„Prienai – tai jau mano kraštas, mano žmonės…“

In Memoriam

Stefa JURŠIENĖ (1934–2020)

Rugsėjo 7-ąją netekome iškilaus Prienų krašto žmogaus – Amžinybėn išėjo Mokytoja ir Poetė Stefa Juršienė.
Rodos, tik prieš trejus metus buvo išleista poetės dvyliktoji poezijos knyga „Akimirkų minorai“, o pernai Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko paroda „Gyvenimas kaip upė plaukia“, skirta poetės 85-mečiui. Per vėlai ateina suvokimas, kad šia paskutine savo knyga Stefa Juršienė tarsi atsisveikino su jos kūrybos gerbėjais – knygos pavadinime juntama stipri gyvenimo laikinumo ir nebūties nuojauta, tarsi laikas jau byrėtų tarp pirštų…
Mums, jos poezijos mylėtojams, buvo tarsi savaime suprantama kas kelerius metus sulaukti naujos, mintyse subrandintos, širdyje išnešiotos knygos… Norėjosi dar ir dar prisiliesti prie neišsenkančių šios kūrėjos dvasios turtų, kuriais ji dosniai dalinosi su skaitytojais kūrybinių vakarų ir poezijos popiečių metu. Paprasčiausiai įsiklausyti į išmintingus brandžios, kantrios ir vienatvės užgrūdintos moters žodžius.
Bet … gyvenimo kelyje neišvengiamos amžinatvės link laiko jai buvo „atseikėta – ir nė lašu daugiau“ (eil. „Nė lašu daugiau“).
Stefa Juršienė gimė 1934 m. sausio 16 d. Alko kaime (Plungės rajone). Mokėsi gimtojo kaimo pradinėje mokykloje, Rietavo gimnazijoje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Mokytojavo Molėtų rajone, Balninkuose, o 1971 metais atvyko į Prienus. Čia penkerius metus dirbo „Žiburio“ gimnazijoje, o nuo 1976 m. iki 2002 metų Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje mokė lietuvių kalbos ir literatūros.
Vieno renginio metu ji yra sakiusi: „1954 metais iš Žemaitijos išėjau ir po šiai dienai esu, kas esu. Prienai – tai jau mano kraštas, mano žmonės, ir man čia gerai“.
Būtent šiame šilų ir mėlyno Nemuno juostos apsuptame mieste atsiskleidė Stefos Juršienės kūrybiniai talentai: mokytoja dalyvavo kultūrinėje rajono veikloje, dainavo Prienų kultūros namų bei mokytojų choruose. Nuo paauglystės rašė eilėraščius, tačiau tik būdama vyresnio amžiaus ryžosi juos spausdinti. Iš pradžių nedrąsiai savo eilėmis pasidalino su pačiais artimiausiais žmonėmis, pasiūlė rajono laikraščiui, o sulaukusi gerų atsiliepimų ir padrąsinimų bei rėmėjų pagalbos, pradėjo leisti knygas. Pirmasis jos poezijos rinkinys „Vakaro erškėtis“ pasirodė 1996 m. Nuo jo ir prasidėjo aktyvi kūrybinė veikla, kuri tęsėsi daugiau nei du dešimtmečius.
Autorė paliko daugybę lyrinių eilėraščių, kuriuose atsiskleidė kaip labai jautri, subtili asmenybė, jaučianti gilų santykį su laiku, aplinka, pačia savimi. Metams bėgant jos kūryboje atsirado daugiau apmąstymų apie kasdienybės pilnatvę, trapią žmogaus būtį, jo gyvenimo prasmę ir buvimo šioje žemėje paskirtį. „Jei kas antrą gyvenimą duotų, / pakartoti vėl leistų iš naujo, / ką daryti kitaip, nežinočiau. – / Liktų tuščios ir vėl abi saujos.“ (Eil. „Jei kas antrą gyvenimą duotų“). Stefa Juršienė savo eilėraščiuose poetine kalba išreiškė, ko gero, ne vienam iš mūsų giliai viduje kirbančias dvejones…
S.Juršienė priklausė Lietuvos nepriklausomai rašytojų sąjungai, buvo jos Garbės narė. Jos kūriniai spausdinti šios organizacijos leidiniuose, žemaitiškame almanache „Sava muotinu kalbo“. Buvo Rietavo krašto antologijos „Savi“ bendraautorė. Savo literatūrine patirtimi mielai dalinosi su Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ nariais, dainavo Prienų krašto muziejaus vokaliniame ansamblyje „Marginys“, aktyviai dalyvavo renginiuose.
2012 metais Juozo Palionio paramos ir labdaros fondas tradicinėje „Gyvenimo“ padėkos šventėje S.Juršienei paskyrė savo nominaciją už indėlį rajono kultūrai. O 2019 metais Vasario 16-osios proga vakare jai įteiktas Prienų rajono savivaldybės „Dėkingumo“ apdovanojimas „Už gyvenimo pasiekimus“. 
Buvusi mokytoja visą gyvenimą puoselėjo itin šiltus santykius su savo auklėtiniais, šie džiaugėsi jos kūryba, prisidėjo prie knygų leidybos. Stefa Juršienė užaugino ir į savarankišką gyvenimą palydėjo įdukrą Daivą ir įsūnį Vidą.
Amžinojo poilsio Stefa Juršienė sugrįžo į Žemaitiją, šią savaitę urna su jos palaikais palaidota Rietavo kapinėse.
„Štai po metų daugybės ilgų/nusilenkti vėl tau pareinu./Man pavargusią galvą darsyk/atgailos pelenais pabarstyk.“ (Eil. „Gimtajam sodžiui“).
Ilsėkitės ramybėje, gyvenimo keliu iš laikinumo perėjusi į Amžinybę…
Dalė Lazauskienė