„Apsisuks laikas, ir žmonės vėl vertins tai, kas iš širdies rankomis pagaminta…“

Savo ir mamos Albinos Šiupienienės darbus Virgutė Sutkienė ir bute pristatė tarytum parodoje, kiekvieną apibūdindama, vytelę rankoje laikydama ir paaiškindama, ką su ja veikti toliau…

Būna, kad pakilti virš kasdienybės, įvairių rūpesčių, fizinių bei dvasinių skausmų žmogui padeda ir prigimtis, ir netikėtai atrastas širdžiai mielas užsiėmimas, mokėjimas dalintis su kitais tuo, ko kartais jau reikia paieškoti su žiburiu.

Būtent tokį tikrumą ir pajutau besisvečiuodama pas Virginiją Sutkienę Pakuonyje. Galbūt, kaip vėliau pati šeimininkė sakys, dėl to, kad „vienkiemiuose visi geri žmonės buvo“, imsiu suvokti, iš kur tas jos pačios gerumas kilęs. Taigi, pasirodo, iš tų raistų, jų salelių, iš taip mylimų tvirtų bei aukštų vinkšnų medžių aplink tėviškę Banioniškių kaime, Veiverių seniūnijoje, ir iš tėvelių Albinos ir Justino Šiupienienų paveldėtas. Ir, matyt,dar ir iš knygų, apie kurias Virgutė sako: „Baigiau Plutiškėse vidurinę mokyklą. Skaičiau labai daug knygų. Visi skaitėm. Iš Kuprių bibliotekos maišais nešėm“. Viso pokalbio metu lydėjo ir begalinis Virginijos tikėjimas, kad išliks pamatinės vertybės, nuo kurių galbūt mūsų

Virgutės tėveliai Albina ir Justinas Šiupienienai iš Banioniškių kaimo Veiverių seniūnijos ir jai be galo brangūs širdžiai – tėvelių namai…

karta ir atsispyrė eiti tolyn. Sudvejojus, ar reikės naujai kartai darbų iš vytelių, nertų staltiesių, servetėlių, riešinių, odos darbų bei kitų rankdarbių, pagamintų rankomis, Virginija begaliniai įsitikinusi, kad ateis laikas – ir vėl reikės. O ir dabar, sako, ji sutinka jaunų žmonių, baigusių mokslus, kurie brangina jos darbus, prašo padaryti. „Kiekvienas daiktas laiku atranda šeimininką“, – mano moteris ir dar kartą patikina, jog laikas atsisuks, ir laiko dulkės neužklos to, nuo ko mes ir atėjome. Ir kad tai bus svarbu ir augančiai kartai – tuo būtent labai tiki Virginija. Ji pati išsaugojusi savo mamos Sibire plonu vąšeliu iš siuvimo siūlų nunertą lovatiesę. Ir labai seną mamos knygą „Mezgimas“, kurią atsimena iš vaikystės. Virginija dėkinga mamai, kuri nors ir po ligos prikaustyta prie lovos, bet energinga, ryžtinga, skaito, viskuo domisi, „ir dar mane su broliais pamoko“, – šypsosi ir patikina, jog šeimoj visi labai draugiški. „Grįžtu į kaimą – energijos daug. Viskas kraujyje, žinokit“, – tarsi užtvirtina Virga tai, ko ieškojau… Rodo virtuvės langą, kurį puošia mamos nertos užuolaidėlės, ima į rankas jau daug kartų klijuotą knygą, rodo mamos siuvinėtą paveikslą, pačios darytą padėklą, vazą, duoninę. Ir ramiai pasakoja: „Nuoširdus ačiū buvusios Darbo biržos (dabar – Užimtumo tarnyba) specialistei Almai Kairiūkštienei, kuri mane 2013 metais pasiuntė į

Mamos sesuo Adelė, Virgutė, mamos mama Marija ir mama Albina (jauniausia iš šeimos, kurioje augo 4 seserys ir brolis, dabar palikusi Šiapusybės Gyvenime juo džiaugiasi tik Albina).

„Vilies žiedą“. Ten ir „užsikabinau“ už vytelių per pynimo pamokas. Išmokau daryti padėkliukus, dekupažus. Pradžiamokslis ir buvo jie, vazos, krepšiai ir krepšeliai, vazelės, duoninės, dėžutės įrankiams sudėti. Paskui išmokau ir skrybėles pinti, ir didesnius darbus iš žilvičių vytelių pinti, kurių parsivežu iš Ramučių“. Užklausta, ar „klauso žilvičio vytelė“, Virgutė tęsia: „Vytelė ištempia akis ir rankas, kad klausytų. Vazai ar vazonui, priklausomai nuo dydžio, reikia apie keturių valandų ir daugiau kruopštaus darbo. Tik vyteles iš vakaro išsimirkini, kitą dieną susiruoši ant specialios formos ( rodo keistą prietaisą – aut.past.)“. Na, o rankos Virgutės stiprios, juk ypač svarbu gaminio forma – pagrindo pasidarymas. Stipri ir ji pati. Jos svajonė – siuvinėt, bet sako, dar

„Nuo vaikystės kaime“, – su nuoširdžia meile vienkiemiui ir tėviškės raistams, jų salelėms prisiminimais dalijosi moteris.

„nepriėjo“. Mintimis ji vėl sugrįžta į savo vienkiemį, į vaikystę. „Raistai, aplink balos ir salelės. Susirasdavom senus puodukus, keptuves, atsinešdavom į salelę vidury raisto ir kepdavom lašinukus dar vaikai būdami, – pasakoja ji apie atmintin sugrįžtančius prisiminimus, užfiksuotus ir išsaugotose nuotraukose. – Kai mokiausi Plutiškėse, nuotraukas patys su broliais Algirdu ir Rimu ryškindavome. “
Vėl sugrįžus apžiūrėti kruopščių mamos darbų, Virginija mintimis nuklysta į tolimą laiką, kuris davė daug pamokų. Virgutės mamą Albiną į Sibirą išvežė trylikos metų. Ir tada, kai ji eidavo dirbti sunkių darbų, kišenėje nešdavosi vąšelį ir siūlų kamuoliuką. Sako, jog labai smulkiai siuvinėdavo. Mamos tėtė jaunas mirė Sibire. Taigi po išgyvenimų ten Albina sugrįžo į tėviškę, į Banioniškes, kur į dviejų galų trobą, į žentus iš kito vienkiemio pakraščio atėjo ir Virgutės tėtė. „Tėtė jaunas neteko abiejų rankų vos ne iki alkūnių. Mama su dalge pievas šienaudavo, o mes maži pasiimdavom į glėbį ir taškydavom pradalges, ir nesunku buvo, – pasakoja prisimindama mamos darbus laukininkystėje ir tai, kad tėtė ir be rankų daug mokėjo, kalba Virginija. – Vieną galą dalgio po pažastim, „rukavietą“ ar šakes ir dirba, nors rankos ir žaizdotos. Dirbo tėtė traktoristu, – šiltai pasakodama ji vėl sugrįžta prie darbų tėviškėje – vakar, šiandien, prie žemės, kurią tikrai ji myli.
Pokalbį su Virginija dar papildo kelią į jos namus parodžiusi Janina Šilkaitienė, kuri nors ir balbieriškietė, bet jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Pakuonyje, taip lemčiai lėmus. Janinos atmintyje taip pat giliai įstrigę pasakojimai iš vaikystės „130 obelų buvo, ir kiekviena obelėlė tėvulio mūsų buvo apeita. Dabar ten, Dargupio kaime, nebelikę nieko, tik viena kriaušė…“, – susimąsto ir prisimena močiutę, kuri Sibire darė rąžančius iš duonos trupinukų, kažko dar pridėdama. „12 metų Sibire būnant, akyse visur ir visada buvo vaizdas, kaip mane veda išvežti į Sibirą, o trys maži vaikai bėga iš paskos per įšąlusį arimą rėkdami. Dirbant sunkiai Sibiro miške, šitas vaizdas niekur neprapuolė, ir į upę norėjosi šokt su šiuo vaizdu, – močiutės žodžiais apie jos patirtus išgyvenimus pasakoja Janina. – O ir sugrįžus, radus vaikus gyvus, namai sudegė, sūnų užmušė, bet ji išgyveno. Buvę ir taip, kai duonos kriaukšlę kur pasislepia, o brolis, slėptuvę radęs, ją suvalgo. Bet visi vaikai , ir visi valgyt norėjo“…
Kiek daug visko, regis, neįmanomo, per gyvenimą išties žmogus pakelia. Todėl tikriausiai ir darbai Sibire, ir siuvinėjimas ar malda – būtent ir yra tas dvasinių ir moralinių vertybių pamatas, kurį lipdant užaugo ne viena karta iš vienkiemio… Ir žmogus išlieka tvirtu lyg tas man nepažintas Virgutės mylimas vinkšnos medis. Beje, daug savo rankdarbių, darbų iš žilvičių vytelių Virgutė išdovanojo. Sako, tiesiog gera dalintis nieko nelaukiant mainais. Ir linas jai labai „limpa“, ir dar daug sumanymų kirba. Pasak jos, „vaikštai, matai žmogų, bendrauji, bet kas slypi jo viduj – net neįsivaizduoji – kiek paslapčių…“
…Kiekvienas turim ir nematomus gyvenimus. Taigi, kad tikrai būtų vertinama žilvičio vytelė ir darbai iš jos, kaip ir linas bei lininė staltiesė ar lovatiesė, reikia, kad mus suptų daug siela į aplankytą Virgutę panašių žmonių. Beje, darbai darbais – juos dovanojant gauni atlaidus tai pačiai sielai, bet ir išgyventi reikia. Apie kasdienybės rūpesčius jauna moteris net nesiruošia pasakoti. Rodos, jai taip gera gyventi – tarp tarsi parodoje išdėstytų mamos ir savo rankdarbių, juos gaminti, glostyti žilvitį ar odos gabalėlį, riešinę, – kad rimtesnių rūpesčių tarsi nei būta, nei yra… O gal ji tiesiog moka džiaugtis mažu ir šiandiena?
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *