„…kultūra be Bažnyčios – sausa ir bežmogė“

XIX–XX amžiuose, kai Lietuva patyrė carinės Rusijos priespaudą, vėliau – sovietinę okupaciją, bažnyčia buvo viena svarbiausių institucijų, slapta puoselėjusi lietuvišką tapatumą, ypač sergėjusi gimtąjį žodį. Keičiantis istorinėms aplinkybėms, keitėsi ir žmonių gyvenimo būdas, o kartu su juo – visuomenės požiūris į maldos namus bei pačios bažnyčios įsitraukimas į visuomeninį gyvenimą. Tačiau Pakuonio parapijos bažnyčia – tai neatsiejama šio krašto kultūros dalis, o jos iniciatyvos jau tampa ir gražiomis miestelio tradicijomis. Apie tai, ką šiuolaikiniam žmogui reiškia bažnyčia ir kokia jos vieta nedidelių gyvenviečių kultūriniame gyvenime, kalbamės su Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu kun. Rimu Pilypaičiu.

– Kaip manote, kuo šiuolaikiniam žmogui svarbi bažnyčia?
– Mąstant apie Bažnyčią, visada reikia turėti mintyse žmonių būrį, šeimą, bendruomenę, kuri turi bendrą mintį, bendrą gyvenimą kartu. Nepaisant to, jog visi esame skirtingi. Būtent tokia ir yra kiekviena šeima, žmonių bendruomenė ir pati Bažnyčia – iš skirtingų žmonių – tuo pačiu tai yra bendras gyvenimas kartu.
Šiais laikais, kai žmogus vis ieško privatesnio, ramesnio gyvenimo, manau, jog dažniau pajaučiame norą tiesiog prisiliesti prie žemės, gyvenimo, pripildyto prakaito ir poilsio, noro gyventi kuriant savo būtį ir buitį, ir paprasčiausio žmogiškumo. Šis laikmetis žmones verčia mąstyti, ieškoti ir atrasti, tačiau taip pat – tai ir kryžkelės laikas, kuriame sustojame ir nežinome, į kurią pusę pasukti… Taip būna ir Bažnyčioje, nes esame to pačio XXI amžiaus žmonių būrelis.
Visais laikas Bažnyčia buvo, yra ir bus mūsų visuomenės atspindys. Neįmanoma, kad maldos namai turėtų tam tikrą savo gyvenimo savitumą, o visi žmonės savo… Jos vaidmuo žmonių gyvenimuose – papildyti ir priimti, nes tik kartu mes augame ir kultūriškai, ir religiškai.
– Nuo seno nedideliuose miesteliuose, kaimiškose vietovėse kultūriniais židiniais buvo laikomos trys pagrindinės vietos: biblioteka, kultūros centras ar laisvalaikio salė bei, žinoma, bažnyčia: kokį vaidmenį šalies kultūriniame gyvenime bažnyčia atlieka šiandien?
– Bažnyčia be kultūros yra negraži, o kultūra be Bažnyčios – sausa ir bežmogė. Ten, kur susirenka du ar trys, ten jau dalijamasi ir vienas kitą papildoma, ten kas nors gimsta, auga, kuriasi, kitaip sakant, vyksta gyvenimas… Nesvarbu, kur – dideliame mieste ar kaime – visur yra žmonės su savo veidais, kuriems reikia vienas kito. Tačiau nedideliuose miesteliuose ar kaimiškose vietovėse, kur gyvena mažos bendruomenės, Bažnyčia ir Dievu tikinčių žmonių būrelis sukuria savitą, ypatingą aurą.
– Kaip prie vietinės kultūros puoselėjimo prisideda Pakuonio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia?
– Visai nesinori apie Bažnyčią kalbėti kaip apie instituciją, kokią nors atskirą organizaciją… Nors taip yra įprasta galvoti! Tai yra neteisingas ir atgyvenęs požiūris… Kai pagalvoju apie Pakuonio Bažnyčią, mintyse visuomet matau susirinkusią žmonių grupelę, o tuo įsitikinu sekmadienio Eucharistijos šventime.
Pakuonio Bažnyčios žmonės, tikiu, visu kuo prisideda ne tik prie kultūrinio, bet ir kultūringo gyvenimo. Savo pavyzdžiu, savo gyvenimo savitumu. Jei esu Dievą tikintis, jei esu bažnytukas, tai visur toks esu. Visur. Tokiu savimi prisidedu prie viso savo krašto žmonių gyvenimo.
Žinot, sunku būtų net ir suskaičiuoti kiekvieną indėlį į miestelio kultūrinį gyvenimą, kuriuo Bažnyčios žmonės prisideda, nes jų tikrai nemažai – vieni jauni laksto, kiti seni namuose lindi, vieni dirbantys, kiti tingintys, vieni susitinkame ir švenčiame gyvenimą, jį kuriame, kiti gal kitam pasaulio krašte seka naujienas parapijos svetainėje ar Facebooke. Bet visi esame vienas kitam reikalingi ir vienas prie kito prisiliečiantys.
Norėtųsi Jūsų klausimą apversti „aukštyn kojomis“ ir pastebėti, kad patys Pakuonio krašto žmonės su savo savitumu ir savo kultūringumu prisideda prie Pakuonio Bažnyčios gyvenimo. Kokie mes čia gyvename, kokie žmonės su savo kultūra esame, tokia yra ir Pakuonio Bažnyčia. Na, ir atvirkščiai…
– Jau daugiau nei dešimtmetį Pakuonio parapijos kiemelyje šurmuliuoja tradicinė Žolinių šventė. Esate vienas iš organizatorių, sakykite, kaip kilo mintis organizuoti šią šventę?
– Ta mintis atėjo savaime, nes tai mūsų parapijos vardinė šventė – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (liaudiškai – Žolinė).
Pamenu, jog kadaise Pakuonyje išskirtinai buvo švenčiama Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventė, tačiau ji nėra pagrindinė, todėl, pasitarus su tuometine kultūros darbuotoja Maryte Gudauskiene, nusprendėme švęsti Žolinę, sukviečiant visus šio krašto žmones į bendrą šios dienos paminėjimą.
– Žolinės Pakuonyje jau tapo gražia miestelio tradicija: kuo ši šventė išskirtinė?
– Ir mūsų parapijos, ir viso Pakuonio krašto Žolinių paminėjimas išskirtinis tuo, kad mes jai ruošiamės beveik visą vasarą. Pats smagiausias ir prasmingiausias darbas – tai kaimynų susitikimas, kai atskirų kaimų ar gatvių žmonės susirenka draugėn ir dalijasi idėjomis. Taip ir gimsta visi pasirodymai, žaidimai ir kitos veiklos šventinei dienai. Galbūt todėl ir švenčiame kaip šeima, susirinkusi į bendrą savo kiemą.
Tikriausiai tuo ir išskirtinė ar prasminga Žolinė mūsų krašte, nes ji kasmet visus suvienija iš naujo. Vėl ir vėl…
– Kultūriniame kontekste bažnyčia svarbi ir dėl išties įspūdingos architektūros: ar į Pakuonio bažnyčią dažnai užsuka turistai?
– Vasaros metu ypač daug keliaujančių po Lietuvą, tad dažnai aplanko ir Pakuonio bažnyčią. Be to, pro Pakuonio apylinkes vedančiu Šv. Jokūbo keliu (Camino Lituano) pėsčiomis ar su dviračiais keliauja piligrimai, kurie sustoja pailsėti Bažnyčioje ar prie jos. Labai smagu, kad jie apsilanko, pasidomi. Kartais sutinku juos, tai pasikalbame, pasikeičiame kokiomis dovanėlėmis. Tai praturtina abi puses. Manau, taip ir turi būti. Juk einame, važiuojame, keliaujame kažkur būtent tam, kad praplėstume savo pasaulį. Ir jei grįžtame ne tuščiomis rankomis, tuomet gerai.
– Kaip apskritai vertinate tai, jog šiais laikais bažnyčia tampa ne tik religijos, bet ir kultūros dalimi, kurioje neretai žmonės apsilanko ne religiniais, o pažintiniais tikslais?
– Nepasakyčiau, kad Bažnyčia išblėsta ar tiesiog mažiau reikalinga žmonėms. Dalis žmonių žiūri į pastatą (bažnyčią), nori aplankyti kaip kultūros, meno dirbinių vietą, kaip muziejų ar pan., bet yra žmonių, kurie ieško Dievo ir žmonių. Jiems pastatas (bažnyčia) mažiau rūpi, jiems rūpi pati Bažnyčia (gyvų žmonių grupelė). Labai norisi, kad kiekvienas, apsilankęs Pakuonyje, grįžtų ne tuščiomis – ir dvasine, ir fizine prasme.
– Ačiū už pokalbį.

Rimantė Jančauskaitė