Žemės ūkis – vertybė, kuri buvo, yra ir liks

Justinas ADOMAITIS

Pastaruoju metu šalies žemės ūkis sulaukia nemažo visuomenės dėmesio. Politikams agrarinis sektorius rūpi kaip ekonomikos „garvežys“, vartotojams – kaip maisto šaltinis. Žemdirbiai jaučia jiems deleguotą atsakomybę ir stengiasi deramai pateisinti visuomenės lūkesčius. Tam buvo įkurta Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT), kuriai nuo spalio 15 d. vadovauti pradėjo šalyje žinomas Pašventupio kaimo ūkininkas ir Prienų rajono politikas, ilgametis Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis, organizacijos vairą perėmęs iš Aušrio Macijausko, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovo. Prieš tai LŽŪT pirmininkavo Petras Puskunigis – Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos ir Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas.

Investicijos į žemės ūkį

.

„Mūsų žemės ūkis turi būti konkurencingas bendroje Europos Sąjungos šalių rinkoje, – sako naujasis LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – toks yra mūsų organizacijos siekis“.
Pasak J. Vilionio, praėjusį ES finansinį 2014–2020 metų laikotarpį į Lietuvos žemės ūkį ir kaimo vietoves investuota 4,7 mlrd. Eur, naujuoju 2021–2027 metų laikotarpiu numatyta 5,5 mlrd. Eur. Nauju kaimo plėtros laikotarpiu bus investuotos Gaivinimo ir atsigavimo lėšos – dar apie 143 mln. Eur.
„Skaičiuojantiems svetimus pinigus turėčiau priminti, jog minėtą investicinę sumą reikėtų padvigubinti, – kalba J. Vilionis, – dažniausiai paramos projektų intensyvumas siekė 50 proc. – prie „europinių“ ūkininkas privalėjo pridėti tokią pačią sumą iš savo kišenės. Per praėjusius septynerius metus Lietuvos žemės ūkyje ir kaimo vietovėse taip investuota beveik dešimt milijardų eurų“.

LŽŪT pirmininko Jono Vilionio ūkio fermų kompleksas Antakalnio kaime. Lietuvoje yra apie 150 tokių pieno ūkių.

Lietuvos žemės ūkio ir apskritai kaimo naujuoju ES finansiniu laikotarpiu laukia dideli iššūkiai. Pirmiausia – tai klimato kaita ir su tuo susijęs intensyviosios žemdirbystės ribojimas, pasitelkiant neariminę. Ekologinis ūkininkavimas, gyvulininkystės fermų taršos mažinimas, laukų melioravimo bei irigacinės sistemos – tai vis rytojaus darbai, kurie pareikalaus ne tik ES bendrijos ir nacionalinių biudžeto lėšų, bet ir išaugins ūkininkavimo ir žemės ūkio produkcijos gamybos kaštus.
Pastarųjų „rinkiminių“ metų politinės batalijos į diskusijas įtraukė ir žemdirbių bendruomenę. Kažkas sugalvojo šalies ūkius padalinti į stambius ir smulkius, pirmiesiems sumažinti ES skiriamas išmokas (107 Eur/ha), kitiems, dirbantiems iki 30 ha, padidinti (240 Eur/ha). Vyriausybė išvis „pakišo kiaulę“ – pradėjo dalyti pašalpas. Ūkininkai neprisikviečia darbininkų: kam lenkti nugarą, jeigu per mėnesį gali susirinkti apie tūkstantį eurų įvairių socialinių išmokų.

Žemdirbys – kūrėjas
„Šalyje kaip virusas plinta netikros naujienos apie žemės ūkį ir ūkininkus, – pastebi LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – iš dalies tai ir mūsų pačių kaltė. Visą savo dėmesį mes kreipiame į agrarinio sektoriaus strategiją, kovojame dėl nacionalinio žemės ūkio verslo pozicijų bendroje ES ekonominėje erdvėje. Tai nėra lengvas ir greitai rezultatą atnešantis darbas. Mus palaiko solidžiausių šalies žemdirbių asociacijų pasitikėjimas ir reali šiemet pasėlius deklaravusių ūkininkų parama pasirinktai savivaldos organizacijai“.
Pasak J. Vilionio, šiandien ant Lietuvos žemdirbio galvos iš Briuselio ateina vis nauji reikalavimai: tausoti dirvą, riboti laukams skirtą chemiją, pieno ir mėsos ūkiuose paisyti oro taršos ir pan. Panašiai reglamentuojamas ir ES senbuvių šalių žemės ūkis, tik ten išmokos keleriopai didesnės. Dėl tokios mūsų žemdirbių diskriminacijos LŽŪT iniciatyva buvo kreiptasi į Europos Komisiją, surinkti 52 tūkst. ūkininkų parašų, kelis kartus piketuota Briuselyje.
LŽŪT šalies politikus, Seimo ir Vyriausybės narius reguliariai informuoja apie situaciją žemės ūkio sektoriuje, pateikia gamybos kaštų ir produkcijos supirkimo kainų analizę, kuri liudija apie egzistencinę grėsmę sektoriui išlikti.
„Žemės ūkis ir kaimas – tai nedaloma visuma, – sako LŽŪT vadovas J. Vilionis, – mes, žemdirbiai, politikams turime įrodinėti, jog tuo privalėtų rūpintis (ir mums padėti) ne tik Žemės ūkio, bet ir Aplinkos, Socialinės apsaugos ir darbo, Ekonomikos ir investicijų, Švietimo ir mokslo ministerijos. Žemdirbys kuria ne tik maisto produktą, bet ir darbo vietas miestiečiams, puoselėja gamtą, investuoja į gyvenviečių infrastruktūrą“.
LŽŪT vadovas J. Vilionis teigia, jog tarybai priklausančių organizacijų nariai pirmiausia savo ūkininkavimo pavyzdžiais liudija apie galimybę konkuruoti ES šalių ekonominėje erdvėje. Vietos po saule užtenka ir stambiems, ir smulkiems ūkiams. Pasak J. Vilionio, šalyje rugsėjo 1 d. buvo tik 153 ūkiai, turintieji didesnes nei 150 karvių bandas, bet jie parduoda apie 80 proc. pieno, 25 tūkst. ūkių laiko po 1–10 karvių, 3,5 tūkst. – nuo 11 iki 150 karvių. Jiems tenka 20 proc. pagaminamo ir parduodamo pieno.
„Sunkiai sekasi mums mokytis, kaip valdyti verslo rizikas, – pastebi J.Vilionis, – vieni kuria daugiašakės gamybos ūkius, kiti skaido komplektais, treti kooperuojasi. Parama ateina tik dirbantiems ir investuojantiems. Lyderystės problema kaime – dar vienas Bermudų trikampis. Trumpai tariant, visuomeninės LŽŪT laukia daug darbų – ūkiuose, įtikinėjant verslininkus, prekybininkus, politikus, jog žemės ūkis – vertybė, kuri buvo, yra ir liks Lietuvoje“.
P. S. Lietuvos žemės ūkio tarybos nariai: Lietuvos ūkininkų sąjunga, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija, Lietuvos pieno gamintojų asociacija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija, Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacija, Lietuvos juodmargių galvijų gerintojų asociacija, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija, Lietuvos veislinių kiaulių augintojų ir gerintojų asociacija, Lietuvos žalųjų galvijų gerintojų asociacija, Lietuvos arklių augintojų asociacija, Lietuvos augalų apsaugos asociacija.

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *