Kelias į ten, kur daugiau nei „šlykštu ir žema“

Šių metų birželį TV3 televizijai ministras pirmininkas Saulius Skvernelis užsiminė, kad po Seimo rinkimų nenorėtų dirbti koalicinėje vyriausybėje, jeigu ją formuotų socialdemokratai. Tąsyk jis šitaip apibūdino veikimo politikoje kainą: „Nebenoriu apie tai kalbėti, nes dauguma to, kas vyksta politikoje, tai yra daugiau negu žema ir šlykštu“. Bet į rinkimus eina. Panašiai kaip kažkada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, viešai pasiguodęs, esą plušėdamas politikoje jaučiasi it vergas Antikos galerose, tačiau iš posto negali pasitraukti ligi šiol.
Taigi kas gi p. Skverneliui, vėl vedančiam Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašą į Seimo rinkimus, politikoje atrodo taip šlykštu? Kažkada mano kalbintas buvęs Valstybės saugumo generalinis direktorius Mečys Laurinkus tvirtino, kad vyriausybės vadovo pareigose atsidūrę politikai patiria dilemą tarp savo deklaruojamų vertybių, rinkimų kampanijos pažadų ir realaus gyvenimo. Todėl privalo laviruoti tarp deklaracijų ir tikrovės. Toks paaiškinimo variantas yra galimas su sąlyga, kad per tris dešimtmečius atkurtos šalies nepriklausomybės metų bent vienas buvęs premjeras būtų atsisakęs pareigų vien atsikandęs ligi valiai to, kad p. Skvernelio požiūriu yra „šlykštu beigi žema“. Todėl toksai variantas neįtikina.
Stebėjęs dabartinio premjero darbą beveik ketverius metus, greičiau sakyčiau, kad „Žema beigi šlykštu“ dabartiniam premjerui atrodo tai, kaip reikia įtikinėti sprendimų būtinumu ne tik politinius oponentus, koalicijos partnerius ar žiniasklaidą, bet ir tariamai bendrapartinę LVŽS kompaniją Seime ar už jo ribų. Kada toji bendrapartinių kompanija labiau išsižiojusi klauso, ką sako „UAB LVŽS“ kontrolinio akcijų paketo savininkas Ramūnas Karbauskis, bet ne jo nusipirktas premjeras.
Ponui Skverneliui be jokios abejonės būtų daug maloniau politikoje, jei jis galėtų būti svarbiausiame sostinės Gedimino 11 pastato kabinete (iš populiarios knygos dabar jau bent pusė Lietuvos žino, kad jo numeris – 339), kažką veikti ir niekam nė dėl nieko neatsiskaityti.
O juk dar iš akivaizdžių politikos nemalonybių nepaminėjau rinkėjų arba elektorato. Kas jo galvose – išvis sunku atspėti. Juolab reitingai rodo, kad rinkėjų sąmonėje viskas gana greitai keičiasi. Prieš pusmetį LVŽS reitingai buvo labai vidutiniški. Ne šiaip sau p. Skvernelis postringavo apie tiesiogiai konkuruojančių socialdemokratų lyderystės formuojant vyriausybę galimybę. Pandemijos aplinkybės, kurios šiek tiek atkūrė LVŽS, premjero ir itin kontroversiško sveikatos apsaugos ministro populiarumo reitingus, nebus amžinos. Nes pandemija nenugalėta. O iš politinės LVŽS spintos ima byrėti įvairūs skeletai.
Andai buvęs p. Skvernelio dėl kompetencijos išliaupsintas patarėjas, o anksčiau prezidento atmestas kandidatas į ekonomikos ir inovacijų ministrus Vyriausybės, dabar Vyriausybės vicekancleris Lukas Savickas šią savaitę tapo specialiuoju liudytoju greitųjų COVID-19 testų pirkimo byloje dėl, ko gero, mažiausiai 3 mln. eurų iššvaistymo (SAM, pasak LRT tyrimų skyriaus žurnalistų, aktyviai proteguojant vyriausybės kanceliarijai, greitųjų testų partiją nusipirko maždaug už 6 mln. Eur, kai Krašto apsaugos ministerijos toks pat pirkinys kainavo perpus mažiau). Buvęs p. Skvernelio favoritas į ministrus dabar aiškina, kad „tuo metu“ nebuvo laiko daug mąstyti apie viešųjų pirkimų reikalavimus, nes visas pasaulis buvo praradęs sveiką protą dėl medicinos priemonių. Ar tai priežastis prašvilpti tris milijonus ne savų, o mokesčių mokėtojų pinigų? Pasiklausius p. Savicko viešai transliuotų paaiškinimų, turėtų kilti įspūdis, kad viskas taip ir turi būti. Tam, o ne medikų ar mokytojų algoms ir reikalingi mokesčių mokėtojų pinigai…
Ar panašiai mąsto ir p. Skvernelis? Neatsakytas klausimas. Bet į rinkimus jis eina. Ir visą LVŽS sąrašą garvežiu tempia.

Rytas Staselis

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *