„Popiernė“ vilioja kepamo popieriaus kvapais…

„Tai taip unikalu! Nėra kitos tokios popieriaus gamybos edukacijos Lietuvoje, kuri vyktų buvusiose popieriaus dirbtuvėse. Labai patiko gaminti popierių kaip senais laikais, piešti ant jo, daryti spalvotus paveikslus su džiovintomis žolelėmis, apelsinų žievelėmis, o labiausiai – valgyti keptą… popierių, – vienas per kitą klegėjo VDU Kauno Ugnės Karvelis gimnazijos šeštokai, dalyvavę senojoje Prienų „popiernėje“ (nuo lenkiško žodžio „papiernia“) vykusioje edukacijoje „Pas Prienų popierinės skudurininkę…“ Iki atvykimo į Prienus mokiniai prisipažino manę, jog popierius gaminamas tik iš medienos.

Vienas iš išlikusių istorinių pastatų Prienuose – „popiernė“ – vandens malūnas.

Ne tik mokinius, bet ir jų mokytojus nustebino tas faktas, kad XVIII –XIX a. Prienuose veikusiose popieriaus dirbtuvėse aukštos kokybės popierius gamintas iš senų skudurų. Jie sužinojo, kad popieriaus būta su vandenženkliais. Ir labai geros rūšies, tinkamo įvairiems aktams bei kitiems svarbiems dokumentams pasirašyti, ir prastesnio, skirto įvairioms kanceliarinėms knygoms vesti. Kauniečiai džiaugėsi, kad vykdami į ekskursiją Birštono link, iš „Kultūros paso“ programų, skirtų I-XII kl. moksleiviams, išsirinko būtent šią edukaciją ir pakeliui stabtelėjo Prienuose, kur ant Drubengio kranto tebestovi įspūdingas akmeninis pastatas – buvusios popieriaus dirbtuvės, vėliau pritaikytos malūno veiklai. Tiesa, šiandien pastatas priklauso privačiam asmeniui ir yra parduodamas, todėl jį apžiūrėti galima prieš tai suderinus su šeimininke.
– Kai parengusi edukacinę programą, nuėjau dabartinės savininkės paprašyti, kad leistų ją vykdyti autentiškoje aplinkoje, ji pritarė mano sumanymui ir mielai atvėrė pastato duris. Todėl senųjų dirbtuvių prieigose ir viduje galiu įsijausti į Prienų popierinės skudurininkės vaidmenį, – pasakoja edukacinės programos

R.Rūtė demonstruoja popieriaus gamybos rankomis būdą.

rengėja prienietė Rūta Rūtė.
Pasirodo, kad nuo XVI a. Lietuvos kunigaikštystėje veikusiose dirbtuvėse, taip pat ir Prienų, buvo skudurininkės pareigos – jos rūšiuodavo skudurus, juos plėšydavo ir pūdydavo. Kaip rašoma E. Laucevičiaus išleistoje knygoje „Popierius Lietuvoje XV–XVIII a.“, skudurams apdoroti reikėjo vandens jėga varomų mechanizmų, o nešvarumams ir įvairiems dažams išplauti – daug skaidraus vandens.
– Kitoje pusėje kelio nuo Popierinės buvo patvenktas Drubengio upelis – šiuose tvenkiniuose ir buvo pūdoma suplėšytų skudurų masė, vėliau malama iki tirštos konsistencijos, verdama, rankiniu būdu semiama sietais, išimti lapai buvo perdengiami specialaus audeklo gabalais ir spaudžiami sunkiu presu, džiovinami ir kt. Mano tikslas – atgaivinti senąsias popieriaus gaminimo rankomis tradicijas, susidomėjusius įtraukti į šį įdomų procesą. Tiesa, popieriaus gamybos įrenginių nebėra, vietoj skudurų naudojame popieriaus masę, tačiau pasitelkus vaizduotę, trūkstamas detales galima įsivaizduoti, – pačios parengtą edukaciją pristato Rūta.

Ekukacija.

Kas savaitę Prienų popierinės „skudurininkė“, pasitikusi mokinius prie didingo malūno, o vėliau ir pakvietusi į praeitimi alsuojančią menę, jiems atskleidžia popieriaus gamybos paslaptis. Po intriguojančių jos pasakojimų dalyviai nejučia įsitraukia į edukaciją – su specialiais rėmeliais semia popieriaus masę, sluoksniuoja ant audeklo ir kuria rankų darbo popierių, paskui jį dekoruoja. O atėjus priešpiečių metui, nuo kepamo popieriaus pasklinda gardžiai nosį kutenantis garas. Ragauti popierių – tikras iššūkis, bet dėl jo skonio verta pabandyti…
Pasakodama apie žaliavą, naudotą to meto popieriaus malūnuose, edukatorė R.Rūtė vaikus paragina atidžiai perskaityti savo drabužių etiketes. Pasirodo, kad dauguma jų rūbų pagaminti iš poliesterio, kuris popieriaus gamybai visiškai netinkamas. Senosiose dirbtuvėse popierius buvo gaminamas daugiausia iš lininių, medvilninių, vilnonių ir šilkinių skudurų, kuriuos iš šeimininkių surinkdavo vežimu per kaimus keliaujantis skudurininkas. Žinoma, ne už dyką, moterims jis pasiūlydavęs gerus mainus –lėkščių, švilpynių, adatų, stiklainių dangtelių, adatų, žirklių ar kitų namų ūkyje reikalingų daiktų.
Bėga metai, keičiasi kartos. Senieji Prienų gyventojai dar prisimena pasakojimus apie Prienų popieriaus dirbtuves, gali parodyti skudurų pūdymo tvenkinį (antrasis užverstas žemėmis), buvusio degtukų, kartono, vyniojamo popieriaus cecho vietą, gali papasakoti apie XIX a. pabaigoje šioje vietoje veikusį malūną, paskutinius jo savininkus Pyplius. O jaunimui šiandien sunku įsivaizduoti, kaip prie mažo Drubengio upeliuko galėjo veikti vienos didžiausių Lietuvos kunigaikštystės laikais popieriaus dirbtuvės. Rašytinių šaltinių išlikę ne tiek jau daug, todėl Rūtos Rūtės vedamos edukacijos visus norinčiuosius (ir vaikus, ir suaugusiuosius) „laiko mašina“ nukels į tolimus amžius ir padės geriau pažinti savo krašto istoriją. Rūtos kontaktai: 8 676 41 439.
Kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, popieriaus dirbtuvės prie Prienų dvaro buvo įsteigtos dar 1613 metais, švedų sugriautos, vėliau atstatytos. O sunyko pradėjus sparčiai vystytis pramonei Lietuvoje: popieriaus dirbtuvės užsidarė 1874–1875 m., neišlaikiusios didžiųjų fabrikų konkurencijos. Jos perdarytos į vandens malūną ir vilnų karšyklą, liko tik cechas, kuriame vietos poreikiams buvo gaminamas kartonas, vyniojamasis popierius ir degtukai. Jis veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *