„Gatvės“ patirtis nesugniuždė Deliano – globos namuose jis atrado pašaukimą

Į globos namus patenkantys vaikai neretai jau nuo mažų dienų akis į akį būna susidūrę su girtavimu, smurtu, nepritekliumi ir kitomis gyvenimo negandomis. Neretai ir vis dar gajus neigiamas visuomenės požiūris nepadeda jaunam žmogui greičiau atsitiesti bei nesuteikia motyvacijos „kabintis“ į gyvenimą. Tačiau Jiezno vaikų globos namuose (dabar – Jiezno paramos šeimai centras) užaugusio Deliano Palinausko gyvenimo istorija liudija, jog nuoširdūs žmonės, esantys šalia, gali jaunam žmogui parodyti teisingą kelią ir paskatinti jį nekartoti skaudžių gyvenimo pamokų.

Vilniaus universiteto absolventas D.Palinauskas. Jo sėkme džiaugiasi Jiezno paramos šeimai centro direktorė J.V.Žukauskienė, pavaduotoja M.Blekaitienė ir Jiezno gimnazijos mokytoja J.Jurkevičienė.

Į laikinuosius globos namus Kaune kartu su sese Delianas pateko po tragiškai pasibaigusio buitinio konflikto. Jaunas vaikinas neslepia, kad vos 12 metų sulaukęs jau turėjo netinkamų įpročių. „Atsikraustęs į globos namus Kaune, greitai susiradau „draugų“, su kuriais bėgdavome iš globos namų, leisdavome laiką gatvėje, svaiginomės“, – pasakoja jaunuolis. Tiesa, netrukus Delianas grįžo gyventi pas mamą, tačiau neilgam, nes greitai vėl atsidūrė globos įstaigoje, kurioje vaikinas neatsisakė senų įpročių, ir vėl užsisuko užburtas ratas… Siekdami suvaldyti jo norą bėgti į gatvę, atsakingi asmenys priėmė sprendimą perkelti paauglį į nuolatinius globos namus, esančius toliau nuo Kauno.
„Už visas nusikaltimas veikas, kuriose teko dalyvauti kartu su „bendraminčiais“, man jau grėsė gyvenimas nepilnamečių kolonijoje. Visgi mano elgesys ir gyvenimo būdas po truputį keitėsi, todėl socialinis pedagogas R.Joneliūnas įtikino teisėją, kad aš galiu ir noriu gyventi kitaip, todėl nepilnamečių kolonijos pavyko išvengti. Be to, per tuos dvejus metus teko pakeisti ir keturias mokyklas, kad netektų likti toje pačioje klasėje antriems metams“, – atvira širdimi savo gyvenimo istorija dalijasi Delianas.
Nusprendęs keistis, Delianas buvo perkeltas į Jiezną, kur ir prasidėjo didieji gyvenimo poykčiai. Čia jis sutiko kantrias ir geros širdies darbuotojas – Globos namų direktorę Jūratę Virginiją Žukauskienę, jos pavaduotoją Meilutę Blekaitienę bei Jiezno gimnazijos mokytoją Joalitą Jurkevičienę – pastebėjusias Deliano susidomėjimą chemijos mokslu. Tiesa, dabar vaikinas pripažįsta, jog ryšys su Jiezno globos namų darbuotojais užsimezgė toli gražu ne iš karto. „Esu labai dėkingas šių Globos namų darbuotojams bei savo mokytojams. Tačiau turiu pripažinti, jog net ir tuomet, kai pradėjo sektis chemijoje, aš vis dar buvau „gatvės“ vaikas, protestuojantis prieš bet kokius suvaržymus elgtis taip, kaip pats norėjau. Tuomet man atrodė, kad garsiai pasikeikus ir parėkus išsispręs visos problemos, nemokėjau bendrauti mandagiai, nekeliant balso. Su tokiu elgesiu ir požiūriu į aplinką nebūčiau ko nors pasiekęs. Visgi auklėtojai, direktorė ir jos pavaduotoja neprarado kantrybės paaiškindami, kad blogai elgiuosi. Aš, žinoma, protestuodavau, siekdavau parodyti, kad esu teisus. Vis dėlto džiaugiuosi, kad šios moterys nenuleido rankų. Be jų tikriausiai nebūčiau atsiradęs ten, kur esu dabar… Jos man nuolat primindavo, kad, norint ko nors pasiekti, vien tik chemijos neužtenka, reikia ir kituose dalykuose pasistengti. Ir nors mokantis matematikos bei fizikos problemų nekilo, tačiau literatūros pamokos buvo tikra kančia. Prireikė daug laiko ir pagalbos iš šalies, kad žingsnelis po žingsnelio prisijaukinčiau gimtąją kalbą ir literatūrą. Direktorė ir pavaduotoja man pataisydavo rašinius ir vis patardavo, ką galėčiau keisti. Noriu paminėti ir chemijos mokytoją Joalitą Jurkevičienę, kuri taip pat labai daug padėjo: ji vis skirdavo individualių uždavinių, lydėdavo į olimpiadas bei paskatino praplėsti turimas dalyko žinias ,,Jaunųjų chemikų mokykloje“ Vilniuje“, – pasakoja jaunuolis.
Vaikino teigimu, chemijos mokslas pirmąją kibirkštį pasąmonėje įžiebė dar vaikystėje. Labiau domėtis chemija Delianas pradėjo atsikraustęs į Jiezną. Sulaukęs palaikymo iš suaugusiųjų ir pastebėjęs, jog jam puikiai sekasi, pradėjo galvoti ir apie šios krypties studijas universitete. Ketveri metai prabėgo labai greitai: šiemet Delianui įteiktas raudonas nanomedžiagų chemijos bakalauro diplomas. „Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje apie aukštąjį mokslą tikrai nesvajojau… Tačiau pasikeitus gyvenimo būdui bei atradus sritį, kurioje man sekasi, supratau, jog galiu pasiekti gerų rezultatų, todėl tai buvo didelė paskata sekti savo svajonės link. Be to, motyvacijos ir pasitikėjimo savimi suteikė ir mane supusių gerų žmonių palaikymas“, – sako vaikinas.
Deja, taip reikalingo supratimo ir palaikymo paauglys savo gyvenime sulaukė ne iš visų. Delianas atvirai prisipažįsta, jog, gyvendamas Kauno globos namuose, jis, kaip ir daugelis globos įstaigose augusių vaikų, visuomenės buvo tarsi „nurašyti“, todėl neretai išgirsdavo ir skaudžių žodžių. „Teko susidurti su nuomone, jog tokie, kaip aš, nieko gyvenime nepasieks, girdėjau ir posakį ,,obuolys nuo obels netoli rieda…“ Visgi, manau, kad apibendrinimas gali būti teisingas tik iš dalies. Kiekvienas vaikas gali daug pasiekti, esant tinkamai aplinkai, auklėjimui bei savirealizacijos galimybėms. Ir manau, kad galima rasti daugybę tokių pavyzdžių. Man pasisekė, jog savo kelyje sutikau tokių nuostabių žmonių, kaip J. Jurkevičienė, J.V.Žukauskienė, M. Blekaitienė, su kuriomis, beje, bendrauju iki šiol“, – neslepia žingeidus vaikinas.
Delianas iki šiol pamena jį užplūdusius jausmus, kai sužinojo, jog įstojo į vieną iš geriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų – Vilniaus universitetą. Tuomet vaikinas suprato, jog jo gyvenime atsiveria naujos durys, pro kurias įžengus laukia daugiau galimybių. Kaip ir daugelis pirmakursių, pirmuosius mokslo metus sostinėje vaikinas sutiko nerimaudamas. „Pirmaisiais studijų metais buvo sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos ir žmonių, patyriau daug streso, tačiau bėgant laikui pripratau. Visgi labiau už viską bijojau nuvilti žmones, kurie man daug padėjo, tad į studijas įdėjau dvigubai daugiau pastangų“, – teigia Vilniaus universiteto absolventas.
Paklaustas, ar, studijuojant išties nelengvą mokslą, teko patirti bemiegių naktų, vaikinas atvirai sako: „Buvo visko“. Visgi VU diplomas su pagyrimu Deliano rankose patvirtina, jog jam pavyko susidoroti su visais gyvenimo mestais iššūkiais, o savo darbui atsidavusių žmonių pagalba davė išties puikių rezultatų. Tačiau Delianas sustoti neketina… Vaikinas sako, jog jo ateities planuose yra magistro studijos, o galbūt ir mokslininko karjera.
Rimantė Jančauskaitė