Lietuva – ne Gruzija

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis atrodo akivaizdžiai pasimetęs. Jis rėmėsi savo politine patirtimi (kuri yra mažiau kokybiška, labiau – įsivaizduojama), paskutinį pusmetį įvairiomis progomis siekė išmokomis maloninti skirtingas rinkėjų grupes – pensininkus, biudžetininkus, net aukštųjų mokyklų dėstytojus, tačiau pirmąjį rinkimų į Seimą turą prapylė. Suskaičiavus rinkėjų urnose paliktus balsus Lietuvos viršininku save įsivaizduojantis veikėjas mėgino atrodyti filosofiškai nusiteikęs, tačiau vos po dienos, matyt, galų gale suprato prarandąs įtaką bei valdžią.
Ar toji nuojauta pasitvirtins esmingai, parodys antrasis rinkėjų užėjimas spalio 25-ąją. Tačiau p. Karbauskis tikriausiai jaučia artėjantį košmarą: atsidūrus politinėje opozicijoje teks atsakyti į daugelį klausimų. Pradedant žurnalisto Edmundo Jakilaičio 25 klausimų rinkiniu, pakibusiu ore prieš keletą metų, tęsiant importuojamų rusiškų trąšų kokybės problemą, baigiant žemvaldystės mastu, gaunamomis Europos Sąjungos išmokomis už veiklą žemės ūkyje, kurios Lietuvoje ir ligi šiol yra ribojamos, tačiau iš dalies dėl politinių bendražygių ir valdininkų ryžto stokos – ne p. Karbauskiui.
Esu rašęs apie tai, kad vienas įžymiausių pasaulio gruzinų – verslininkas, Mikheilo Saakašvilio vyriausybės reformų tėvas – Kacha Bendukidzė (1956-2014) prieš maždaug 24 metus man paklausus, ar verslininkui apsimoka eiti į politiką, siekiant pasididinti savo turtą, tvirtino nepažįstąs nė vieno stambaus verslininko, kuriam tokia kombinacija su politine karjera būtų pavykusi. Beje, lietuviškas Viktoro Uspaskicho pavyzdys tą teiginį dėl įvairesnių priežasčių patvirtina.
Tokia pati grėsmė p. Karbauskiui yra rimtesnis reikalas nei ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio žmonos geidžiamas asfaltas ant keliuko iš Vilniaus į namus. Nors anas po „pergalingų“ rinkimų iš kailio neriasi piktai reaguodamas į finansų ministro Viliaus Šapokos viešus teiginius apie tai, kad kitiems metams, konstruojant valstybės biudžetą, nėra nei naujų mokesčių, nei fiasco patyrusios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos/krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA/KŠS) iniciatyvos dėl 13-tosios pensijos. „Ne finansų ministrui spręsti“, – kerta p. Skvernelis. Aišku: finansų ministras geras tik tada, kada užkimdamas pusmetį aiškina, kad Lietuva per tris neprigulmybės dešimtmečius nematė nieko panašaus į iniciatyvą „milijardas milijonui“, kurią pražudė koronaviruso pandemija.
Ta proga darsyk prisimenant Gruziją… Prieš paskutinių prezidento rinkimų šioje šalyje antrąjį turą (2018 m. spalio-lapkričio mėn.), kuriame varžėsi ir didžiausio oligarcho Bidzinos Ivanišvilio statytinė Salomė Zurabišvili (dabartinė prezidentė), buvo paskelbta, kad valdžia namų ūkius atleis nuo kreditų įsipareigojimų. Tarptautiniai stebėtojai vienu balsu žėrė kritiką, esą tai – net neslepiamas rinkėjų papirkinėjimas. Tačiau jis suveikė. Kaina buvo akivaizdi – turėdamas savą prezidentą, vyriausybę bei daugumą parlamente p. Ivanišvilis, buvęs premjeras, tačiau dabar nebeužimantis jokio politinio posto, sutvėrė sau itin svarbią visišką valdžios vertikalę. Nes p. Zurabišvili konkurentas buvo p. Saakašvilio bendražygis (vienas nedaugelio tų, kurie dabar ne už grotų) Grigolas Vašadzė.
Žinoma, 13-toji pensija – ne apytikris 550 mln. Eur dydžio namų ūkių įsiskolinimas. Tačiau p. Karbauskio veiksmai per ketverius metus Seimo galiorkoje rodo, kad jo vizija buvo panaši: prezidentūroje šeimininkaujantis Skvernelis su „krykštaujančiais vaikais“, koja duris atidarantis LVŽS lyderis, bendražygis Virginijus Sinkevičius Europos Komisijoje, koks nors Valius Ąžuolas arba Dainius Gaižauskas – Gedimino pr. 11 (Vyriausybės rūmai) pagrindiniame kabinete bei Agnės Širinskienės geležine ranka kontroliuojama dauguma Seime.
Bet Lietuva – ne Gruzija. Ar visai – pamatysime spalio 25-ąją.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *