Šeimos pieno ūkis: galimybės ir gebėjimai

Savaitgalį Padrečių kaimo (Veiverių sen.) ūkininkas Jurgis Pažėra su giminaičių ir artimųjų talka kasė bulves. Nusilenkė žemei ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Kiekvienoje nuverstoje vagoje švietė didžiuliai gumbai. Žemė kaip sviestas, sodinant negailėta organinės trąšos (juk pieno ūkis). Net balandės galulaukėse „įsiganiusios“, viena ranka neišrausi. Talkininkai smagūs, vienas du – ir pilnas krepšys (vietos tarme – „ragažė“). Kol šalia daržų ganiusios karvės pasisotino pievų žole, kol sugulė pailsėti pietų – jau ir bulvės nukastos, ir kiekvienam talkininkui į automobilį po pilną maišą įridenta. Šeimininkė tuoj kviečianti prie vaišėmis nukrauto stalo. Toks tatai giminių Lietuvos kaimas – dirbantis ir turintis.

Trumpoji maisto grandinė

Ūkininkas J. Pažėra.

Su šeimininku J. Pažėra mezgame kalbą apie trumpąją maisto grandinę „nuo fermos iki stalo“. „Ne kiekvienam žemdirbiui tai įveikiama užduotis, – sako verslus ir visuomeniškas ūkininkas J. Pažėra, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos narys, – ir taip yra ne dėl kaimiečio vangumo – į prekybininkų ir pieno perdirbėjų užmačias įsiklausę valdžios atstovai visokeriopais leidimais, draudimais ir baudimais tiesiog paralyžiuoja naujovėms ir investicijoms pasiryžusį žmogų, ypač jeigu jo ūkis smulkus ar vidutinio dydžio, o dirbantieji – vienos šeimos nariai“.
Su žmona ir sūnumi J. Pažėra nuo 1992 m. puoselėja pieno ūkį, iki 2000-ųjų šviežią pieną parduodavo turguje, o vėliau ėmėsi atsiperkančio verslo – sodyboje įkurtame gamybos ceche kasdien perdirba iki tonos šviežio pieno, produkciją veža jos laukiantiems kauniečiams. Į tris miesto prekyvietes iš Pažėrų ūkio du kartus per dieną kursuoja trys specializuoti automobiliai. Vartotojams ypač patinka šviežias pienas, kaimiškas sviestas, varškė ir kelių rūšių varškės sūriai. Pasak ūkininko J. Pažėros, supirkėjui parduodamas pieno žaliavą už kilogramą gautų iki 20 euro centų. Nuvežęs į turgelį už tą patį kiekį gauna 60 euro centų – ir tokią kainą laiko nuo 2015 m. Kauniečiai prisipažįsta „kaimišką“ pieną vartojantys ir šviežią, ir suraugintą, ir dar sugeba iš litro gauti stiklinę grietinės.

Nenutrūkstanti gamyba
Pastaruoju metu kasdien apie 300 litrų pamelžto pieno supilstoma į butelius, apie 700 litrų – perdirbama į sviestą, varškę, sūrius. Gamyba nenutrūksta beveik visą parą.
Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse buvo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, nenaudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyksta kasdien, nes, pasak ūkininko, karvės dirba be laisvadienių. Miestiečiams patinka natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti per kelias valandas.
Pasak J. Pažėros, pieno kokybė ir sudėtis labai priklauso nuo galvijo veislės, produktyvumo, priežiūros, pašaro. Pavyzdžiui, prancūzai, šveicarai, olandai aukščiausios kokybės brandintus sūrius gamina tik iš žole ir šienu šeriamų karvių pieno. Pažėrų ūkio piendavės gauna tik natūralios kilmės pašaro, dėl to yra „santūraus“ produktyvumo, per laktaciją duoda apie 6 tūkst. kg pieno. Stambiuose, pramoniniuose ūkiuose orientuojamasi į „forsuotą“ pieną – didesnio baltymingumo, geresnės sudėties, pagal kurią skaičiuojamas koeficientas, lemiantis aukštesnę žaliavos supirkimo kainą. Labiausiai ūkininką žeidžia prekybos centruose siūlomas ultra aukšta temperatūra paveiktas arba iš miltelių (be laktozės) pagamintas pienas, kurio pavadinimą reikėtų rašyti kabutėse. Mitybos specialistai, matyt, ne natūralų, o tokį pieną turi mintyje, rekomenduodami augalinės kilmės gėrimų alternatyvas.
Po pažinties su prancūzais (Pažėrų dukra su šeima gyvena ir dirba Strasbūre) suvalkiečių ūkininkų virtuvę papildė „sūrių šalies“ receptai. Pasak J. Pažėros, prancūzai kiekvienai metų dienai patiekia po skirtingos rūšies sūrį. Lietuviai prisiekę varškės sūrio vartotojai, o brandinti, pelėsiniai – vis dar retoki, dažniau pasirenkami gurmanų stalui. „Pieno produktų vartotoją reikia ugdyti“, – įsitikinęs J. Pažėra. Jo nuomone, samdyti žmonės, valdininkai nei už valstybės, nei už europinius pinigus to padaryti nesugebės, gerai, jeigu kokios tarnybos specialistas atskiria karvę nuo telyčios. Miesto turgavietėse ūkininkas turi atsakyti į klausimus apie pieno kilmę, produkto sudėtį, diplomatiškai išsisukti nuo peršamo politikavimo. Svarbiausia – pirkėjui sakyti tiesą. Ūkininkui smagu, jog tradicinį kaimiškų produktų vartotoją senjorą šiandien keičia jaunos šeimos, skaičiuojančios maisto vertę ir kalorijas.

Ūkininkų pasiaukojimas
Pasak patyrusio (ir verslumo gyslelę turinčio) ūkininko, agrarinio sektoriaus vien kaimo išmintimi ir pasiaukojimu neišgelbėsi – reikalinga motyvuota vadyba, mokslu grįsta verslo analizė. J. Pažėra drauge su kitais nedidelių pieno ūkių šeimininkais dar prieš paskelbiant karantiną dalyvavo Vyriausybėje svarstant nacionalinę pienininkystės strategiją, vėliau gulusią į Baltosios knygos puslapius. „Ūkininkus išklausė, bet jų neišgirdo“, – pastebi J. Pažėra. Kita nelaimė – per pusketvirtų metų pasikeitė trys žemės ūkio ministrai, į dvi dalis suskilo ministerija ir žemdirbių savivalda, kooperacija užleido vietą verslo tarpininkams. Pienininkystės ūkiai suvis nežinios miglose. Beveik tris dešimtmečius šeimos verslui skirtos nuosavos lėšos, investicijos – juk tai ir valstybės turtas. Sukurtas pažangus, inovatyvus Pažėrų ūkis – daugiau nei dešimtmetį kaip tapęs rajono ir šalies politikų, užsienio diplomatų lankomu objektu. Svečiams vizitų vedliai pasakoja apie lietuvišką tradicinį kaimo ūkį, darbščius ir iniciatyvius ūkininkus, jų gebėjimą nugalėti sunkumus ir įveikti laisvosios rinkos iššūkius. Pažėrų ūkio svetainėje ankšta nuo Padėkos raštų, diplomų, prizų, tačiau dėmesys verslui sėkmės neprideda, tik atsakomybę. Prieš stambiuosius ūkininkus, mėšlo kvapų ir galimos taršos skleidėjus, kyla aplinkosaugininkai, mobilizuodami protestams kaimų bendruomenes. Smulkiuosius ir vidutinius pieno ūkius į neviltį varo mažėjančios pieno supirkimo kainos. Penkerius metus veikęs, nuolatos taisytas, reikalautas naikinti Pieno įstatymas nuo liepos 1 d. nustojo galios – politikai nesuspėjo patvirtinti jo pataisų. „Kiek kartų ministerijoje, Seime svarstėme tą įstatymą, teikėme pataisas, politikai linksėjo galvomis, dėkojo už mūsų iniciatyvas, o išėjo šnipštas“, – piktinasi aktyvus vidutinių pieno ūkių savivaldos atstovas J. Pažėra. Jo pastebėjimu, pieno gamintojams skiriamos Europos Sąjungos ir valstybės išmokos tik gilina prarają tarp žemdirbių ir visuomenės. „Pieno perdirbimo įmonėms skirta 120 milijonų, pieno gamintojams – 18,5 milijono, dar po 200 eurų – smulkiesiems ūkininkams, – stebisi J. Pažėra, – tokie išlaidavimai išbalansuos ne tik pieno rinką, bet ir socialinius santykius. Jau dabar rasti darbininką kaime neįmanoma, o visuomenėje formuojama nuomonė apie visko pertekusį ūkininką, dėl jo nesugebėjimo mažinti žaliavos savikainą parduotuvėje brangstančius maisto produktus“.

Ar seksime tradicija?
„Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kartos į kartą perduodamas verslas, – pastebi J. Pažėra, – mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė. Tik nežinau, ar bus išlaikyta pienininkystės kryptis“.
Pasak J. Pažėros, pieno gamybos verslas įtraukia žmogų atsakingai dirbti 24 val. per parą ir septynias dienas per savaitę. Tokia įtampa – ne kiekvienam patraukli, juolab atlygis retai padengia išlaidas. Valstybė tarsi skatina smulkųjį kaimo verslą, ragina diegti trumpąją maisto grandinę, tačiau gebėjimas įsitvirtinti rinkoje paliekamas ūkininko rizikai. Vyresnioji žemdirbių karta, patyrusi sovietmečio privačios iniciatyvos draudimų ir pirmųjų Nepriklausomybės dešimtmečių nežinios, stengėsi išvairuoti verslą išlikusiais „vidiniais rezervais“. Pienininkystę vystyti palankus Prienų rajonas bene pirmasis šalyje atsisakė bendrovių, stambių gyvulininkystės ūkių. Apmaudu, jog pienininkystė palengva „emigruoja“ iš Lietuvos: karves išsiveža kaimynai lenkai, latviai, šalies pieno perdirbimo įmonės žaliavą įsiveža iš Latvijos, Estijos, net Vokietijos. Kai dėl koronaviruso pavasarį kritusių pieno supirkimo kainų valstybė nutarė paremti ūkininkus (už kiekvieną karvę skirti po 77,80 Eur), pasirodė, jog paramą gaus 29 tūkst. galvijų laikytojų, nors tarp jų tik mažiau nei 18 tūkst. ūkininkų, laikančių 217 tūkst. karvių, parduoda pieną.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šalies pieno ūkių šeimininkams yra išdavusi 316 leidimų per dieną perdirbti iki tonos pieno ir produktus realizuoti turgeliuose. Prancūzijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose susiklosčiusios šimtametės tradicijos pieno, mėsos produktų, vaisių, daržovių, stiprių naminių gėrimų įsigyti kaime, tiesiai iš ūkininko. Pavyzdžiui, Prancūzijos prezidentas savo kalbose pabrėžtinai primena gerbiantis žemdirbį, vertinantis jo pagamintą produkciją, pritariantis ūkininkų protestams dėl mažinamų žaliavos supirkimo kainų. Lietuvoje tokia pozicija – siekiamybė. Ūkininkas J. Pažėra pastebi, jog per pastarąjį dešimtmetį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią tenka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Žinoma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produkcijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų šalyje dar nėra, nors miestas vis labiau gręžiasi į kaimą. „Esu PVM mokėtojas, skaičiuoju pieno gamybos kaštus, ataskaitose regiu atsiperkantį verslą, – kalba J. Pažėra, – jeigu žaliavą kasdien parduočiau perdirbti, kišenės būtų kiauros“. 

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *