Apie gyvenimą ir kūrybą pagal poetą Gintautą Dabrišių

Nubridus vaikystės pieva Sarginėje

„Jau gana daug metų kairėje kelnių kišenėje nešiojuosi pundą įvairiausių pažymėjimų – pasą, medžiotojo, ūkininko, bitininko, vairuotojo ir rašytojo teises… Kažkada priklausiau ir Šaulių sąjungai. Tie pažymėjimai ir sako, ką aš dažniausiai veikiu.“

Sesuo Nijolė prisimena: „Gintautas gimė 1950 m. spalio 10 d., buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Tėtė buvo kolūkio bitininkas, mama – siuvėja. Ypač Gintautą mylėjo mama. Sakydavo: „Vaikai, būkit tyliai, nes Gintautas miega.“ Brolis buvo švelnus, protingas, darbštus. Turėjo mažas dirbtuvėles – laukinių bičių aviliukams gaminti. Kai tėvelis dalgiu šienaudavo pievas, paskui jį sekdavo būrys dabrišiukų ir prijaukintų gandrų. Gintautas žengdavo arčiausiai tėvelio, todėl visada pirmas rasdavo bičių lizdą. Saulei nusileidus jis skubėdavo susemti bičių ir parsinešti į savo bityną.“
Gintautas Dabrišius: „Mokiausi Šilavoto mokykloje. Prisimenu, kažkoks minėjimas. Visi suguža į apytamsę mokyklos salę. Scena šiek tiek daugiau apšviesta, į ją, renginio vadovės ranka pastūmėtas, išeinu. Aš, baltais marškiniais ir galbūt raudonu kaklaraiščiu, atsistoju prieš tą juodybę ir nėra kur man dėtis, tad šaukiu iš visų jėgų: „Graži tu mano, brangi Tėvyne“, arba „Mano tėviškė – mėlynas Nemuno vingis“. Kai mano balsas pripildo tą erdvę, o ir apgobia mane patį, atrodo, kad tiems žmonėms tamsoje galiu daryti, ką noriu. Tačiau nieko jiems nedarau, pabaigęs eilėraštį tik nusilenkiu ir nubėgu už paklodžių.“
Sesuo Nijolė prisimena: „Gintautas mokėsi labai gerai. Jeigu gaudavo ketvertą, verkdavo. Mėgstamiausia jo vaikystės knyga – M. Tveno „Princas ir elgeta“. Perskaitydavo ir vėl skaitydavo. Už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį buvo apdovanotas kelialapiu į „Arteko“ pionierių stovyklą.“

Pasirinkimai
Sesuo Nijolė prisimena: „Gintautas ruošėsi studijuoti Dailės akademijoje. Tapė paveikslus aliejiniais dažais, pasirašydavo slapyvardžiu Rikis.“
Gintautas Dabrišius: „Tapybos mokiausi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. Keletą metų vaikščiojau aplink Dailės institutą, kuriame per piešimo egzaminą šalia vatmano lapo pasijusdavau lyg į duobę įkritęs. Akademinio piešimo ne tik neįvaldžiau, bet ir nesuvokiau – kam jis man. Per piešimo egzaminą, kai reikėdavo štrichuoti, nesilankstė pirštai, nors pasiusk. Yra dailininkų, kurie rašo, ir yra rašytojų, kurie tapo. Daugelį metų aš blaškiausi, nežinodamas, prie kurių man geriau glaustis.“
…„Vieną dieną, grįžęs iš Šilavoto mokyklos, pamačiau ant stalo butelį. Tėvelis ir kolūkio pirmininkas drąsiais potėpiais ateitį tapė. Jie kalbėjo apie didelį sodą, apie daugybę avilių, apie tvenkinį ir gulbes, na, žinoma, ir apie baltąsias akacijas, kuriomis apsodins visus keliukus ir palaukes. Tie du vyrai ir sugundė mane svajonėmis. Po metų išvažiavau į Kauną mokytis sodininku, bitininku.“

Jaunystė
Gintautas Dabrišius: „Eidamas į kariuomenę, pasiėmiau tik vieną knygą – Baranauską. Man patikėjo tanką T-34, juo važinėjau po nelaimingąją Prūsijos žemę. Perskaičiau Levą Tolstojų originalo kalba, ir nuo tada save laikau tolstojininku, nors ir prie Gogolio glaudžiuosi kažkuriuo širdies krašteliu. Pasitaręs su Baltijos varnom, būdamas „pilnos sąmonės“, nutariau būti rašytoju.“
Sesuo Nijolė prisimena: „Hipių laikais buvo maištaujantis. Nešiojo madingais hipiškais rūbais: džinsais, marškiniais, smulkiom gėlėm išmargintais, švarku su plačiais atvartais, dviem praskiepais šonuose ir metalinėm sagom, geltonais batais. Plaukai ilgi, garbanoti (susukti „bigudukais“). Sarginėje turėjo du gražius žirgus: Pempūšką ir Gilę. Apsirengęs specialiai pasiūta apranga jodinėjo po visą Lietuvą, nujodavo į Kauną, Laisvės alėją. Grojo savo gaminta elektrine gitara, gražia, blizgančia, raudona. Mes, mažesnieji, labai norėdavome tą gitarą panešioti.“
Gintautas Dabrišius: „Tą gitarą draugai atėmė sakydami, kad mano pirštai per trumpi. Paskyrė būgnininku. Tačiau ta mūsų grupė nieko gero nesugrojo – išsiskirstėme taikiai.“
…„Užrašinėjau mokytojo K. Liaudaičio šeimos tremties istoriją. Prirašiau dešimt sąsiuvinių, Ona Liaudaitienė pasakojo labai aiškiai. Kai ateidavau, ji būdavo jau pasiruošusi, numačiusi, ką reikia sakyti. Uždengdavo elektros rozetę pagalve, kad kaimynė negirdėtų. Po jos kalbų aš su tais sąsiuviniais važiuodavau troleibusu. Niekas nežinojo, kokius sąsiuvinius ir iš kokios mokyklos per juodą Kauną vežu.“

Kūryba
Gintautas Dabrišius, debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Vienplaukis prie plento“ (1982 m.), iš karto buvo pastebėtas literatūros kritikų ir skaitytojų. Rašydami apie poetą recenzentai pabrėžia jo eilių giedrumą ir atvirumą, gebėjimą stebėti. Poetui svarbi senoji Baltų kultūra, mitologija, pasakų motyvai.
Gintautas Dabrišius: „Nesistebiu ir nepykstu, kad manęs nesupranta. Būna, eilėraštį rašau savaitę, o žmogus jį nori suprasti tą pačią minutę.“
Kūrėjas įvertintas Zigmo Gėlės premija, 42-ojo „Poezijos pavasario“ (2006 m.) laureatas už poezijos knygą „Sviest akmenuką“, Salomėjos Nėries ir Vieno Lito premija (2012 m.) už eilėraščių rinkinį „Joju vienas“, Antano Baranausko literatūrine premija už poezijos knygas „Joju vienas “ ir „Upė Jekaterinai“ (2014 m.).
Gintautas Dabrišius: „Yra pasaulis, po kurį vaikštom, yra pasaulis, kuris vaikšto po mus.“
Su Jubiliejiniu gimtadieniu, mielas Gintautai! Ačiū už meilę gimtinei, nuoširdžią ir nesumeluotą poeziją.
Danguolė Lincevičienė