Gerumas buvo jos gyvenimo pagrindas

In Memoriam

Lapkričio antrąją vėlės į savo karalystę, į Amžinybę, pasišaukė Aldoną Petrauskienę.
Netekome nuoširdžios bičiulės, draugės, kaimynės, rūpestingos mamos, mylinčios močiutės. Netekome žmogaus, kurį daug kas mylėjo.
Jos gyvenimas – žiburys – ne tik švietė, bet ir šildė. Šildė visus, su kuriais suvedė gyvenimas. Ji sugebėjo padėti, patarti, paguosti. Gerumas buvo jos gyvenimo pagrindas.
O tas gyvenimas prasidėjo 1945 metų gegužės 20 dieną Stakliškėse. Sodyba buvo apsupta miško ir pievų. Gal būtent gamtos grožis ir augino Aldonos širdyje meilę gyvenimui ir žmonėms? Nors tas gyvenimas nebuvo lengvas: skurdoka pokario vaiko vaikystė, nelengva jaunystė… Tačiau tėvų meilė ir rūpestis brandino asmenybę: meilė darbui, pareiga, kantrybė, žmogiškumas, tikėjimas – tai tėvų įskiepytos vertybės. Jos padėjo eiti per gyvenimą, o jis buvo prasmingas. Sukūrusi darnią šeimą miela Aldona užaugino tris puikias dukras. Jas mokė to, kuo pati gyveno: meilės žmogui, sąžiningumo, pagarbos mokslui, knygai.
Ilgus metus dirbo Stakliškių kavinės „Verknė“ vedėja. Visada taktiška, paslaugi, sumani, darbšti – tokią ją pažinojo bendradarbiai ir vertino vadovai.
Kelerius metus dirbo Stakliškių vidurinės mokyklos valgyklos vedėja. Kaip gebančią bendrauti su vaikais, taktišką, rūpestingą prisimena ją mokyklos kolektyvas.
Stoikiškai išgyveno našlės dalią. Padėjo darbas, tikėjimas, rūpestis anūkais. Visi penki buvo jos išmyluoti, prižiūrėti, mokyti pačių gražiausių dalykų.
Buvo darbšti, rūpestinga, bažnyčios komiteto tarybos narė. Jai rūpėjo ir bendruomenės reikalai.
Šiandien labai sunku susitaikyti su netektim.
Aldute, palengvina būtį žinojimas, kad žmogiškąją pareigą žemėje atlikai pavyzdingai, kad ir išėjusi likai tarp saviškių ir draugų.
Draugai

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *