Minint Tautodailės metus, rugpjūčio 9–14 dienomis kaimo turizmo sodyboje „Šaltupis“ buvo surengtos etninių žemių lietuvių vaikų kūrybinės dirbtuvės „Staklėmis išausime lietuvybę“, kuriose dalyvavo per 30 lietuvaičių iš Lietuvos ir Lenkijos (Punskas ir Varšuva). Šią vasaros stovyklą Prienų rajone Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė organizavo kartu su partneriais iš Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos. Pagrindinis rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba.
Turėjo iš ko pasimokyti ir perimti patirtį
Prasminga stovyklos įžanga tapo „Šaltupio“ sodyboje pirmąkart surengtas tarptautinis kapelų festivalis „Nedėlios vakarėly“, kuriame pasižvalgė ir Punsko kapelos „Alna“ muzikantai.
Kelios kūrybinių dirbtuvių dienos prabėgo akimirksniu: norėta vaikus įtraukti į kuo įvairesnes etnokultūrinio užimtumo veiklas, surengti jiems pažintines išvykas pas Prienų krašto tautodailininkus ir menininkus, jų dirbtuvėse pristatyti vaizduojamosios ir taikomosios lietuvių dailės pavyzdžius, suteikti nekasdienių patirčių, bandant patiems prisiliesti prie tautinių kostiumų ir jų detalių kūrimo, keramikos, medžio drožybos, akmentašystės, bičių vaško žvakių liejimo…
Stovyklautojai apsilankė tautodailininkų Jurgitos ir Zigmo Buterlevičių sodyboje Jiezne, kurioje jiems buvo surengta dailės edukacija. Prienų tradicinių amatų centre „Meninė drožyba“ vaikai daugiau sužinojo apie kryždirbystės tradicijas. Pasak vadovės Aldonos iš Lenkijos, mūsiškis medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas Punsko krašte yra gerai žinomas, čia pastatyti keli jo koplytstulpiai.
Šilavoto Davatkyne, kur išsaugota autentiška kaimo sodyba paversta muziejumi po atviru dangumi, stovyklautojai galėjo patirti, kaip gyveno, kokią buitį kūrė, kokiomis sąlygomis jaunimą tikybos mokė daugiau nei šimtmetį čia gyvenusios pamaldžios moterys – davatkėlės.
Vaikams buvo surengta išvyka į Kauno liaudies muzikos instrumentų muziejų ir edukacija Karo muziejuje, ekskursija po Kauną…
Ir kūrybinės dirbtuvės, ir polkos „su ragučiais“
Kai vieną rugpjūčio pavakarę apsilankiau „Šaltupyje“, stovyklautojai buvo ką tik grįžę iš žirgyno ir baseino „Harmony“ parke. Šias pramogas jiems dovanojo Dalia Rakauskienė. Po tokios aktyvios dienos tikėjausi rasti jaunimą besiilsintį, bet jis buvo pasklidęs po užimtumo grupes.
Mediniame klojime, sodybos šeimininko Raimundo Puišio statytame specialiai mėgėjų teatrų pasirodymams, jiezniškės dainininkės ir muzikantės Erikos Švenčionytės ir kaunietės Giedrės Tutkutės vadovaujamas būrelis mergaičių mokėsi kankliuoti.
Po pavėsinės stogu aplink stalą susėdusios Lenkijos lietuvaitės audė tautines juostas. Edukatorė Anastazija Sidarienė mergaites supažindino su tautinių juostų pynimo ir vijimo iš siūlų technikomis nenaudojant staklių, pasakojo apie jų ornamentiką, ženklų reikšmes.
Nors juostos tradiciškai naudojamos kaip tautinių kostiumų detalė ar interjero puošmena, mergaitės džiaugėsi juosteles pritaikiusios kasdieniam naudojimui – iš siūlų nusipynusios mobiliojo telefono laikiklius. Kol berniukai atidžiai sekė trenerį ir kartojo jo parodytus savigynos veiksmus, kita grupė stovyklautojų dengė stalą vakarienei.
Vienas iš stovyklos vadovų – Kaune gyvenantis kalvarijietis Albinas Vaškevičius – po ranka turėjo armoniką ir, kaip ir kas vakarą, laukė, kada galės visus pakviesti į vakarušką. Kraštotyrininkas, patyręs žygeivis, muzikantas Albinas puikiai „įsipaišė“ į šią kompaniją, juk jo senelis kilęs iš Punsko. Stovyklautojai pabrėžė, kad jis moka ir gali parodyti šimtus šokių.
Smagias stovyklos akimirkas, net ir būdamas labai užimtas, fotoaparatu įamžino pats sodybos šeimininkas R.Puišys. Jo įkurtoje klojimo galerijoje vieną fotografijos parodą keičia kita, joje savo darbus noriai eksponuoja ir žinomi Lietuvos fotomenininkai, ir tautiečiai iš užsienio, rusų menininkai iš Peterburgo.
Stovyklautojus globojo, jų saugumu rūpinosi, etnokultūrines veiklas skatino Prienų rajono savivaldybės atstovės. O kiekvienas menininkas, kuriuos vaikai aplankė stovyklos metu, nuoširdžiai papasakojo, pristatė savo sritį ir darbus. Todėl lietuviukai iš Lenkijos ne tik pamatė Lietuvą, bet ir turėjo progų pamilti jos dainas, šokius, amatus, širdimi pajusti savo baltiškus pradus. Stovyklos organizatoriai tikisi, kad tai, ką pasiėmė, nešiosis su savimi, perduos savo vaikams…
Lenkijos ir Karaliaučiaus lietuviai vienija pastangas
Nepaisant bruzdesio visuose sodybos kampuose, rūpėjo su stovyklos organizatoriais ir dalyviais pakalbėti apie rimtus dalykus – jų asmenines pastangas išsaugant lietuvybę abipus Lietuvos sienos išsidėsčiusiose etninėse žemėse, kur vyrauja rusų ir lenkų kalbos, ir lietuviškai šnekama nebent šeimose, lietuviškose mokyklėlėse, tautiečių susibūrimuose.
Šių metų kūrybinių dirbtuvių „Staklėmis išausime lietuvybę“ organizatorius VšĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis ir Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos steigėja ir pirmininkė nuo 1997 m. Aldona Vaicekauskienė sako, kad tai pirmoji jų jungtinė stovykla „Šaltupyje“, tačiau abu vienas kitą pažįsta, vykdo bendras veiklas jau senokai: kartu organizuota ne viena vaikų ir jaunimo stovykla Punske, švęstos Rasos, paminėta Baltų vienybės diena…
– Beveik 30 metų bendraujam, rašom bendrus projektus, laimime Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, organizuojame renginius, stovyklas. Dirbame kaip partneriai, ieškome įvairių galimybių lietuvybei savo bendruomenėse puoselėti. Kartu juk nepalyginamai stipriau… Karaliaučiaus kraštas ir Punskas kartu su Lietuva sudaro lietuvių etninių žemių „trikampį“, norisi, kad jame būtų išlaikyta lietuvių kalba ir papročiai, jaunoji karta švęstų lietuviškas šventes, prisimintų tautinius šokius ir dainas, – teigia S.Šamborskis.
Visgi, pasak jo, anapus Lietuvos sienos, ypač Karaliaučiuje, gyvenantiems lietuviams labai sunku puoselėti savo identitetą. Todėl mažėjant lietuvių kalbos mokyklėlių, etnokultūrinis ugdymas lieka viena iš svarbiausių lietuvybę palaikančių veiklų.
Rusijos lietuviai jaučiasi esantys užribyje
Karaliaučiaus lietuvių bendruomenė (Rusijos Federacija) kasmet rengia projektus, ieško rėmėjų, kad galėtų Kaliningrado srityje veikiančius lietuvių folkloro kolektyvus pasikviesti į Lietuvoje rengiamus festivalius, tautiečiams parodyti šalį. Paskutinis bendras renginys su Karaliaučiaus lietuviais šiapus sienos vyko 2018 metais, kuomet iš Kaliningrado atvykę trys kolektyvai dalyvavo Dainų šventėje, surengė koncertą Kauno karininkų ramovėje, stovyklavo ir pažino Lietuvą.
S.Šamborskis apgailestavo, jog šiemet dėl karantino apribojimų abiejose šalyse bei atšalusių tarpvalstybinių santykių, kitų politinių aplinkybių nei folkloro kolektyvų nariai, nei lietuvių šeimos su vaikais iš Karaliaučiaus negalėjo atvykti į etninių žemių lietuvių stovyklą Lietuvoje, nors jų kelionė buvo planuota ir laukta. Tai, jo teigimu, lietuviukus, norėjusius išvysti Lietuvą, labai nuliūdino.
– Deja, kuo toliau, tuo sunkiau palaikyti ryšius su Karaliaučiaus lietuviais, lituanistinis švietimas atsidūręs nepalankiose sąlygose, – atsidūsta S.Šamborskis, kuris ir pats dėl savo veiklos buvo „išprašytas“ iš Karaliaučiaus ir su ten gyvenančiais tautiečiais ryšį palaiko daugiausia išmaniųjų technologijų pagalba.
Jis pasakoja, kad Karaliaučiuje dar gyvuoja septyni lietuvių folkloro ansambliukai, 14-oje vietovių veikia lietuviški tautinės kultūros ir lietuvių kalbos „žiburiukai“ – į juos vaikai susiburia po pamokų ir per kalbą, dainą, šokį ir muziką susipažįsta su lietuvių tautos pasaulėžiūra, švenčia tautines šventes. Visgi pastaraisiais metais jie jaučiasi tarsi įsprausti į „rėmus“, nes negali išvykti į Lietuvą, ir pristato savo kultūrą nebent Kaliningrado srities festivaliuose, tokiuose, kaip „Baltijos žvaigždės“.
Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas neslepia, kad Rusijoje klestint „rusofašizmui“, lietuviukams su tautiniais rūbais išeiti į viešumą, dainuoti lietuviškai, išsiskirti iš rusakalbės daugumos yra nedrąsu, jų ketinimai kone prilygsta žygdarbiui.
– Dar apie 1990 metus maždaug 400 vaikų iš Kaliningrado mokėsi Lietuvoje – eidavo per tiltą į Panemunės mokyklą, važiuodavo mokytis į Pagėgius. Toks buvo lietuvių jaunimo potencialas. Netrūko ir lietuvių pedagogų, galinčių dirbti Tilžėje. Šiandien jų belikę vos dvylika, – pasakoja pašnekovas. – Prasidėjus Atgimimui Lietuvoje, užsidarius sienoms, lietuvių bendruomenė aktyviai rūpinosi lituanistinės mokyklos įkūrimu Kaliningrado srityje. Mes suradome pastatą Tilžėje, surinkome tris šimtus parašų po prašymu, tačiau Lietuvos valdžiai pritrūkus geros valios, lietuvių šeimos, susiduriančios su bedarbyste, gyvenančios daugiausia iš natūrinio ūkio, buvo nepajėgios surinkti reikiamą sumą ir nupirkti mokyklai pastatą.
S.Šamborskis teigia, kad šiuo metu veikiančios parapijinės mokyklėlės su septyniomis savaitinėmis valandomis užsiėmimų pagal ugdymo kokybę neprilygsta lietuviškoms mokykloms.
– Prieš 30 metų Rusijoje gyvenantys tautiečiai dar kalbėjo lietuviškai, o jų vaikai tarpusavyje bendrauja rusiškai, nors lietuvių kalbą supranta. Be ryšių su Lietuva lietuviai „dūsta“, – tikina S.Šamborskis. Jo nuomone, neišspręstas dvigubos pilietybės klausimas situaciją dar labiau apsunkino. – Lietuvis, atvykęs į Lietuvą su rusišku pasu, pasijaučia trečiosios šalies piliečiu. Jaunimas, siekiantis studijuoti mūsų šalyje, privalo susimokėti už mokslą. Todėl Karaliaučiaus lietuviai, iš Lietuvos pusės girdėdami apie deklaruojamas pastangas, tačiau nesulaukdami realių veiksmų, paprasčiausiai mano, kad Lietuva jų išsižadėjo.
Tiesa, sako jis, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kuruoja užsienio lietuvių lituanistinio ugdymo programą, mokami atlyginimų priedai lietuviškų mokyklėlių mokytojams, kolektyvų vadovams. Tik kad kvalifikuotų, vietoje gyvenančių specialistų Karaliaučiuje yra ne tiek jau daug, nauji pedagogai iš Lietuvos negali atvykti, o važinėję į darbą per sieną Rusijos pasieniečių buvo neįleisti, prieš juos buvo surengta ne viena provokacija.
Todėl Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko S.Šamborskio įsitikinimu, etninėse žemėse gyvenantiems tautiečiams reikėtų skirti daugiau dėmesio, padėti jiems kasdienėje kovoje už teisę būti lietuviais ir kalbėti savo kalba.
Švenčia lietuviškas šventes, palaiko ryšius per sieną
Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijai kūrybinėse dirbtuvėse atstovavo Aldonos Vaicekauskienės suburto Punsko vaikų folkloro ansamblio „Šalcinukas“ nariai. Iš Varšuvos atvyko lituanistinės mokyklos atstovų (vadovė Joana Kazokienė). Pasak gerbiamos Aldonos, jiems kirsti Lenkijos ir Lietuvos sienas nesutrukdė nei politinės aplinkybės, nei COVID-19 pandemija, nors dėl karantino apribojimų ir teko nukelti stovyklos datą iš birželio į rugpjūtį bei paankstinti išvykimo laiką į namus dėl galimos abiejų valstybių sienų kontrolės.
– Pataikėm labai palankų laikotarpį. Visgi dėl dalyvių saugumo šią vasarą teko atsisakyti kai kurių suplanuotų viešų renginių. Su etnokultūrinės stovyklos dalyviais buvome sutarę, kad per Jonines visi kartu su meno kolektyvais ir šeimomis, lituanistinių mokyklėlių atstovais Punske švęsime Rasas. Visgi negalėdami užtikrinti saugaus atstumo tarp dalyvių – kaipgi trumpiausią metų naktį prie laužo atsisakysi tradicinių ratelių susikibus už rankų – sumanymą atidėjome kitiems metams, – apgailestavo A.Vaicekauskienė.
– Rasas tradiciškai švenčiame gamtoje, prie ežero, šalia Punsko esančioje kaimo turizmo sodyboje „Šilainė“, kurios šeimininkas, beje, lietuvių bendruomenės narys, paruošia žolynais apipintus vartus, aukurą laužui. Kviečiame ir draugijos narius, ir visus norinčiuosius dalyvauti. Atvyksta ansamblių iš Lietuvos, renginiu domisi ir studentai iš Varšuvos universiteto Baltistikos katedros, – apie nuo 2000 metų Punsko krašte švenčiamas lietuviškas Rasų šventės tradicijas pasakojo draugijos ir ansamblio „Šalcinukas“ vadovė.
Tiesa, anot jos, Lietuvos valstybės dienos iškilmių Punsko lietuviai nepraleido, liepos 6-ąją būrelis entuziastų, susirinkęs prie Punios ežero, sugiedojo Tautišką giesmę. Liepą vyko ir poezijos pavasaris po atviru dangumi, skaitymų metu jaunimas parodė savo programėles.
Visgi gilias šaknis turintis vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Šalcinukas“ šiuo metu išgyvena kartų kaitą. Prie jo veikusi dzūkiškų sutartinių giedotojų grupė iširo, nes praėjusiais metais dauguma mergaičių, baigusių Punsko Kovo 11-osios licėjų, tapo studentėmis. Šiuo metu pradėta ugdyti mažuosius – būdami „Šalcinuko“ sudėty jie ir padainuoja, ir pagroja, ir pašoka.
Pasak A.Vaicekauskienės, „Šalcinukas“ turėjo ir savo kapelą. Bet muzikantai suaugo, išsiskirstė kas sau. Tiesa, šiemet iš kaimynų gavę pakvietimą atvykti į Oninių šventę, organizuojamą prie Prelomčiškės piliakalnio Lazdijų rajone, buvę ansambliečiai, atostogaujantys tėvų namuose, greitai susispietė, nuvažiavo į kapelų varžytuves ir, laimėję pirmą vietą, laimingi grįžo atgal. Vadovė Aldona pasidalina savo ketinimais išsiugdyti naują kapelos narių pamainą. Ji džiaugiasi, kad stovykloje „Šaltupyje“ ansamblio nariai galėjo pasimokyti groti kanklėmis – trys mergaitės jau perprato grojimo techniką, todėl greitu laiku ansambliuko repertuarą papildys ir šiais liaudiškais instrumentais atliekami kūriniai.
Ji mano, kad stovykloje patirti įspūdžiai Lenkijos lietuvaičius įkvėps su dar didesniu užsidegimu skirti savo laisvalaikį etnokultūrai, kaip kad daro ir šaunios jaunosios jų vadovės, Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ laureatės Erika Švenčionytė ir Giedrė Tutkutė, pasidalinusios su stovyklautojais savo žiniomis ir gebėjimais.
Tautiškumas – šeimų ir asmeninis apsisprendimas
Pokalbio apie lietuvybės problemas metu vadovai iš Lenkijos pripažino, kad tautiškumo išsaugojimas etninėse žemėse priklauso ir nuo šeimų įtakos bei įdirbio šiuo klausimu.
Aldona Vaicekauskienė įsitikinusi: jeigu lietuviškoj šeimoj gimęs vaikas namuose kalbės prigimtine kalba, lankys lietuvišką mokyklą, retas atvejis, kad, turėdamas tokį pagrindą, jis nutautės.
Varšuvoje studijavusiai, Lenkijoje pasilikusiai ir lietuvių kalbos neatsižadėjusiai Anastazijai Sidarienei įžeidus klausimas, kurį uždaviau: galbūt lietuvių jaunimas, pasirinkęs studijuoti Lenkijos aukštosiose mokyklose, įsitvirtinęs didmiesčiuose, patogumo dėlei atsisako savo kalbos ir lenkakalbėje aplinkoje asimiliuojasi? Ji karštai tvirtina, jog jos kartos lietuviai ligi šiol laikosi patriotinių nuostatų.
Jos teigimu, nemaža dalis Lenkijoje gyvenančių jaunuolių dėl studijų kasmet išvyksta į Lietuvą. Pernai vienos lietuviškos mokyklos pusė abiturientų tęsė studijas Lietuvoje, bet yra buvę metų, kuomet absoliuti dauguma jaunuolių teikė prioritetą mokslui Lietuvoje.
Tiesa, įgijus profesiją, jų gyvenimas susiklosto įvairiai: vieni, susiradę antrąsias puses, gyvenimus kuria Lietuvoje, kiti sugrįžta į Lenkiją.
Aldona Vaicekauskienė taip pat išsako savo nuomonę. Anot jos, ar šeimose bus išsaugota lietuvybė, didele dalimi priklauso nuo to, su kuo Lenkijos lietuviai sukurs šeimas – su tautiečiu ar lenku. Gali būti, kad lenkakalbėje aplinkoje augusios atžalos greičiausiai lietuviškai nekalbės, dėl patogumo vartos valstybinę lenkų kalbą.
Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, ūkiai stambėja, regionuose kaimai tuštėja, jaunimas ieško darbo didmiesčiuose. Pavyzdžiui, gyvena Punske, bet važinėja dirbti į Suvalkus. Todėl nyksta ir kaimiškoji kultūra. Punsko krašte veikė 19 lietuviškų mokyklų, dabar liko trys, kuriose mokoma lietuvių kalba.
Todėl stovyklos organizatoriai jaučia ir asmeninę atsakomybę už tai, kad Lietuva nuo etninių žemių nenutoltų, o jose gyvenantys lietuviai didžiuotųsi savo kalba, vertintų folklorą ir puoselėtų tradicijas bei papročius. Ir nors stovykla vyko vos kelias dienas, S.Šamborskis tikisi, jog jos dalyviai savo širdyse dar ilgai nešiosis atsiminimus apie Lietuvą…
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“