Močiutės

Šeštadienis… Saulėtas rytas šviesina net vakarinę buto dalį. Skubėdama ir nuo to skubėjimo sušilusi ruošiausi išvykai į sodybą, į šalį – kurioje gyvenu maždaug po dvi dienas kas savaitę. Stengiausi susiruošti laiku, kad mamai nereikėtų „lipti į kalną“ – žingsniuoti įkalne, aukštyn gatve, kurios niekaip negali išvengti norėdamas pasiekti centrą. Ši įkalnė – lyg Lenkija, kurią turi visą pervažiuoti, jei nori papulti į kitą šalį. Mama gražiai atrodo, nėra jau tokia ir sena, truputį per 70, bet jai sunku lipti laiptais, negali smarkiai fiziškai darbuotis, skubėti, dūsta.
Todėl mes, išvengdamos „mūsų Lenkijos“, patogiai miesto autobusu įveikėme du sustojimus ir atvažiavome iki pat autobusų stoties, kur prasidės mūsų antra mini kelionė į kaimą, į savaitgalių šalį sodyboje.
Dar yra laiko, lūkuriuojame, dar pasitikslinu telefonu savo antrosios pusės – ar tikrai nieko nereikia iš parduotuvės, ir prisėdame ant suoliuko laukti autobuso. Keista. Sėdime. Nereikia skubėti. Neįprastas jausmas. Net šiek tiek nejauku.
Prie mūsų netikėtai išdygsta jaunuolis, jam gal apie 20–25 metus. Metus nustatyti sunku, bet iš pirmo žvilgsnio ir kvapo aišku, kad jis dar nuo vakar greičiausiai neišsiblaivęs, nes sunku įsivaizduoti, kad būtų galima iš pat labo ryto šitaip atsipalaiduoti. Nelabai tvirtai, lyg pats savimi abejodamas, tiesia mums dvi porcijas ledų: „Čia jums… imkit, aš draugiškai… čia ledų jums, močiutėms“. Na, mes ir paėmėme. Neišdidžios. Žinoma, padėkojom ir už ledus, ir dar – už močiutes. Už dar vieną mano pirmą kartą! Pirmą kartą išgirdau svetimą pavadinant mane močiute! Ne panele, ne ponia, netgi ne teta, o močiute. Nes juk taip, po paraliais! Mes abi su mama – jau močiutės, o mano mamytukas – jau ir prosenelė! Yra kuo džiaugtis ir didžiuotis!
Alma DJ

Rubrikoje Nemunėlis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *