Ach, tos vyrų širdys…

Guodžiau savo kaimynę. Nepatikėsit, tokios susikrimtusios jau seniai nebuvau mačiusi. Per tą graudulį niekaip negalėjo nusiraminti ir visko sklandžiai papasakoti, tik vis kartojo: „Juozas, tas mano Juozas…“. Ot tai tau, spėjau pagalvoti, taip gražiai sutaria, tokį amželį nugyveno, o dabar, senatvėje, pradės pyktis? Ir kuo čia taip nepasidalino? Pas panas tai gal jau per senas Juozas vaikščioti? Tik jau šiek tiek paašarojusi nurimo ir išklojo visą istoriją. Grįžo per Vėlines aplankę kapus tėviškėje, o kitą rytą Juozas prastai pasijutęs – tai galva svaigsta, tai jam krūtinę spaudžia, tai nugarą skauda. Gal kelionėje vairuodamas pavargo, pagalvojusi žmona, bet dėl visa ko, kraujo spaudimą pamatavusi. Dabar gi visi apsirūpinę aparatais, ne naujiena. O pamatavusi net amo neteko – pulsas vyro vos ne trigubai tankiau tvinksi, aparatas tokius žaibus, širdies permušimus rodo… Sunerimusi kaimynė sujudo daktarams skambinti, teirautis, ką reiktų daryti. Tie liepia greičiau greitukę kviesti, sako nejuokaukit, kiekviena minutė svarbi. Ir čia Juozas pakėlęs vėją, kad niekur jis nevažiuos, jau ne pirmą kartą taip užeina ir praeina. Duok, sako, kokių lašiukų nuo širdies, ir viskas bus gerai. Ir į jokias ligonines per pandemiją jis nė kojos nekels.
Ir taip užsispyręs, kad net telefoną nučiupęs nepaleido iš savo rankų.
Tą vakarą viskas, ačiūdie, jiems baigėsi gerai. Anot kaimynės, vadavosi turėtais vaistais ir meldė, kad tik nepablogėtų. Nusileidusi vyrui, negi lėksi per jėgą pas kaimynus šauktis pagalbos, kai dar niekas nemiršta. Visą naktį, prisipažino, bluosto nesudėjusi: vis klausėsi, ar lygiai kvėpuoja, ar neblogėja. O po tokios įtampos ir pati jau siekė širdį raminančių.
Ach, tie vyrai, guodžiau kaimynėlę, kaip maži vaikai. Retas kuris mėgsta varstyti ligoninių duris. Jau savo mašinėlę ir jos variklį labiau prižiūrės ir laiku tepalus pakeis, nei, pajutę širdį šlubuojant, puls pas daktarus. Praeis, mosteli ranka ir toliau savęs nežiūri, nesaugo, darbų ne pagal jėgas griebiasi. Prisiminiau neseniai laidoje „Klausk daktaro“ girdėjusi diskusiją apie kažkokią ligą, kodėl moterys vyresnės ja labiau serga nei vyrai, tai laidos dalyviai galų gale prisiminė, kad Lietuvoje moterų amžius ilgesnis, todėl vyrai tiesiog nesuspėja ta liga ir susirgti. Tai kaip mums tuos vyrus išsaugoti, kaip juos lepinti ar priversti savo sveikata rūpintis? O kur dar rūkaliai, o stikliuko mėgėjai? Ėmėm skaičiuoti su kaimynėle, kad ir mūsų gatvėj, tarp pažįstamų kiek našlaujančių moterų, ogi dauguma! Ne visai linksma ta mūsų kalba, nes ir pačios pripažinome, kad moterys greičiau viena kitai negalavimais pasiskundžiam, pagalbos paieškom. O vyrai retas kuris linkęs skųstis, dejuoti, tai lyg ir nevyriška.
Taigi pasiguodėm, o kad jau vėl karantinas namuose uždaro kuriam laikui, nutarėm „įjungti“ sveikatinimosi režimą – ne kalbėti apie ligas, o protingai ir sveikai maitintis, daržoves iš podėlių nešti ir visas žoleles iš maišelių traukti, arbatas virti. Patarimų ne tik klausytis, skaityti, bet ir protingai juos taikyti kasdien, ką naudingo išgirdus. Juk gamta tokia išmintinga, visokio gero joje pilna. Va, dar galim krienų pasikasti – prisidžiovini tokių drožlelių. Paimi vieną kitą, kramtai, kaip kokią gumą, o burna taip maloniai dega, kvepia, atrodo, nei sloga, nei koks virusas neturėtų artintis. Blogiau nebus, linkiu pamėginti, o ir vyrams toks „pakramtukas“ turėtų patikti. Neburnokim dėl prarasto laiko, kurį teks praleisti namuose ir vėl mažiau pramogauti. Tebūnie tai laikas sau, kurio mums taip dažnai trūksta.
Būkim sveiki,
Jūsų Augustina

Priminimai lapkričiui…

Jei per Vėlines šlapia, lauk derlingo rudens.
Lapkritį purvą braidysi, vasarą šieno neišdžiovinsi.
Jei Martynas (11 d.) purvą brenda, per Kalėdas rogės skrenda.
Jei sniegas užkrinta medžių lapus, bus švelni žiema.
Kokie bebūtų senolių orų spėjimai, šis lapkritis mums visiems bus kitoks, nei visuomet – esame pandemijos apsuptame pasaulyje ir mokomės jame gyventi. Ištvėrę pavasario karantiną dabar vėl turime prabūti iš naujo, tačiau jau rudeninį. Ir jis visomis prasmėmis jau kitoks: pavasarį spirgėjome lėkti ir bėgti į gamtą, o dabar, vėstant orams, savo gyvenimą turime susitvarkyti taip, kad kuo jaukiau ir saugiau būtų gyventi savo namuose. Čia teks praleisti daugiausia laiko.

Namams…
Nors lapkritis pasitiko šiltas ir tik kur ne kur laukus nubalino pirmos šalnos, lauko darbus jau esame daugiau ar mažiau pabaigę. Į namus sukeliavo ir visos kambarinės gėlės, ir dar tos vienmetės, kurių žydėjimas lauke užsitęsė, radusios prieglobstį vėsesnėse palalpose, kurį laiką džiugins akį savo žydėjimu. Gal verta pagalvoti, kaip atnaujinti visą gėlių interjerą?
Balta spalva visuomet sukuria šviesią ir jaukią nuotaiką. Ypač virtuvėje. Gal verta pamėginti gėlių vazonus pakeisti į baltus? Tam visai nebūtina pirkti naujus. Balti plastikiniai vazonai naudoti lauke tinka ir pakabinimui virtuvėje, nes yra lengvi, tereikia tik išradingai pasigamintų jų įdėklų, arba galima juos tiesiog perdažyti.
Nedidelėje patalpoje įspūdingai atrodo pakabinti vazonėliai. Tokioje virtuvėje, kur virš stalo ar lentynų svyra gebenės, clorofitai, filodendrai, vaškuolės ar kitos gėlės, ir valgyti smagiau. Galėtume prisiminti ir mazginę pynimo techniką, kuria iš šviesių virvučių nupintume pinikus ir į juos įtvirtintume vazonėlius. Tai tikrai nėra sunku. Laikiklių viršuje reiktų įtaisyti kabliukus, o juos užkabinti ant kitų kablių, saugiai pritvirtintų lubose.
Gali kilti noras perdažyti balta spalva ir spinteles, ypač jei jos ne pirmos jaunystės. Įdėjus šiek tiek darbo ir fantazijos, beliks tik grožėtis, kaip ši neutrali spalva subtiliai atspindi šviesą. Tokiame fone išryškėja pati gėlė, jos forma, žiedas.
O jei priderinsite baltą vąšeliu nertą užuolaidą ant lango, lengvumo ir švaros įspūdis tik dar sustiprės. Užuolaidėlė turėtų dengti tik dalį lango. Ant lentynėlių pritiks balti indai, vazelės, skulptūrėlės. Lentynėlės gali būti atviros.
Čia tik vienas pavyzdys, kaip galima keisti savo įprastą aplinką. Pasitarkite su namiškiais, ko jūs norėtumėte konkrečiai, ir imkitės permainų – darbo užteks ir vyriškoms, ir moteriškoms rankoms, rasis ką veikti ir mažiesiems.
O svarbiausia, kol orai gražūs, suskubkite išvėdinti po vasaros spintose užsigulėjusius žieminius rūbus, surūšiuoti ir tvarkingai sudėti į tam skirtas lengvas dėžes išplautus ir išlygintus vasarinius aprėdus. Neužsigriozdinkime pakampių nereikalingais daiktais, kuo dažniau vėdinkime ir valykime patalpas – tegul būna lengviau kvėpuoti.
Apie sukuriamus namams malonius ir natūralius aromatus jau esame kalbėję, prisiminsime apie tai ir kitą mėnesį. O jei turite kokių savo išmėgintų receptų ir būdų, pasidalinkite su mumis, parašykite.

Sodininkui, daržininkui…
Šilti spalio orai tikriausiai ne vieną dar stabdė atlikti paskutinius pasiruošimo žiemai darbus. Tiesiog ranka nekilo eiti ir iškasti dar taip gausiai žydinčius jurginus, bet laikas jau nelaukia. Šalnos, o jos visada sakome ateina netikėtai, padaro daug žalos. Taigi jau nori nenori reikia užbaigti sodo ir daržo darbus.
Labai svarbu pasirūpinti vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Saugus jų poilsis užtikrins sveikatingumą, gyvybingumą, gausesnį kitų metų derlių. Prastai paruoštus augalus dažnai pažeidžia pelėnai, ant kamienų žiemojantys kenkėjai, šaltis, aštri saulė. O dar įsisuka kiškiai, stirnos ir pridaro bėdų,
Šiemet sodo augalai vėlokai meta lapus, tačiau juos nedelsiant reikia grėbti ir sukompostuoti. Jei ant slyvų, kriaušių ar obelų yra mumijų, nuskinkime jas, nes čia gali žiemoti ligų sukėlėjai ir kenkėjai. Būtinai sunaikinkime jas.
Išpurenkime, išravėkime pomedžius, sunaikinkime senus žolynus, kuriuose mėgsta žiemoti daugelis kenkėjų. Tuomet patręškime augalus rudeniui skirtomis kalio ir fosforo trąšomis, o jei žemė labai sausa, nepakenks dar ir palaistyti. Vienam medeliui reikėtų apie 10 l vandens, kad jo atsargų užtektų žiemai. Trąšas berkime vainiko projekcijoje, įterpkime į dirvą.
Jaunus medelius būtų gerai pritvirtinti prie atramų. Šakų atplaišas nuvalykime, sunaikinkime. Tiesiog galima nubraukti jas šiurkščiomis pirštinėmis, o nuo storesnių medelių atplaišas nuvalykime grandikliu. Taip ir kenkėjų atsikratysime. Ir kol dar visai orai neatvėso, nupurkškime juos 5–7 proc. karbamido tirpalu (10 l vandens reikia ištirpinti 500–700 g trąšų). Vienam medeliui reiktų 5 l tirpalo, didesniam – daugiau.
Dabar jau galime imtis ir kamieno bei storesnių apatinių šakų balinimo. Skubėkime tą darbą padaryti, kol nepasnigę ir nešąla. Jeigu dar vis abejojate ar geriau baltinti rudenį ar pavasarį, atsakymas vienareikšmis – baltinant rudenį sunaikinama nemažai žiemoti besiruošiančių kenkėjų ir grybelių sporų. Balta spalva atmuša saulės šviesą ir taip apsaugo žievę nuo plyšimo.
Baltinimui naudokite 20 proc. šviežiai gesintų kalkių skiedinį su 3 proc. mėlynojo akmenėlio priedu. Dar galite įmaišyti 2 proc. medžio klijų arba nugriebto pieno – geriau prilips prie kamieno. O emulsiniai vandens dažai su 2 proc. sisteminio fungicido priedu tinka ne tik kamienų baltinimui, bet ir medžio žaizdoms gydyti nuo nekrozių.
Gal dar nesutvarkėte avietyno? Tad jau paskubėkite ir čia pasidarbuoti, nes kitaip nesulauksite gero derliaus vasarą, o ir šiaip, nesutvarkytas sodo vaizdo nepuošia. Vasarą derėjusius aviečių stiebus iškirpkime iki pat žemės, palikime tik naujus šiais metais išaugusius, gyvybingus ir sveikus nederėjusius stiebus. Ilgus stiebus reikėtų patrumpinti, nes dera vidurinė stiebo dalis.
Avietyno pakraščius išravėkime, mulčiuokime, tręškime kompostu, nupurkškime karbamido tirpalu. Orams atšalus yra gerai mulčiuoti sausu 5–7 cm storio durpių sluoksniu.
Remontantinių aviečių, jei norime, kad gerai derėtų rudenį, nupjaukime visus stiebus, palikdami 20 cm stuobrelius, kad išaugtų tvirtesni stiebai.
Serbentų krūmelius geriausia genėti pavasarį.
Nepamirškime ir šilauogių – pradėjus šalti jas patartina mulčiuoti smulkintomis spygliuočių medžių žievėmis, drėgnomis pastovėjusiomis pjuvenomis, rūgščių žemių mišiniu ar durpėmis. Lapuočių pjuvenomis nerekomenduojama. Naudojant mulčą stebėkime, kad neįsiveistų pelių ar kitų graužikų.
Baikime tvarkyti šiltnamius, dezinfekuokime juos. Iš lysvės išsikaskime į vazonėlius lapinių petražolių. O po pirmų šalnų išsikaskime krienų šaknų, jos bus skanesnės. Naudokime gausiai, išmoningai.

Gėlininkui…
Lauko gėlynus, tikėkimės, jau esate sutvarkę, tad didžiausias dėmesys dabar kambarinėms gėlėms. Dėl šviesos trūkumo šį mėnesį dauguma jų auga gerokai lėčiau, todėl svarbu kambaryje rasti kuo šviesesnę vietą ir atidžiai juos prižiūrėti.
Laistykime tik tada, kai žemė vazone visiškai išdžiūvusi ir vienodai: ir laikomus šiltame, ir vėsiame kambaryje. Vandens pilkime tiek, kad gerai sušlaptų visa žemė, o po pusvalandžio vandens perteklių iš padėklo išpilkime.
Prasidėjus šildymo sezonui, kambariuose oras išsausėja, todėl augalus reikia apipurkšti ir periodiškai vandeniu nuplauti lapus. Tai apsaugo juos nuo kenkėjų (skydamarių, erkių, tripsų. Vėsioje patalpoje, 2–6 OC temperatūroje, gerai žiemoja įvairios fuksijų veislės, hortenzijos, rožės, agapantai, oleandrai, pelargonijos. Jei ramybės metu kai kurie jų numeta lapus, nereikia jaudintis. Pavasario jie gali laukti pačiame vėsiausiame kambaryje, prie balkono durų, laiptinėje ar vėsiame rūsyje. Laistykime retai.
Dauguma šilumamėgių augalų laikomi šviesiose, šiltose, 18–22 OC temperatūros, patalpose. Ypač šviesą mėgstančius jazminaičius, margenius, sanpaulijas, chlorofitus, dryžuotąsias tradeskantes, setkreazijas, kaip pataria specialistai, reikia laikyti arčiau lango, o toliau nuo lango statykime mažiau šviesą mėgstančius augalus dekoratyviniais lapais: begonijas, paparčius, peperomijas. Dar mažiau šviesai reiklios yra žingenės, aspidistros, monsteros, fikusai, bilbergijos.
Ant pačios šviesiausios pietinės palangės prie pat vėsaus stiklo, 8–10 OC temperatūroje patartina statyti kaktusus ir tris mėnesius visai nelaistyti. Tačiau jei kambaryje temperatūra aukštesnė nei 10 OC, reikės laistyti tik tiek, kad neperdžiūtų šaknys.
Darbuokimės ramiai, su meile, būkime sveiki!