Po Šilavoto Davatkyno dangum…

Parodų erdvėse

Rugpjūčio 13–22 dienomis Šilavoto Davatkyne vyko tradicinis dailininkų pleneras. Jau penkioliktą kartą šis renginys suburia dailininkus iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiais metais dalyvavo septyni menininkai. Plenero uždarymo šventėje jie pristatė savo darbus, pasidalino renginio įspūdžiais ir patirtimi. Uždarymo dieną savo dainomis džiugino operos dainininkai Ona Kolobovaitė ir Egidijus Bavikinas.

Vienas iš plenero dailininkų, renginio organizatorius ir kuratorius Petras Lincevičius uždarymo šventėje neslėpė džiaugsmo: „Viskas sekėsi labai gerai. Ir oras geras buvo, ir daug žmonių susirinko“. Organizatorius džiaugėsi, kad šiųmetinė pandemija nepakišo kojos ir renginys įvyko: „Nors su kaukėmis visi buvome, bet vis tiek smagiai išėjo“. Menininkas džiaugėsi, kad šiais metais pleneras iš dalies buvo finansuojamas ir Lietuvos kultūros tarybos lėšomis.
Gilią dailininko patirtį turintis Eimutis Markūnas Šilavoto Davatkyno pleneruose dalyvauja nuo pačių pirmųjų metų. „Kažkaip, kai sakai, kad būsi ne visada, išeina taip, kad būni“, – juokiasi dailininkas. Eimutis Markūnas, kalbėdamas apie Šilavoto Davatkyno aplinkos aurą, išskiria vieną pagrindinį dalyką, tai – ramybę. „Pabėgti nuo miesto šurmulio visada yra gerai. Nematai nei betono, nei trinkelių. Vietoj to pradedi girdėti žiogą,“ – atviravo plenero senbuvis.
Eimutis Markūnas prisipažino, kad tapydamas jis žvelgia giliau: tarsi perfrazuoja būseną, jauseną ir motyvą. Realistinį piešimą, kurį menininkas plačiai naudojo jaunystėje, daugiau piešęs iš natūros, dabar menininkas tai daro rečiau. Pašnekovas neslėpė, kad nors publikai artimesni ir mielesni natūralistiniai darbai, tačiau jis tapo tai, kas, jo manymu, yra kūrybiškiau. „Galų gale, mes ne doleriai, kad visiems patiktume,“ – su šypsena sako dailininkas.
„Neįdomu save reprodukuoti, todėl stengiuosi pajudėti į vieną ar į kitą pusę,“ – sako Eimutis Markūnas. Tai puikiai atsispindi jo tapybos darbuose ant Šilavoto Davatkyno sienų. Vyrauja įvairios spalvos ir piešimo technikos. Viename tapybos darbe, pavadinimu „Šilavoto Barokas“, spalvos, pasak menininko, tarsi veržiasi viena per kitą. Tuo tarpu kitame darbe spalvų spektras žymiai mažesnis. Kaip pats dailininkas sako: „Tai – darbas vienu prilietimu. Arba padarai, arba ne“.
Dailininkė Aušra Andziulytė – taip pat ilgametė Šilavoto Davatkyno plenerų dalyvė: „Čia važiuoju jau daug metų. O kiek, tai net pati nesuskaičiuoju“. Pasivaikščiojimą aplink Šilavotą, regimą vaizdą, susitikimą su vietiniais bičiuliais ir plenero rutiną menininkė apibūdina vienu žodžiu: „Įspūdinga“.
Aušra Andziulytė prisipažino taip pat vengianti natūralistinio piešimo. Ji nebando popieriuje vaizduoti to, ką mato prieš akis. „Tapau tai, kas yra iš tikrųjų,“ – sako menininkė. Ne vienerius metus moteris stebi Šilavoto laukus ir sako pastebinti, kaip jie keičiasi: „Buvo laiko tarpas, kai laukuose buvo mažai spalvų, dabar jų atsirado daugiau“.
O štai dailininkas Romanas Togobickij sakė, jog su tokiais patyrusiais menininkais plenere dalyvauja pirmą kartą. Vaikinas pritarė, jog Šilavoto Davatkyno erdvė – ypatinga: „Nesunku pajusti, jog čia vyrauja ramybė. Yra tiesiog gera, nesugadinta“. Jis atskleidė, kad čia surado ir daug įkvėpimo šaltinių.
Romanas papasakojo ir apie bendravimą bei atsiradusį neįprastą ryšį tarp plenero dalyvių. Nors iš pradžių buvo sunku bendrauti, bėgant laikui atsirado artimesnis ryšys: „Visi dirbo, susidūrė su vienais ar kitais iššūkiais. O tame ir atsirado tas bendrumas,“ – neslėpė dailininkas.
Pirmą kartą Šilavoto Davatkyno plenere dalyvaujanti Samanta Augutė sakė, jog ši vieta išsiskiria iš eilinių kaimo sodybų. Dailininkė stebėjosi erdvės autentiškumu ir vyraujančia ramybe: „Tai vieta, kurioje galima pailsėti nuo šurmulio ir pabėgti nuo civilizacijos“.
Paklausta apie Šilavoto Davatkyne eksponuojamus jos darbus, dailininkė sakė, jog kai kuriuose darbuose aiškiai matyti Šilavoto Davatkyno motyvai, yra ir natūros gabaliukų. Bet kai kuriuose galima įžvelgti dailininkės minčių srautus, pasak autorės, tai, kas jai tuo metu buvo svarbu.
Aštuntą kartą Šilavoto Davatkyno plenere kūręs dailininkas Remigijus Treigys šiemet nusprendė eksperimentuoti. „Kadangi čia pleneras, galima sau tai leisti,“ – sakė fotografijos menininkas. Šią vasarą dailininkas dirbo su fotografijų popieriumi. Naudodamas ryškalą, šviesą, pieštuko grafitą ir akrilą dailininkas sukūrė nuostabių darbų.
Remigijus Treigys sako, jog apie padarytus darbus jam kalbėti yra sunku, nes patys meno darbai gali kalbėti už dailininką: „Padarytas mano darbas yra meno išraiška ir būtent taip aš ir kalbu“.
„Čia gera kaip namuose,“ – pokalbį pradėjo dailininkas Mindaugas Lukošaitis. Menininkas pripažino, kad pati Šilavoto Davatkyno idėja jam yra artima ir brangi. Jis pats yra praktikuojantis Romos katalikas, todėl į visą aplinką įsiliejo itin organiškai. „Gal po penkiolikos metų pirmą kartą, iš tikrųjų, pailsėjau. Pabuvau tikrovėje, kurioje mes visi turėtume gyventi. Taip sveikai, taikiai ir ramiai“. Pašnekovas, dalindamasis įspūdžiais iš plenero, pabrėžė artimą ryšį su kitais dalyviais: „Mes visi vakarieniaudavome prie stalo kaip viena didelė šeima. Šnekėdavomės, pajuokaudavome, o kartais vienas kitą ir per dantį patraukdavome“.
Šiame plenere dailininkas pradėjo antrąjį meninių kūrinių ciklą apie rezistenciją. Pirmąjį ciklą menininkas sukūrė 2003-2004 metais, tada jis sulaukė itin didelio pasisekimo. Šiais metais, kaip pats menininkas sako, grįžo su patobulėjusia piešimo technika ir nusprendė sukurti antrąjį ciklą. Pašnekovas pabrėžia, jog istorija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, girdime ne tik herojiškas, bet ir skaudžias istorijos nuotrupas: „Esame supjudyti, tos žaizdos dar ilgai gis“. Pasak Mindaugo Lukošaičio, piešimas yra tam tikra terapija. Žmonės per meno kūrinį dar kartą apmąsto ir randa kitą žiūrėjimo kampą.
Kūrėjas mano, kad viskas yra vaizduotė: pažinimas, mąstymas ir istorijos tyrinėjimas. Faktas, anot menininko, yra tik pirminis laiptelis, po to viskas sėkmingai arba nesėkmingai priimama kartu su vaizduote. „Kaip matematikoj svarbi proto mankšta, taip mene – vaizduotė,“ – mintimis įsitikinęs Mindaugas Lukošaitis.

Ugnė Besusparytė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *