„…be žemės dar yra švarus dangus, Kur eina augti ir žmogus, ir paukštis.“

Klastinga liga išplėšė mūsų mylimą mamą, žmoną, močiutę Anelę Razmislavičienę iš gyvenimo. Ilgia kovojusi širdis sustojo…
Mama gimė 1952 m. Gripiškių kaime, Stakliškių sen., Prienų r. Brangindama protėvių žemę ir kalbą, ji pasirinko ir baigė Vilniaus Universiteto lietuvių kalbos filologijos studijas. Po mokslų šeimą ir gyvenimą kūrė Prienuose. Dirbo švietimo skyriuje, o paskutinius daugiau nei dvidešimt metų skyrė savo gimtos žemės kraštotyrai – Prienų krašto muziejuje kūrė ir vedė edukacines programas, organizavo renginius, giliai domėjosi ir rūpinosi protėvių paveldo išsaugojimu. Mamos parengta ir vesta programa „Duonos kelias iki stalo“ , bene viena pirmųjų tokia Lietuvoje, čion pritraukdavo daugybę vaikų ir suaugusiųjų iš Lietuvos ir užsienio, taip pat garbingus rajono svečius, norinčius pajusti tikrą lietuviškumo skonį.
Dar Nepriklausomybės priešaušryje mama, vadovaudama jaunųjų kraštotyrininkų būreliui, surinko medžiagą apie senųjų Prienų miesto kapines, antkapius, jų aprašus, vėliau parengė, redagavo ir kaip muziejininkė išleido knygą apie Prienų krašto audėjas „Dienos darbeliai – plonos drobelės“ bei Prienų krašto partizanų katalogą „Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, broleliai, mano?..“. Vos prieš daugiau nei metus su klasės drauge Angele rengė ir redagavo savo buvusios – Stakliškių mokyklos istorijos knygą „Čia mūsų kelio pradžia…“.
Už svarų indėlį puoselėjant krašto istoriją ir kultūros paveldą mama buvo apdovanota Nacionalinio transliuotojo, LRT laidos „Gimtoji žemė“ Jorio apdovanojimu, pelnė Prienų rajono savivaldybės „Kultūros šviesulio“, „Metų moters“ nominacijas.
Mama mylėjo žmones, visada buvo tarp jų, su jais. Daug metų šoko Prienų KC kolektyve „Vajaunas“, daugybę kartų atstovavo rajoną Dainų šventėse, o laisvalaikiu ypač kruopščiai puoselėjo savo „augalėlius“, skoningai pačios įrengtuose namų erčios gėlynuose. Pavasarį mama mokėjo džiaugtis tulpių žiedais, rudenį – gražuoliais jurginais, kol su nykstančia gamta neiškeliavo ir Ji pati, palikdama skausmą ir sielvartą…
Šviesiausios amžinybės, Mieliausioji mūsų…
Šeimos vardu – dukra Akvilė