Ką reiškia būti gyvam?

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Šis klausimas gali skambėti keistai. Galutinio atsakymo į jį nėra, tačiau tai aktualu kiekvienam gyvam žmogui, o ypač tam, kuris savo egzistavimo negali pavadinti gyvenimu. Pabandysiu remtis keleto psichoterapeutų, filosofų bei pacientų, klientų patirtimi ir išmintimi, kuri galbūt padės skaitytojui pamąstyti apie savo gyvenimą, kiek jame yra gyvybės ir nuo ko ji priklauso.
Remiantis psichoterapeutu James’u F. Bugental’iu: „Gyviausias esu tada, kai atsiveriu visiems vidinio gyvenimo aspektams: troškimams, emocijoms, minčių tėkmei, kūno pojūčiams, tarpusavio santykiams, samprotavimams, ketinimams, rūpesčiui kitais, vertybių pojūčiui ir kitiems viduje slypintiems dalykams.“ Jis kalba apie leidimą sau patirti ir suvokti visus šiuos aspektus. Pvz., ko aš noriu iš tikrųjų, o ne tai, ko nori mano tėvai ar mokytojai, kad aš norėčiau. Prisiminus vaikystę, gali iškilti artimųjų reakcijos, kurios prisidėjo prie savęs pajautimo ir suvokimo slopinimo. Pvz., susipykus vaikų darželyje su draugu galbūt tekdavo išgirsti auklėtojos žodžius „Greitai atsiprašyk ir pasibučiuok, kad susitaikytumėte.“ Arba po išsakytų svajonių artimiesiems – „Nesvarbu, ko trokšti – susitaikyk su tikrove“, „Juk nori visai ne to, tiesa?“ arba „Būk savo vietoje.“ Vaikystėje įskiepytas požiūris reikšti tik tas emocijas ir mintis, kurios yra priimtinos ir vertinamos, gali turėti įtakos visą likusį gyvenimą. Tokiu būdu jausti pyktį, svajoti ir norėti kažko sau tampa tabu. Būdamas malonus ir norėdamas to, ko nori iš manęs kiti, aš galiu save pasiūlyti – parduoti kaip specialistą, kaimyną, draugą, vyrą ar žmoną. Tik kokia viso to kaina? Kai aš slepiu savyje tikruosius troškimus ir jausmus, vadinasi, noriu juos kažkaip nuslopinti, „nuryti“, nejausti arba numarinti.
Žmogaus siela balansuoja tokioje tiesiojoje linijoje arba švytuoklėje tarp mirties ir gyvenimo. Kiek aš esu gyvas kaip tėtis ar mama? Kiek aš esu gyvas sūnus ar dukra? Kiek aš esu gyvas kaip darbuotojas? Taip galima būtų klausti apie įvairias gyvenimo sritis, siekiant suvokti, kiek yra gyvybės ir mirties bei kas prisideda prie gyvybingumo ar apmirimo. Pvz., sūnaus nebendravimas su tėčiu 5 metus, nes jis paliko šeimą, rodo, jog jų santykis yra apmiręs. Tačiau jis bendrauja su mama ir tą „sūnaus gyvybę“ palaiko. Arba vyras ir žmona gyvena kaip kaimynai tuose pačiuose namuose, tačiau artumo vienas kitam nejaučia jau daug metų ir yra viduje apmirę šiame santykyje. Kaip tvirtina J.Bugental’is, reikia stengtis turėti savyje kuo daugiau gyvybės ir kuo mažiau mirties, kuri priklauso nuo to, jog labai dažnai esame akli ir kurti savo pačių reikmėms bei troškimams, nepastebime mums atsiveriančių galimybių. Psichoterapeutas kalba apie prarastą savęs pojūtį. Pvz., kai kurie pacientai pasakoja, jog tiek daug dirbo, kad neturėjo laiko atostogoms, kartais net pavalgyti ar pilnavertiškai išsimiegoti, ignoravo nedidelius kūno skaudulius, motyvuodami, jog praeis ir neatsimena, kada laiką skyrė sau.
Įsiklausyti į savo reikmes ir jausti save gali būti suvokiama kaip būti egoistu ar savimyla, tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Egoistas rūpinasi tik savo reikmėmis ir pojūčiais, nepaisydamas kitų poreikių ar jausmų. O kaip pavadinti tokį žmogų, kuris rūpinasi savo ir artimųjų gerove, atidus savo ir kitų poreikiams, jausmams, svajonėms? Pagal J.Bugental’į, vidinis įsiklausymas ir matymas veikia kaip „matančioji ausis“ arba „klausanti akis“, kuri gali sunegaluoti, prarasti savo aštrumą, priklausomai nuo auklėjimo vaikystėje, atstūmimų, netekčių, patirto streso. Erichas Frommas aprašo, kaip prarandamas vidinio pojūčio (vidinės juslės) aštrumas vaikystėje:
„<…> daugeliui vaikų kyla tam tikras priešiškumas ir maištingumas, tai yra jų konfliktų su aplinkiniu pasauliu, kuris varžo jų ekspansyvumą (smarkumą, nesusivaldymą) ir kuriam jie, silpnoji pusė, turi paklusti, rezultatas. Vienas iš pagrindinių auklėjimo proceso uždavinių yra panaikinti šią priešišką reakciją.“ Tam pasiekti gali būti taikomos bausmės, papirkinėjimai ir aiškinimai, priverčiantys atsisakyti priešiškumo. Pradžioje vaikas nustoja reikšti savo jausmus, o galiausiai juos ir praranda, mokydamasis ignoruoti kitų priešiškumą, nenuoširdumą. Priimti maištaujantį ir konfliktuojantį vaiką ar paauglį yra didžiulis iššūkis ne tik tėvams, globėjams, bet ir mokytojams, auklėtojams. Visgi svarbu įsiklausyti į to maišto esmę, kokie prieštaravimai slypi žmogaus viduje, kas kovoja ir prieš ką, dėl ko skauda. Už maištavimo paprastai slypi neišsakyti skauduliai, kurie susiję su vertybėmis (pvz.: tiesos, sąžiningumo, nuoširdumo). Maži vaikai iš prigimties turi savyje vidinį pojūtį ir gali pasakyti, kas patinka ar nepatinka, kur melas, o kur tiesa, ko nori, ko ne.
Ir visgi, kas suteikia gyvybingumo? Ką reiškia būti gyvam? Tas, kuris atsidūrė ligoninėje dėl sveikatos pablogėjimo, trokšta atgauti jėgas ir įgyti sveikatos – fiziškai sustiprėti, todėl būti gyvam gali reikšti būti sveikam (pvz.: kad neskaudėtų, kad būtų galima vaikščioti, apsitarnauti). Sergantis depresija siekia „sugrįžti į save“ ir jam būti gyvam gali reikšti – jausti gyvenimo džiaugsmą, norėti eiti į darbą, bendrauti su kitais, užsiimti mėgstama veikla, valgyti su apetitu. Kasdienybės rutinoje užsisukusiam ir tuo pačiu ritmu – namai, darbas, namai, gyvenančiam, tikėtina, jog būti gyvam, tai – patirti kažką naujo, pasielgti spontaniškai, susigrumti su savo baimėmis ir išdrįsti išpildyti savo svajonę. Kažkam būti gyvam, tai – judėti, sportuoti, mokytis, būti sėkmingam, gerai uždirbti, turėti daug draugų, konkuruoti su bendradarbiais, turėti kuo daugiau lytinių partnerių ir t.t. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Bendraudama su klientais ar pacientais pastebiu, jog jau pati kūno kalba išduoda apie tai, kas „daro žmogų gyvą“, nes akys pradeda spindėti, atsiranda daugiau balso intonacijų, veidas pradeda švytėti. Tačiau kartais tos gyvybės būna labai mažai, nes būna užspaudę rūpesčiai, fizinis ar psichologinis skausmas, atsiradęs nusivylimas ar visiška neviltis. Pagal filosofą S.Kierkegaardą, „<…> neviltis yra liga mirčiai <…> tiesiogiai suprantant, nors nuo šios ligos anaiptol nemirštama, arba ši liga nesibaigia kūniška mirtimi. Priešingai, nevilties kankynė kai tik ir yra ta, kad negali numirti.“. Tačiau nusivilti dėl kažko, filosofo teigimu, nėra tikroji neviltis. Tikroji neviltis, kai nusivilia pats žmogus dėl savęs. Jis pasako tarsi formulę, kuri apibūdina neviltį, jog nusivilti dėl savęs – tai beviltiškai norėti savimi atsikratyti. Alkoholizmas, narkomanija, priklausomybė nuo psichotropinių vaistų, darboholizmas, savęs žalojimas kitais būdais yra pavyzdžiai, kaip to galima siekti.
Apibendrinimui. Svarbiausia yra, kad gyvenime būtų kuo daugiau gyvybės, vidinio pajautimo, kuris girdėtų ir matytų ne tik save, bet ir esantį šalia. Atviras ir priimantis žvilgsnis į kitą bei save gali padėti spręsti iškylančius sunkumus, konfliktus, kurių neišvengsime. Viltis ir neviltis yra kaip gyvybė ir mirtis, kurios eina drauge ir kviečia pasirinkti.
Literatūra: James F.T.Bugental. Menas būti gyvam. 2014., S. Kierkegaardas. Liga mirčiai. 1997.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *