Kaip įrodyti pieno supirkimo kainą

Šalies pieno gamintojams vadovaujantis Pašventupio kaimo ūkininkas Jonas Vilionis akcentuoja, kokia svarbi žmogui maisto nepriklausomybė. Ką valgysime, jeigu koronavirusas nesitrauks, o žemdirbiai, atsisakę kiaulių, bus išpardavę ir karves? Rajone pieno ūkius puoselėja kantrūs sodiečiai, prisidurdami pajamų augindami javus, teikdami agrarines paslaugas, parduodami namų cecheliuose perdirbtą pieno produkciją ūkininkų turguose arba internetinėse parduotuvėse. Valstybė, anot J. Vilionio, motyvuodama laisvąja rinka, nesutinka būti arbitru, kokia pieno kainos dalis turėtų atitekti gamintojui, kokia – perdirbėjui, o kokia – prekybininkui. „Panašu, jog pastarasis šalyje vadovauja paradui,“ – sako J. Vilionis. Jo teigimu, vadinamasis Pieno įstatymas nuo liepos 1 d. neveikia, žaliavos supirkimo kainos tebėra vienos mažiausių tarp Europos Sąjungos šalių, žemdirbiai karves išparduoda kaimynams, pieno perdirbimo įmonės trečdalį žaliavos įsiveža. Visais atvejais nukenčia ne tik ūkininkas, bet ir valstybė. To dar negana: Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“ pasiūlė pakeisti pieno supirkimo taisykles (bazinių rodiklių pieną pakeisti natūraliu), tuomet vidutinė pieno supirkimo kaina šalies statistikoje galėtų padidėti penktadaliu. Neseniai į Vyriausybę kreipėsi šalies pramonininkai, reikalaudami dar kartą persvarstyti Seimo rudens sesijoje numatytą priimti Pieno įstatymą, įsigilinant į socialinių partnerių (bet ne ūkininkų) pastabas. J. Vilionis pataria rajono ūkininkams (karvių laikytojams), parduodantiems pieną perdirbimui, įsigilinti į pieno žaliavos gamybos kaštus ir motyvuoti supirkėjui kainos sandarą. „Būkime pieno pardavėjai, o ne pieno statytojai, kaip iki šiol“, – pataria šalyje žinomas pienininkas.

Ar bereikia pieno?..

J.Vilioniui atrodo, kad pieno rinkoje paradui vadovauja prekybininkai.

„Šalies pieno gamintojai, bent didžioji jų dalis, dėl tokios kainų skaičiavimo rokiruotės stipriai nukentėtų, – įsitikinęs Lietuvos nacionalinio pienininkystės komiteto (LNPK) pirmininkas dr. Edvardas Gedgaudas, – tačiau pieno perdirbimo įmonių atstovų pasiūlyta mintis verčia galvoti apie pieno ūkio strategiją, kokio pieno reikia vartotojui, ir ką gali pasiūlyti ūkininkai, jų verslo partneriai“.
Vienas rajono ūkininkas, per metus parduodantis 500 t pieno (4,19 proc. riebalų ir 3,32 proc. baltymų), dėl „Pieno centro“ siūlomos naujos kainų skaičiuotės per tą laikotarpį sako prarasiantis apie 16 proc. lėšų (daugiau nei 30 tūkst. Eur).
„Bazinius pieno rodiklius Žemės ūkio ministerija patvirtino 1998 m., – primena Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos (LSMU VA) doc. dr. Saulius Tušas, – skaičiuojant pieno žaliavos kainą, buvo nustatyta 3,4 proc. riebalų ir 3 proc. baltymų. Ūkininkai, pieno gamintojai buvo motyvuojami rūpintis galvijų sveikatingumu, priežiūra, šėrimu, nes nuo to priklausė pieno sudėtis ir kokybė, atitinkamai ir kaina. Pakeitus kainos skaičiavimo metodiką, tokio stimulo neliktų“.
LSMU VA mokslininkų duomenimis, karvių pieno cheminę sudėtį sudaro 82,7–90,7 proc. vandens, 9,3–17,3 proc. sausųjų medžiagų, 2,7–7,0 proc. riebalų, 2,0–5,0 – baltymų, 4,0–5,3 proc. pieno cukraus (laktozės) , 0,5–1,0 proc. mineralinių medžiagų. Iš minėtos sudėties baltymus sudaro kazeinas (1,8–4,5 proc.), albuminai (0,2–0,7 proc.), globulinai (0,05–0,15 proc.), kiti baltymai (0,05–0,2 proc.).
Asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis nebe pirmą kartą tvirtina, jog valstybės nustatytus bazinius pieno baltymingumo ir riebumo rodiklius būtina priartinti prie natūralaus pieno rodiklių. Tuo pačiu dėl pieno supirkimo būtų išvengta nuolatinės popierinių ir faktinių kainų painiavos, kuri ūkininkams kyla kiekvieną mėnesį, kai superkant pieną nurodomos dvi kainos: žemesnė, perskaičiuota statistinė už bazinių rodiklių pieną, ir gerokai didesnė, kuri realiai sumokama žemdirbiui – už natūralių rodiklių pieną. Abi nurodytos kainos yra teisingos. Tik pirmoji yra išvestinė „popierinė“ statistiniams duomenims kaupti, o antroji – reali, kurią supirkėjas moka ūkininkui pagal faktinius natūralius pieno riebumo ir baltymingumo rodiklius.

Pieno žaliavos metamorfozės
Pasak E. Simonio, tokio dalyko kaip „bazinis“ pienas gamtoje nėra, o karvės duoda tik natūralų pieną. Bazinis pienas – tai popieriuje išvestas rodiklis, dėl kurio ir kyla įvairūs išvedžiojimai bei spekuliacijos pieno supirkimo kainų tema. Pavyzdžiui, vieną mėnesį buvo superkamas natūralus pienas, turėjęs 4,30 proc. riebalų ir 3,28 proc. baltymų, mokėta kaina – 207 Eur/t. Perskaičiavus į bazinių rodiklių (3,4 proc. riebalų ir 3 proc. baltymų), „popierinė“ kaina tapo 167,4 Eur/kg, svoris – 1,2 t (vietoje natūralaus 1 t).
Pirmąjį šių metų pusmetį, pieną superkant iš stambių ūkių, natūralaus pieno riebumas siekė 4,17 proc., o baltymingumas – 3,46 proc. Atitinkamai gerokai skyrėsi ir pieno kaina: už natūralų pieną didžiausios šalies perdirbimo įmonės vidutiniškai mokėjo 319 Eur/t. Perskaičiavus į bazinių rodiklių pieną, vidutinė „popierinė“ kaina siekė 254 Eur/t. Pasak „Pieno centro“ vadovo, bazinių pieno sudėties rodiklių supirkimo kaina suteikia geriausią galimybę palyginti atskirų laikotarpių kainas, nes natūralaus pieno sudėtis nuolat įvairuoja, o iš skirtingo riebumo ir baltymingumo pieno pagaminamas ir skirtingas pieno produktų kiekis, tad natūraliai už aukštesnio riebumo ir baltymingumo pieną turi būti mokama aukštesnė supirkimo kaina. Tačiau neretai ūkininkai akcentuoja būtent mažesnę bazinių rodiklių kainą. Ją lygina su Europos Komisijos skelbiamomis pieno supirkimo kainomis, kurios pateikiamos pagal natūralaus pieno rodiklius šalyse narėse. Todėl lyginami nepalyginami dalykai ir spekuliuojama statistika. Išvengti popierinių ir faktinių kainų painiavos galima būtų paprastai – priartinus bazinius pieno riebumo ir baltymingumo rodiklius prie natūralaus pieno rodiklių. „Pieno centro“ vadovas tvirtina, jog bazinių rodiklių priartinimas prie natūralių pieno rodiklių niekaip nepaveiktų žemdirbio gaunamos sumos už pieną, ji išliktų tokia pati ir keistųsi tik kintant rinkos sąlygoms. Esami žemi baziniai rodikliai neskatina pieno ūkių gaminti daugiau baltymų turintį pieną, kurio vertė ir vartotojams, ir perdirbėjams yra didesnė.
Pagal „Pieno centro“ turimą informaciją, ES šalyse žalio pieno sudėtis skiriasi, pavyzdžiui, Nyderlanduose natūralus pienas turi 3,55 proc. baltymų ir 4,37 proc. riebalų, Vokietijoje, Lenkijoje – atitinkamai 3,4 ir 3,7, Danijoje – 3,52 ir 4,25, Latvijoje – 3,26 ir 4,10, Estijoje – 3,37 ir 3,96, Airijoje – 3,39 ir 4,10 proc. ir t. t.

Nauda žmogui ir valstybei
„Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai priklausantieji pieno ūkiai perdirbimo įmonėms tiekia nustatytai produkcijai gaminti tinkančių savybių pieną, – pastebi dr. E. Gedgaudas, – pavyzdžiui, išskirtinės kokybės brandintam sūriui gaminti tiekiama vieno nedidelio, bet pažangaus pieno ūkio žaliava. Produktyvios Holšteinų juodmargės šeriamos specialiu racionu, iš jaunos žolės pagamintu šienainiu“.
LSMU VA doc. dr. S. Tušas prisimena Gyvūnų auginimo technologijų institute su magistrantais atliktą darbą. Buvo analizuojami vieno konkretaus pieno ūkio gamybos kaštai, vertinami Holšteinų veislės karvių pieno sudėties ir kokybės rodikliai.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovės, šalyje žinomos pienininkystės sektoriaus ekspertės Antoninos Greičiuvienės nuomone, pienas yra vaikui augti būtinas produktas, kuris turi visas būtinas subalansuotos mitybos dalis. Pagal sudėtį pienas užima išskirtinę vietą tarp gyvūninės kilmės maisto produktų kaip idealiai subalansuotas produktas, kadangi į jo sudėtį įeina beveik visi mitybiniu požiūriu svarbūs komponentai, reikalingi organizmui augti, vystytis, atsinaujinti: visaverčiai baltymai, vertingi riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos, mikroelementai (kalcis, fosforas, kalis, magnis, cinkas, varis, jodas, fluoras, geležis, kobaltas, molibdenas), vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos – fermentai, organinės rūgštys, hormonai, apie 200 įvairių medžiagų, reikalingų žmogaus organizmo ląstelėms atsinaujinti ir energijai gauti.
LSMU VA doc. dr. S. Tušo teigimu, pieno gamybos sektorius yra visapusiškai naudingas ne tik žmogaus gyvybei ir sveikatai, bet ir šalies ekonomikai. Skaičiuojama, jog iš panaudotų galvijams pieno gamybai pašarų gaunama apie 1,5 karto daugiau maisto medžiagų negu iš panaudotų kiaulienos gamybai, 2–2,5 karto daugiau negu kiaušinių gamybai ir 3–4 kartus daugiau negu galvijienos ir avienos gamybai. Jeigu iš karvės per 305 laktacijos dienas primelžiama 7250 kg pieno, gaunama 240 kg biologiškai labai vertingų baltymų, 363 kg laktozės, 272 kg pieno riebalų ir 50,8 kg mineralinių medžiagų, iš jų 8,6 kg kalcio ir 7,3 kg fosforo. Tokio kiekio (7250 kg) karvės piene baltymų yra tiek, kiek 8 buliukų, sveriančių po 544 kg, arba 28 kiaulių, sveriančių po 90 kg, skerdienoje. Per vieną laktaciją gautų baltymų suaugusiam žmogui pakaktų 10–čiai metų, kalcio – 30, fosforo – 25, vitamino B2 – 18 ir energijos – 5 metams.
Pasak doc. dr. S. Tušo, pieno sudėtis ir kokybė priklauso nuo keleto veiksnių. Pagrindiniai iš jų, tai metų laikas, karvių laktacijos periodas, temperatūra, sanitarinės sąlygos fermose bei melžimo metu, karvių ligos, veislės ir kt. Pavyzdžiui, viename ūkyje atlikto Holšteinų veislės karvių stebėjimo metu nustatyta, jog pirmos laktacijos karvių pieno riebumas buvo 4,52 proc., baltymų kiekis – 3,77 proc. Antros laktacijos karvių pieno riebumas buvo šiek tiek didesnis – 4,61 proc., o baltymingumas – 3,71 proc. Trečios laktacijos ir vyresnių karvių piene riebalai sudarė 4,25 proc., o baltymai 3,54 proc. Be to, pieno kokybei bei gyvulio produktyvumui turi įtakos tvartų būklė ir temperatūra. Esant žemai temperatūrai, gyvulio organizme pagreitėja medžiagų apykaita, pasigamina daugiau šilumos, pienas būna riebesnis, tačiau produktyvumas gali sumažėti iki 10 proc. Pavyzdžiui, rudens mėnesiais sumažėja pieno riebumas ir baltymingumas: vidutiniškai 2,95 proc. riebalų, o baltymų – 2,54 proc. Didžiausi pieno riebumo ir baltymingumo rodikliai nustatyti pavasario ir žiemos sezonais. Pavasarį vidutinis bendras pieno riebumas siekia 4,04 proc., o žiemos metu – 4,10 proc. Baltymų kiekis sudaro 3,27 proc. pavasarį ir 3,39 proc. žiemos metu. „Niekam ne paslaptis, jog šalies pieno gamintojų kooperatyvai vasarą nemažai surinktos pieno žaliavos išveža į užsienį, nes liesesnis pienas ten superkamas brangiau, – sako doc. dr. S. Tušas, – užtat „žieminis“ pienas lieka Lietuvoje“.
LSMU VA mokslininkų atliktų stebėjimų ir tyrimų metu nustatyta, jog vienos veislės ir vienos bandos karvės, laikomos vienodomis sąlygomis, paprastai duoda nevienodos sudėties ir nevienodą kiekį pieno. Fiziologinė gyvulių būklė turi lemiamą reikšmę pieno kokybei.

Kaip nustatyti kainą?
„Pieno žaliavą superkant įvertinamas ir pieno tankis, – pastebi LSMU VA doc. dr. S. Tušas, – norint patikslinti koeficientą, kuris taikomas priimamam pienui perskaičiuoti į masę, atsiranda pieno sudėties bei tankio svyravimai. Pavasario, vasaros ir rudens sezonu žalio pieno mėginiuose riebalų kiekis svyruoja nuo 3,28 iki 4,74 proc., baltymų – 2,87–3,8 proc., sausųjų medžiagų – 11,43–13,81 proc.“
Pasak doc. dr. S. Tušo, ištirta žalio pieno tankio ir pieno sausųjų medžiagų, riebalų ir baltymų kiekio tarpusavio priklausomybė. Koreliacija tarp pieno tankio ir baltymų kiekio – 0,426, tarp pieno tankio ir riebalų kiekio – 0,313, o tarp pieno tankio ir sausųjų medžiagų kiekio – 0,534. Skirtingu metų sezonu įvairiuose Lietuvos regionuose superkamo pieno tankio vidurkis 20O C temperatūroje yra 102,8 kg/m3 (1,028 g/cm3). Taigi superkamą pieną, kai jo faktinis tankis nėra nustatomas, perskaičiuojant į masę ar tūrį, galima taikyti perskaičiavimo koeficientą 1,028. „Pagal šį kriterijų, pardavusiam 100 l pieno ūkininkui bus įskaityta 102,8 kg, – sako doc. dr. S. Tušas, – tačiau šiame sandėryje išlošia pieno perdirbėjas“.
LNPK pirmininkas dr. E. Gedgaudas prognozuoja, jog pasikeitus pieno supirkimo kainos skaičiavimo metodikai, padidėtų konfrontacija tarp pieno gamintojų ir supirkėjų (perdirbėjų). Pasak dr. E. Gedgaudo, tarptautinė praktika liudija, jog pieno žaliavos supirkimo kaina priklauso nuo perdirbimo įmonės specializacijos. Lietuvoje taip pat kiekviena pieninė turi savo gamybos prioritetus. Pavyzdžiui, viena bendrovė orientuojasi gaminti ir rinkai patiekti šviežią pieno produkciją – geriamąjį pieną, kefyrą, jogurtus, varškę, sūrelius. Kitos bendrovės gamina pieno miltus, fermentinius sūrius, pieno konservus ir kt. Vienoms įmonėms aktuali vietos rinka, kitoms – eksportas. Trečdalis pieno žaliavos importuojama, panašus procentas išvežamas. Ar tai racionalu valstybės mastu? Nacionalinio pieno sektoriaus laukia pasirinkimai – kokios strategijos laikytis.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas J. Vilionis, dalyvaudamas Europos pieno tarybos asamblėjų darbe, su kitų šalių kolegomis yra svarstęs pieno gamybos kaštų ir žaliavos supirkimo kainos formavimo metodiką. Pasak J.Vilionio, ES šalyse pieno supirkimo kaina nustatoma pagal žaliavos 1 proc. riebalų ir baltymų, įvertinant tuo metu rinkoje esančių faktinių sviesto ir lieso pieno miltų intervencines kainas. Kuo „turtingesnis“ pienas, tuo didesnė jo supirkimo kaina. LPGA vadovo nuomone, įteisinus „Pieno centro“ siūlomą pieno žaliavos kainų nustatymo metodiką, šalies pieno gamintojai prarastų motyvaciją siekti kokybiško, vertingiausių savybių ir geriausios sudėties pieno.
P. S. UAB „Pieno tyrimai“ svetainėje pateikiamas toks pieno sudėties įvertinimas.
Bazinė pieno riebalų (R) kiekio norma – 3,4 proc., baltymų (B) – 3,0 proc.
Bazinio kiekio apskaičiavimo formulė: kp = 1 + (Rf–Rb) x k1 + (Bf–Bb) x k2,
kur: kp – žalio pieno kiekio perskaičiavimo į bazinį koeficientas, Rf – superkamo pieno riebumas, proc., Rb – bazinis pieno riebumas, proc. (3,4), Bf – superkamo pieno baltymingumas, proc., Bb – bazinis pieno baltymingumas, proc. (3,0), k1 – koeficientas, rodantis, kiek pasikeičia kiekis, pakitus riebumui 1 procentu (0,178), k2 – koeficientas, rodantis, kiek pasikeičia kiekis, pakitus baltymingumui 1 procentu (0,267).
Justinas ADOMAITIS