Atidengta atminimo lenta vieno likimo broliams

Laisvės kaina

Rugsėjo 11 d. Prienų „Žiburio“ gimnazijos kiemelyje buvo iškilmingai atidengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pastangomis pastatytas paminklas – memorialinė lenta, skirta šios gimnazijos mokiniams ir mokytojams, rezistentams ir tremtiniams, kurie žuvo už Lietuvos nepriklausomybę 1941 m. ir 1944–1952 m. laikotarpiais. Šiuo atminties ženklu buvo įamžintas tragiškas gimnazijos, Prienų miesto, atskirų šeimų istorijos tarpsnis, kurį prisiminti ir pagerbti susirinko buvę ir esami žiburiečiai, LGGRTC darbuotojai – gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, architektas Algis Vyšniūnas (jis su kolega Robertu Bardausku yra šio paminklo autoriai) ir vyr. istorikė Dalia Urbonienė, Prienų rajono savivaldybės vicemerė Loreta Jakinevičienė ir Administracijos direktoriaus pavaduotojas Algis Marcinkevičius, Tarybos nariai, šauliai.
Granitinėje plokštėje iškalta 40-ties Dainavos ir Tauro apygardų partizanų vardai, pavardės ir slapyvardžiai. Tai – buvę „Žiburio“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai, kuriems, anot šios gimnazijos direktorės Irmos Kačinauskienės, tautos ir žmogaus laisvė buvo svarbiausia vertybė. Vardan jos jauni žmonės paliko mokyklą, nebaigtas studijas, darbus, tėvus, šeimas, mylimąsias. Viską, ko buvo pasiekę, kas buvo brangiausia, jie iškeitė į pogrindinę ir besąlygišką kovą su okupantais.
„Šiandien mes visi kartu esame istorijos pamokoje,“ – teigė žuvusiųjų už laisvę įamžinimo idėjos autorius, buvęs šios mokyklos fizikos mokytojas, Prienų rajono savivaldybės tarybos narys Audrius Narvydas, apgailestaudamas, kad 45 minučių trukmės pamokoje kiekvienam kovotojui paminėti tektų po minutę. Nors jų gyvenimas buvo trumpas, bet prieš užgesdamas jis blykstelėjo itin ryškia šviesa. A.Narvydas stabtelėjo ties vienu įrašu: „Alfonsas Vabalas-Gediminas.“ Profesorius. 1928 m. jis baigė gimnaziją, 1934 m. – Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą. Iki 1939 m. studijavo Sarbonos universitete. Įgijo teisės daktaro laipsnį. Laisvai kalbėjo keliomis kalbomis. 1946 m. verbuotas enkavedistų pasitraukė į mišką ir tapo „Tauro“ apygardos partizanų karo lauko teismo pirmininku. 1948 m. A.Vabalas draugų buvo išduotas, apsuptas bunkeryje nusišovė, užkasimo vieta nežinoma. Jam buvo 39-eri…
Šį išsilavinusio, pasaulio mačiusio kovotojo pavyzdį A.Narvydas pateikė, nes, jo teigimu, iki šiol gajos propagandinės klišės, kuriose partizaninė kova prieš sovietinius okupantus pateikiama, kaip suklaidintų kaimo berniokų tarpusavio karas. Kalbėdamas apie teisinį šio karo aspektą, A.Narvydas priminė, kad LR Konstitucinis Teismas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaraciją, pasirašytą 1949 m. vasario 16 d., šiemet pripažino pamatiniu mūsų valstybės konstituciniu aktu.
LGGRTC vyr. istorikė Dalia Urbonienė pasidžiaugė, kad, atgavus nepriklausomybę, atsirado poreikis ir galimybių įamžinti iki tol „užblokuotą“ pokario istoriją. O mokytojai ir mokiniai buvo pats gražiausias to meto tautos žiedas, tikėjęs ateitimi.
Pasak jos, šis Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro projektas jau devintasis. Pirmoji paminklinė lenta partizanams 2001 m. buvo pakabinta ant mokyklos Lazdijuose. Atminties ženklų kasmet vis daugėjo: Eržvilke, Alantoje, Balninkuose, Joniškyje, Biržuose… 2017 m. Rygiškių Jono gimnazijoje Marijampolėje, išugdžiusioje daug šviesių asmenybių, pastatytas pirmasis paminklas.
Šiemet Prienų „Žiburio“ gimnazijos kiemelyje atidengtas paminklas – antrasis. Kaip sakė D.Urbonienė, norėjosi kuo tiksliau identifikuoti šios gimnazijos mokinius ir mokytojus. Todėl memorialinėje plokštėje įrašyta keturios dešimtys partizanų ir rezistentų pavardžių, nors jų sąrašas buvo ilgesnis. Jos manymu, išsiaiškinus daugiau žiburiečių – buvusių partizanų – pavardžių, surinkus apie juos medžiagą, jie galės būti įamžinti kitais atminties ženklais, knygose.
„Šis paminklas kaip simbolis: žmonės gyveno, džiaugėsi, mylėjo, tačiau jų gyvenimai baigėsi tragiškai tik dėl to, kad jie nenorėjo paklusti priešiškai santvarkai, priešiškai valstybei. Siekė gyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Žvelgiu į dabartinius mokinius ir svarstau, jeigu mus užpultų priešas, ar išdrįstų mūsų jaunoji karta išeiti į kovą prieš pavergėjus ir pakartoti pokario kartos žygdarbį?“ – baigdama kalbą, į jaunimą kreipėsi D.Urbonienė.
Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Rimvydas Zailskas vylėsi, kad žuvusiųjų auka ne beprasmė – jie tapo pavyzdžiu ir priesaku jaunesnėms kartoms krauju apšlakstytą, nelengvai pasiektą laisvę branginti ir saugoti.
Skambant „Žiburio“ mokinių ir mokytojų parengtai literatūrinei – muzikinei kompozicijai, garsiai skaitant buvusių mokinių ir mokytojų pavardes, įamžintas lentoje, prieš akis vėrėsi to meto jaunų žmonių svajonės, siekiai, kurie sudužo tragiškomis aplinkybėmis. Kiekvienas mintyse galėjo permąstyti skaudžius žiburiečių likimus, tai – tik keletas jų iš daugelio:

Vincui Ambrazevičiui-Balandžiui buvo 30 metų, kai jis žuvo kautynėse Punios šile; Kazys Banionis-Klajūnas žuvo 23-ejų, užkastas „Žiburio“ gimnazijos kieme, buvusiose vokiečių kapinėse; Antanas Blekaitis, studijavęs Šveicarijoje, dalyvavęs 1941 m. Birželio sukilime, žuvo 25-erių; Jonas Bulota–Ambo, Tauro apygardos Birutės rinktinės vadas, žuvo 34-erių; Bronislovo Jieznio-Šermukšnio gyvenimo gija nutrūko prie Žuvinto ežero, jis buvo vos 16-kos; Danutė Kemežytė, gimnazijoje platinusi antisovietinę literatūrą, partizanė, ryšininkė, mirė lageryje būdama 24-erių; 25-erių Anastazija Kleizaitė–Aušra studijavo mediciną, buvo partizanų sanitarė, žuvo per susišaudymą bunkeryje; Petras Krūvelis-Aidas, karo tribunolo nuteistas 15 metų lagerio ir 5 metams tremties, mirė lageryje būdamas 22 m.; Geležinio vilko rinktinės vadas Juozas Stravinskas-Žiedas, buvęs „Žiburio“ gimnazijos mokytojas, partizanauti išėjo kartu su savo mokiniais, žuvo 32-ejų; Antanas Šapalas, vienas iš Lietuvių aktyvistų fronto organizatorių, ateitininkas, vokiečių kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje, mirė Lenkijoje, būdamas 31-erių; Stasys Tilinskas, Pasipriešinimo judėjimo dalyvis, Ateitininkų sąjungos pirmininkas, bolševikų sušaudytas prie Minsko 24 metų…
Keturiasdešimt žiburiečių, vieno likimo brolių… Jie ir šiandien drąsina ginti aukščiausius idealus.
„Tikroji laisvė ateina iš mūsų pačių,“ – pašventindamas memorialinę lentą susikaupti maldoje susirinkusiuosius pakvietė Prienų parapijos klebonas Vaidotas Labašauskas. Žuvusiuosius trimis šūvių salvėmis pagerbė Šaulių sąjungos 2-osios rinktinės 206-osios kuopos šauliai…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *