruožą?
– Tarmės kaip ir gyvos kalbos apskritai kinta, nestovi vietoje. Dėl sparčios urbanizacijos ir globalizacijos tarmių kitimas dabar yra gerokai spartesnis nei anksčiau. Vienos tarmės plečiasi, kitų plotai siaurėja, nyksta ryškiausios tradicinių tarmių ypatybės, tačiau tol, kol kalba bus gyva, gyvuos ir tarmės, tik jos bus kitokios. XXI a. pradžios lietuvių kalbos tarmių vaizdą užfiksavo neseniai vykęs didelės apimties dialektologinis tyrimas (žr. XXI a. Pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Lietuvių kalbos institutas, 2014). Žinoma, yra ir tokių tarmių, kurios išnyko ar beveik išnyko dėl demografinių priežasčių. Antai, karas ir pokario emigracija sunaikino Mažosios Lietuvos tarmes, nedaug beliko žmonių, kalbančių vakarų žemaičių tarme, mokančių Klaipėdos krašto aukštaičių tarmę ir – svarbiausia – ją perduodančių vaikams ir anūkams.
– Jūsų nuomone, ar šių dienų kontekste kalba vis dar yra svarbiausia lietuviškos tapatybės forma?
– Pasaulyje yra nemažai lietuvių kalbos nemokančių žmonių, save laikančių lietuviais. Lietuvišką tapatybę jie grindžia arba lietuviškomis šaknimis, arba tik sąsaja su kraštu, Lietuva, kartais ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tarp jų yra amerikiečių, britų, švedų, rusų, žydų ir kitų kraštų atstovų. Vis dėlto lietuvių kalba yra išskirtinai svarbi lietuviškai tapatybei. Juk nemokant kalbos neįmanoma visapusiškai įsitraukti į lietuvių kultūrinį ir socialinį gyvenimą. Todėl kitakalbiai lietuviai net ir sulaukę brandaus amžiaus vasaromis ir žiemomis vyksta į Lietuvoje rengiamus kalbos ir kultūros kursus. Kiti lietuvių kalbos mokosi savo šalių lituanistikos centruose arba savarankiškai.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *