Kur Nemuno mėlynas kelias…

Jau nuo 2006-ųjų Nemuno mėlynas kelias kas antrus metus į Galinių sodybą Matiešionių kaime suveda Birštono vienkiemio bendruomenės organizuojamo klojimų teatro festivalio mėgėjus: ir dalyvius, ir žiūrovus. Taip per keliolika metų užaugo graži bendruomenė, beje, kaskart pasipildanti, atjaunėjanti. Kelias į Matiešionis tampa vis labiau žinomesnis ir dar nuo XIX amžiaus gyvas klojimų teatro tradicijas norintiems pažinti jauniems žmonėms.
Tad ir praėjusį šeštadienį, nepaisant nuo pat ryto smarkavusio lietaus bei koronaviruso grėsmės diktuojamų sąlygų, Galinių sodybos kiemas vėl gyveno festivalio dvasia. Jaukioje, gamtos bei šeimininkų Marytės ir šviesios atminties Jono Galinių rūpesčio dėka sukurtoje erdvėje pabirę žiūrovai turėjo progos pamatyti keturis įdomius spektaklius.
Festivalį pradėjo Kelmės mažasis teatras, šį kartą parodęs M. Gavran buitinę komediją „Mano žmonos vyro sugrįžimas“ (režisierius Gediminas Trijonis). Profesionalaus Kelmės teatro aktoriai, jau nebe pirmą kartą vaidinantys Matiešionyse, ir šį kartą buvo nepakartojami, nenuspėjamo veiksmo eiga ir meistriškumu privertę žiūrovus nekantrauti ir spėlioti, o kas gi bus vėliau.
Jurbarko kultūros centro K. Glinskio teatras, vadovaujamas režisierės Danutės Budrytės-Samienės, susirinkusiuosius pakvietė pasižiūrėti poezijos spektaklio „Camino vainikas“, sukurto pagal poeto, vertėjo Antano Gailiaus sonetus, gimusius autoriui keliaujant Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje. Teatro aktoriai kartu su režisiere ir kompozitore Nijole Sinkevičiūte eilėmis ir muzika perteikė klystančių, pavargusių, bet vedamų vilties keliautojų išgyvenimus.
Apie žmogiškas vertybes, tik jau kito žanro – komedijos forma, su žiūrovais kalbėjosi ir Kaišiadorių kultūros centro teatro kolektyvas (režisierius Jonas Andriulevičius), pasirinkęs Antono Čechovo pjesę „Jubiliejus“. Spektaklyje banko šventę lydi aštrus ir kritiškas požiūris į negebėjimą sutarti dėl vertybių. Banko tarnautojams ir kitiems prašytojams šventė – tik proga siekti savanaudiškų tikslų. Tai – spektaklis, kuriame lakoniškai ir etiškai jautriai išryškinami kritiniai mūsų nesusikalbėjimo ir svetimumo taškai, privertę tiesiog pamiršti, kad veiksmas vyko seniai, kažkur toli, Rusijoje. Tiek daug to panašumo esti ir šiandieninėje mūsų kasdienybėje.
Festivalį vainikavo šeimininkų – Birštono kultūros centro Birštono vienkiemio teatro premjerinis spektaklis – E.Mikulėnaitės „Visada tas pats“, paraginęs susimąstyti apie tai, kaip jaučiasi vienišas, garbaus amžiaus žmogus, kas tas vienintelis šviesos spindulys jo kasdienybėje. Tikriausiai vos ne kiekvienas, žiūrėdamas nuostabią, nostalgišką meilės istoriją, perpintą šviesių prisiminimų, teikiančių paguodą vienišo žmogaus gyvenime, atrado ir ką nors sau artimo…
Taigi apie ką ir kaip, linksmai ar rimtai bekalbėjo spektaklių tekstai, visus juos vienijo bendra tema – žmonių tarpusavio santykiai, juos draskantis ar siejantis ryšys. Labai, oi kaip labai norėtųsi, kad kuo dažniau jis būtų vienijantis, buriantis, tvirtas. Būtent toks tvarus, kaip ir Birštono vienkiemio bendruomenės siekis puoselėti bei naujais akcentais praturtinti klojimų teatro kultūrą.
Šiemetinėje šventėje tuo gaiviu ir daug vilties teikiančiu naujumu buvo jaunųjų vedėjų Agotos, Saulės ir Vilmanto pasirodymas, kartu su „Lendrūno“ kapelos kuriama nuotaika bei programos įvairove padėjęs pakilti virš kasdienybės, suteikti džiaugsmo bei vilties visiems susirinkusiesiems.
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *