„…tiems, kurie buvote, esate ir kurie būsite“

Prienuose esančios „Varnelės kepyklėlės“ savininkė Renata Valatkienė – Varnelė Baltoji išleido savo pirmąją eilėraščių ir miniatiūrų knygą. Jos kūrybai būdingas savitas eiliavimas, subjektyvūs tikrovės išgyvenimai, išreikšti originaliomis metaforomis. Eilėraščiai išsiskiria ir forma, ir kalba, artimi siurrealizmui, nepaklūstantys taisyklėms ir standartams, labai artimi keturvėjininkų kūrybai. Galima sakyti, kad tai moderniosios baltosios eilės. Knygos autorė Varnelė Baltoji – ji kitokia, tad ir jos eilės neįprastos, netelpančios į jokius standartiškumo rėmus.

Šią savo pirmąją knygą skiriu Jums – tiems, kurie buvote, kurie esate ir kurie būsite. Visiems, kurie turi praeitį ir tiki ateitimi. Knygoje sudėti žodžiai lai būna manojo baltojo sparno prisilietimas prie Jūsų širdžių.
Varnelė Baltoji

Kažkas kažkur kažkada
Kažkur kažkas įkalė vinį.
Kažkur kažkam įbedė žodį.
Kažkam viskas kiaurai praėjo,
O kažkam žiauriai širdį skaudėjo…
Kažkam rožių žiedlapiais snigo,
O kažkam iš burnos tik rupūžės ritosi…
Kažkur didžiam medyje tupintis špokas
Į savo gražuolę vyšnaitę vis spokso…
Kažkur vis dar žemę knisantis kurmis
Kažkam tikrą saulę parnešti žadėjo.
Kažkur kažkada, regis, vėjas,
Vilties, laimės, meilės įpūsti norėjo…
Balutėje skęstanti didelė saulė
Kažkam aukso veidu žibėjo.
Kažkoks žemės purvas, sunkus netikrumas
Kažkam pasirodė lyg ilgai lauktas saldumas…
Kažkur kažkam tiesiog tikro draugo reikėjo,
Bet kažkas tik savąją širdgėlos taurę išliejo…
Kažkas atgailavo už savas arba svetimas nuodėmes,
O kažkas tik priėjo, įkando
Ir sau laimingas šonan nuėjo…
Kažkam visada ir visur visko trūksta.
Kažkas turi dar daugiau negu tas, kuriam trūksta…
Kažkas duonos riekę su meile į cukrų padažo,
O kai kam paukščių pienas kartumą įgavo…
Kažkam šypsena labai brangiai kainavo,
O kai kam gyvatės liežuvis kelius atidarė…
Kai kam dilgėlė – pati nuostabiausia gėlė.
Kai kas vien tik nematomus spyglius temato…
Kai kam kažkada už kažką,
Veikiausiai, – už nieką,
Tiesiog, paprasčiausiai – gyvenimas duotas…

Rudeninis lapas
Lapas rudeninis
Mėtosi po kojom.
Vienišas… be medžio…
Tik ruduo jį myli…
Štai katė užmynė,
Batas šonan spyrė.
Lapas rudeninis
Kenčia, švelniai tyli…
Kas pakels nuo žemės?
Kas priglaus prie lūpų?
Kas įžvelgs tą grožį,
Kurį spalvos lydi?
Sklendžia oru lapas,
Vėjo vėl pagautas,
Ir svajonę šaukias –
Būt širdies priglaustas…

Prieraiši meilė
Maža apvalutė sagutė
Pametė savo švarką.
Išėjo tasai ryte pro duris.
Sau guli lengvutė,
Tyliai nusiritus, galvoja:
„Juk tuoj jis pareis,
Be manęs jis pražus…“
Sustojo minutės pavargę,
Nebeveja jau valandų.
Koks ilgas,
Koks ilgas laukimas…
Šalia liūdesys, ilgesys…
Išgirdo, pajuto –
Už durų laukujų
Pažįstamas garsas…
Čia jis?!
Sublizgo, subruzdo
Gražioji sagutė:
„O Dieve, čia Jis!“
Kokia didelė laimė mažutei
Į mylimo glėbį sugrįžt!
Nors sieja vos gijos menkutės,
Kurios ir vėl bet kada gali plyšt…

---

Laima Buzienė

Man reikia
Aš prabundu su saule,
Su mintim.
Gyvenimo palaima
Ir viltim.
Man reikia oro
Ir gaivos,
Man reikia saulės,
Vėjo ir gamtos.
Man reikia šypsenos,
Man reik žmogaus.
Man reikia
Pokalbio švelnaus.
Man reikia jūros
Ir nakties dangaus,
Mėnulio žvilgsnio
Nuostabaus.

Noras
Aš norėčiau būti saule,
Tokia švelni, tokia šilta.
Matyčiau aš pasaulį
Ir šildyčiau tave.
O gal pabūti žvaigždele,
Stebėčiau miego karalystę paslapčia.
Norėčiau būti drugeliu,
Aš atskrisčiau ir nutūpčiau tarp gėlių
Pakalbinčiau aš gėlę –
Tą grožio karalienę.
Žydėčiau gėlele
Ir skleisčiau grožį, kas aplink mane.

Meilės galia
Meilės virpėjimas
Sielos nerimas.
Tavo pasaulyje –
Mano gyvenimas.
Širdies dūžių garse,
Aš girdžiu save.
Tavo širdyje,
Meilės aidas manyje.
Meilės galia
Paslaptinga jėga.
Širdžių trauka
Nepaaiškinama čia.

---

Alma D.J.

Belaidė jungtis
Šaukiu tave garsiai,
Be balso,
Tavo vardą į tylą,
Aidinčią
Sielos skliautuos.
Dar regiu tave kartais
Naktim,
Lyg miražą gražiausią,
Nusitvėrusi jo,
Per kasdienybės jūras plaukiu.
Ilgesys mano –
besiblaškąs laiškas Visatoj –
Skrieja tau nuolatos.
Pranešimas apie amžiną šaltį
Be tavo balso, tavųjų akių,
Apie nerimą mano,
Ar laimingas ten tu?
Aš žinau – tu skaitysi šį laišką,
Nors mus skiria naktis,
Tu – šypsosies,
Nes laiške – vien tik meilė –
Amžinoji belaidė jungtis.

Tuščias lapas
Šiandien sugedo kompasas
Ir laikrodis sustojo.
Lyg pienės pūkas
Ar sudžiūvęs lapas
Po tuštumą kažkur klajoju.
Be tikslo ir krypties,
Kur neša vėjas
Padrikas mintis,
Kur bangos plakas
Į abuoją krantą –
Nes niekas
Juk manęs nelaukia.
Tuščiam laike pakibus,
Letarge levituoju,
Lyg musė voro nėriniuos,
Nepajėgiu pabust iš komos,
Nors atsimerkus ir
Plačiai žiūriu,
Bet žvilgsnis kiauras
Klaidžioja bereikšmis,
Nekliūva akys
Nei už šešėlio anei vieno veido.
Savęs aš niekur nematau
Ir nejaučiu …
Ar aš dar gyvenu, ar tik sapnuoju?

---

Juozas Bagušinskas

Aš einu…
Aš einu tylus, susikaupęs,
Pro namus, kuriuose gyvenau.
Šešėlyje šuo tyliai staugia,
Ten, kur mažas su smėliu žaidžiau.
Praeinu aš pro senąjį klevą,
Per anksti jis numetęs lapus.
Jo šakose lyg tiktai šnara,
Džiaugsmo, juoko čia jau nebebus.
Po šakom pamatau seną kapą,
Nelankytas jis jau seniai.
Mes kiekvienas turim savajį kapą,
Tik kiekvienas jį lankom savaip…

---

Stefa Bekešienė

Taikos ir laisvės…
Krinta dar žali kaštonai,
Baigiasi vasara žalia ir šilta.
Gal jau nurims ir Baltarusijos ponai?
Streikuojančius apgaubs ramuma.

Nors Baltarusijos lyderė Lietuvoje,
Bet ji – su visa tauta
Ir tebesijaučia su baltarusiais kovoje.
Tik laisvę! Ji kito nemato.

Ji nori taikos ir laisvės.
Ne tik sau, bet visai tautai.
Linki visiems ramybės ir laimės,
Ir kad vaikai laimingi augtų…

Laisvės kelias. Trys Baltijos šalys,
Nuo Vilniaus iki Baltarusijos,
Tai nuoširdi pagalba, laisvės šauklys.
Tai – ne pratybos su tankais Rusijos.

Sujungė draugystė, nuoširdumas,
Kalbos ir dainos prie Medininkų pilies,
Kenčiančių baltarusių jaučiamas dėkingumas,
Kad gali atsiremti ant kaimynų peties.

Baltarusių tūkstančiai suimti,
Suspardyti, sudaužyti ir kruvini.
Istorija, krauju parašyta, ir ateity
Primins Laisvės kovą savojoj šaly…