„Jo užmojai lenkė laiką“

Prienų Garbės piliečiui Vytautui Pakarskui – 90

1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai Lietuvai padovanojo daug iškilių asmenybių, tarp jų – vieną labiausiai Lietuvos aviacijos sportui nusipelniusių didžiavyrių, Prienų sklandytuvų gamyklos įkūrėją Vytautą Pakarską. Rugpjūčio 26-ąją jam būtų 90.

V. Pakarskas Pociūnuose 1993 m.

V. Pakarsko gimtinė – Radviliškis. Baigęs Lizdeikos gimnaziją įstojo į Kauno valstybinį institutą (dabar KTU), kuriame tuo metu veikė ir sklandytojų sekcija. Tapęs aktyviu jos nariu sklandė virš Nemuno šlaitų, statė, remontavo sklandytuvus. Gavęs inžinieriaus diplomą persikėlė į Vilnių, dirbo „Žalgirio“ staklių gamykloje, laisvalaikį skirdamas aviacijai. Palaikomas draugų ir bendraminčių Kyviškėse pastatė angarą, įkūrė Lietuvos aviacijos federaciją, žurnalą „Sparnai“, visuomeninį Sportinės aviacijos muziejų, kurio pagrindu gimė Lietuvos aviacijos muziejus, išsaugojo nuo sunaikinimo, vėliau ir atstatė legendinių lakūnų Dariaus ir Girėno tėviškes.

Kęstutis Leonavičius.

1968 m. V. Pakarskas, lankydamasis pasaulio sklandymo čempionate Lenkijoje, pamatė į padangę kylančius modernius plastmasinius sklandytuvus. Lietuviškų plastmasinių sklandytuvų idėja taip užvaldė Vytautą, kad jau kitais metais Prienų senojoje pieninėje įkūrė Eksperimentinės sportinės aviacijos dirbtuves (ESAD), išaugusias į Eksperimentinė sportinės aviacijos gamyklą (ESAG). 1972 m. gruodžio 8-oji tapo istorine diena Lietuvos aviacijai. Tądien sklandytojas Aleksandras Jonušas pirmąkart pakilo Balio Karvelio sukonstruotu plastmasiniu sklandytuvu BK-7 „Lietuva“.
Gamykla kaip magnetas iš įvairių šalies kampelių pradėjo traukti aviatorius, o apie aviaciją svajojančius jaunuolius V. Pakarskas įdarbindavo ir siųsdavo mokytis į tuometinės Sovietų sąjungos garsiausius aviacijos institutus. Taip augo karta, kuri perėmė garbiųjų konstruktorių Balio Karvelio, Antano Paknio, Broniaus Oškinio patyrimą ir tęsė jų darbus.

Vytautas Paulauskas.

Prienų gamykloje darėsi ankšta, nes, be gamybos, direktorius kūrė ir mokslo bazę. Švenčiant ESAG dešimtmetį, V. Pakarskui buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus vardas, o šalia Pociūnų aerodromo padėtas kertinis naujosios sklandytuvų gamyklos statybos akmuo. Į padangę kilo serijomis gaminamas ištobulintas baltasparnis LAK-12 „Lietuva“, vaikams skirtas sklandytuvas LAK-14 „Strazdas“, pradėtas bandyti motosklandytuvas LAK-5 „Nemunas“, 15 metrų klasės sklandytuvas LAK-11 „Nida“. Direktoriaus galvoje sukosi naujos idėjos, planai. Deja, 1982 m. pabaigoje V. Pakarskas gamyklą turėjo palikti. Paliko viską jai atidavęs, skaudama širdimi, nešinas tuo pačiu lagaminėliu, kaip ir atėjo prieš dvylika metų. Nepalūžo, toliau dirbo Lietuvos labui, savo užmojais ir darbais stebindamas aplinkinius. Už nuopelnus aviacijai 1993 m. „Lituanikos“ skrydžio 60-mečio proga buvo apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. Mirė V.Pakarskas 1995 m. rugpjūčio 19 d., likus savaitei iki 65-ojo gimtadienio. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinių Aviatorių kalvelėje.

Maža, bet garsi

Stasys Naujalis.

V. Pakarsko nuveiktų darbų viršūnėje – 1969 m. Prienuose įkurta vienintelė tuometinėje Sovietų sąjungoje sklandytuvų gamykla, gaminanti modernius plastikinius sklandytuvus. Čia dirbo garsiausi Lietuvos aviacijos konstruktoriai: Balys Karvelis, Bronius Oškinis, Antanas Paknys, Vladas Kensgaila. Su jais išaugo nauja gabių aviacijos specialistų karta: Pranas Šnioka, Klemensas Juočas, Vincas Lapėnas, Eduardas Lasauskas, Vytautas Mekšriūnas, Jonas Janušauskas, Kęstutis Gečas, Jonas Bankauskas, Juozas Valūnas, Kęstutis Leonavičius, Gintaras Sabaliauskas, Vytautas Paulauskas, Skirmantas Liutkus ir daugelis kitų. Gamykla buvo užmezgusi plačius ryšius ir bendradarbiavo su tuometinės Sovietų sąjungos garsiausiais institutais, konstravimo biurais, gamyklomis, slaptomis karinėmis įmonėmis. Prienuose lankėsi aukščiausio rango valdžios atstovų, žymių aviatorių, kariškių. Mažas miestelis savo sklandytuvų gamykla ir jos darbščiais, kūrybingais specialistais buvo gerai žinomas toli už Lietuvos ribų.Vienu metu čia dirbo apie 600 žmonių.

Jonas Janušauskas.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę gamykla vos nežlugo, likę be darbo žmonės paniro į verslus, prekybą, laimės svetur ieškojo, užsienyje. Atlaikiusi sunkmečius, V.Pakarsko modernių lietuviškų sklandytuvų kūrimo tradiciją tęsia UAB „Sportinė aviacija ir Ko“.

„Be Pakarsko gamyklos nebūtų…“
V. Pakarską bendražygiai apibūdina kaip asmenybę, kurios užmojai smarkiai lenkė laiką, galbūt net buvo atitrūkę nuo realybės. Jis dirbo negailėdamas savęs, to paties reikalavo iš kitų ir nuveikė labai daug. Koks direktorius išliko darbuotojų atmintyje?
Jonas Janušauskas – gamykloje dirbo 1973–1993 m. Statinių bandymų laboratorijos įkūrėjas ir viršininkas. Jau pensininkas, bet dar skraido.
– Pakarskas darė neįmanomus dalykus, tokios asmenybės daugiau nesutikau. Smagu buvo dirbti. Jis netrukdė skraidyti, bet darbą turėjome padaryti, statiniai bandymai dažnai vykdavo naktį. Pasako „reikia“, „darom“ ir padarom, nors pradžioje atrodydavo, kad tai nerealu. Jei ne Pakarskas, gamyklos nebūtų…

Antanas Martusevičius.

Kęstutis Leonavičius – vienas pirmųjų gamyklos stipendininkų, 1975 m. išvažiavusių mokytis į Charkovo aviacijos institutą. Grįžęs dirbo konstruktoriumi. 1991m. mažinant etatus gamyklą paliko. Pastaruoju metu yra VGTU lektorius ir UAB „Sportinė aviacija ir Ko“ Konstravimo biuro vadovas:
– Sugalvojo Pakarskas statyti priestatą prie autoklavo. Statyboms vadovavęs Kubilius pasakė „ne“. Pamatęs mane einantį pro šalį V.Pakarskas parodė schemą ir liepė kalti kuolus, žyminčius priestatą, nors aš konstruktorius, ne statybininkas… Toks buvo direktorius, jei reikia ką daryti, tai visiems, net metus savo darbus. Spontaniškas, užvaldytas idėjos trūks plyš ją įgyvendindavo. Su juo nelengva buvo dirbti, bet gyvenome smagiai, turiningai. Gamykla tuo laikmečiu buvo tarsi laisvės salelė. Pakarskui palikus gamyklą, mūsų keliai susikirto1992 m. jam vėl tapus direktoriumi. Lietuva jau laisva, darbo principai kiti, valdžia pinigų neskiria, idėjų niekas negirdi, tik klausia „kiek uždirbsiu“. Pakarskas liko toks pat, kūrė planus, kuriems nelemta buvo išsipildyti. Manau, sovietmečiu be jo gamyklos niekas nebūtų pastatęs. Gerai perpratęs sistemą, žinojo kur,

Sklandytuvų gamykla Pociūnuose 1995 m.

ką, kaip daryti. Jis buvo kaip taranas…
Antanas Martusevičius –nuo 1980 m. su pertraukomis sklandytuvų gamykloje dirba ir dabar. Šaltkavis-radistas-elektronikas:
– Tai buvo nuostabus žmogus, vertino darbuotojus. Labai jautrus nelaimėje.
Vytautas Paulauskas. ESAG dirbo 1982–1990 m. Gamyklos stipendininkas, Charkovo aviacijos instituto auklėtinis. Atsparumo skyriaus viršininkas.Technikos mokslų daktaras. Dabar – UAB FL Technics darbuotojas ir VGTU lektorius.
– Nepatikau aš Pakarskui, nes turėjau savo nuomonę. Grįžęs su diplomu, iškart norėjau dirbti Atsparumo skyriuje. Jis parodė man keturias pasaulio šalis ir pasakė: „Keliauji ten ar eini dirbti meistru į „Nidos“ cechą. Ėjau dirbti. Tik paskui perėjau pas konstruktorius, vėliau atsparumininkus, buvau paskirtas ir viršininku. Matau daug Pakarsko klaidų…
Stasys Naujalis. ESAG dirbo 1974–1989 m. Lakūnas bandytojas. Orlaiviais išmaišęs pasaulį džiaugiasi pensija ir augina anūkus:
– Gyvenime neteko daugiau sutikti tokio nesavanaudiško ir aviacijai atsidavusio žmogaus, kaip Pakarskas. Dirbo negailėdamas savęs. Ir mes turėjome dirbti. Labai nemėgo išpuikusių, pasipūtėlių, vagių, nors pijokėlių pasigailėdavo. Atleidęs iš darbo, vėl juos priimdavo, kad šeima nenukentėtų. Daug kam padėjo, bet nematė, kas jam kenkia. Didi asmenybė.
Onutė Valkauskienė
P.S. Apie darbą su V. Pakarsku 2019 m. laikraščio „Gyvenimas“ Nr. 44, 46, 47, 49, 50, 53, 55 plačiai aprašė pavaduotojas Vytautas Mekšriūnas.

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *