Troškulys

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Kiekvieno straipsnio tema gimsta skirtingomis aplinkybėmis. Šįkart ji kilo po pažiūrėto bulgarų filmo „Troškulys“ (2015 m.) per LRT plius televiziją. Norėčiau pakalbėti apie tokį paprastą ir žmogišką reiškinį – troškulį – simboline ir filosofine prasme. Kalbu ne apie vandens, bet kiek kitų labai reikalingų dalykų troškimą – artimų tarpusavio santykių, meilės, kūno artumo.

Iš kur kyla troškulys? Kiekvienam iš mūsų yra tekę pajusti šį jausmą, kai po intensyvaus fizinio darbo ar treniruotės išdžiūsta burna ir norisi kuo greičiau atsigerti ko nors gaivaus. Be vandens žmogus gali išgyventi, tačiau trumpiau nei be maisto, nes jis yra gyvybiškai svarbus. Mes patys savo kūnuose turime nemažą dalį vandens, kuris tarpsta kraujyje, limfoje, prakaite ir kituose skysčiuose.
Egzistuoja fizinis arba kūno troškulys, vadinasi, yra ir sielos, kuri trokšta ne vandens, bet kažko kito. Ir kas tas gyvybiškai svarbus „vanduo“, be kurio siela ilgai negali gyventi? Matyto filmo siužetas yra apie du paauglius ir jų troškimą patikti, būti priimtiems, suprastiems, mylimiems, bendrauti vienas su kitu arba kurti artimus tarpusavio santykius. Neišvengiamai jų gyvenime dalyvauja tėvai, kurie taip pat turi savų troškimų, kuriuos išpildyti nėra taip paprasta. Meilė – kaip gyvybiškai svarbus vanduo – reikalinga ne tik filmo herojams, kurie ją supranta ir priima skirtingai, bet ir kiekvienam iš mūsų. Atjauta atsitikus nelaimei, palaikymas, padrąsinimas, švelnumas ir prisilietimas – tai ženklai ir troškulį mažinantys gyvybiškai svarbūs „gurkšniai“. Tik viso to negali pareikalauti ar tiesiog pasiimti, kaip vandens stiklinę. Reikalinga pačiam leistis į santykį su kitu ir būti pasiruošus dalintis meile, kas yra rizikinga, nes neaišku, kaip pasisuks bendrystė, galbūt bus įskaudinimų, atstūmimų, kas yra labai nemalonu. Nemaža dalis dėl šios priežastis atsisako kurti artimus santykius, kad neskaudėtų vėliau, nes jau yra „nusvilę“ iš ankstesnių bandymų. Jeigu niekaip nepavyksta išlaikyti artimus ilgalaikius tarpusavio santykius, vadinasi, kažkas neleidžia – gynyba, baimės, žaizdos, kurios nėra užgijusios. Todėl labai pravartu prisiminti, kada buvo pirmas kartas, kai panašiai skaudėjo, pasireiškė sąstingis ar sukilo pyktis, ir sugrįžti į tai, leisti sau pilnai suvokti tą situaciją, išgyventi jausmus, kurie buvo užspausti. Kaip vienas mano kolega tvirtino, jog viso to negana, reikia paklausti savęs, dėl ko tai įvyko, ko mane išmokė tas įvykis, ir padėkoti Dievui, likimui ar gyvenimui už tas pamokas.
Visgi savo sielos troškuliu turėtų rūpintis pats žmogus, kuris geriausiai žino ir jaučia, kokio „gėrimo“ jo siela stokoja. „Kartais ilgiuosi atvirų ir dvasingų pokalbių su drauge… trūksta džiugių emocijų kupinos veiklos… ramybės… prasmingo darbo… kartais norisi apkabinti ar prisiglausti, pajusti kito žmogaus palaikymą ar supratimą“, – taip ar kitaip įvardintas mintis galima iliustruoti kaip sielos kalbėjimą, ko ji trokšta. Norint atgaivinti ištroškusią sielą, reikalinga įdėti nemažai pastangų. Tai gali būti jau minėtas sugrįžimas į praeitį ir pamokų suvokimas, rūpinimasis sielos higiena bei poreikiais.
Bendraudama su pacientais labai dažnai girdžiu: „ilgiuosi ramybės“. Sunkumai, iškylantys tarpusavio santykiuose su artimaisiais, ligos ir kitos nelaimės įneša į vidinį gyvenimą daugybę įvairiausių jausmų ir minčių, kurie susipynę į kamuolį trukdo gyventi, neleidžia pajusti džiaugsmo, atsipalaiduoti ar spręsti problemas. Kas yra ramybė? Jeigu šis suvokimas ateina iš noro, jog „viskas turi būti pagal mane“, tada pasiekti ją bus išties sudėtinga. Tiems, kurie mėgsta kontroliuoti ir pasirūpinti kitais, kad nieko blogo neatsitiktų, ramybė gali būti retas svečias. Nežinojimas, neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl ateities, darbo, sveikatos, tarpusavio santykių kelia „nerimo bangas“, kurios tirpdo ramybę. Norisi pacituoti vieną maldą, kuri yra apie tai, kaip įgyti daugiau ramybės:
„Viešpatie, duok man jėgų, kad galėčiau susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, suteik man stiprybės, kad galėčiau kovoti su tuo, ką turiu pakeisti, ir suteik man išminties, kad galėčiau atskirti viena nuo kito.“
Pripažinimas, jog esu ribotas ir visko negaliu vienas nuveikti, – tai vienas iš pirmųjų žingsnių artumo, savęs ir ramybės link. Gyvenimas yra nenuspėjamas, bet įdomus, neapibrėžtas ir nuolat besikeičiantis, keliantis naujų iššūkių ir skatinantis augti, nuolat mokytis. Tačiau visa tai priimti yra ganėtinai sudėtinga, ir dėl to kyla nežinojimo, neapibrėžtumo ar pokyčių baimės, kurios kelia daug sumaišties, gali virsti į rimtesnius sutrikimus. Todėl labai svarbu atpažinti savas iliuzijas, iš kur jos kyla ir dėl ko? Kiek ir kokių jų yra?
Trokšti aiškumo, žinojimo, prasmingos veiklos, ramybės, artumo ar laimės yra taip žmogiška ir natūralu, tačiau nepamirškime, jog aiškumas greitai gali virsti neaiškumu, žinojimas – nežinojimu, ramybė – nerimu, artumas – nutolimu ir t.t. Kaita vyksta viduje ir išorėje, kuri turi savo judėjimo tempą ir kryptį. Kaip ir troškulys skatina ieškoti ir veikti, kad būtų patenkintas gyvybiškai svarbus poreikis. Todėl jis yra reikalingas, kad būtų pasirūpinta ne tik kūno, bet ir sielos gyvybe.