Giedrė Kederytė: „Iš pirminių akių niekada nepamatysim žaizdotos širdies“

Prieš kelerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi Giedrė Kederytė džiaugiasi tapusi aktore. Be savo mylimo darbo, mergina užsiima ir kita veikla. Savanorystė ir darbas su vaikais jai, rodos, atvėrė naujas gyvenimo galimybes. Neeilinėmis istorijomis, vertinga patirtimi ir išmoktomis gyvenimo pamokomis ji dalinasi ir su mumis.
– Iš ko susideda Jūsų kasdienybė?
– Baigus studijas, liko darbas teatre. Tai – mano pagrindinė ir mylimiausia veikla. Dirbdama teatre jaučiu patį didžiausią malonumą. Vieną dieną per savaitę dirbu teatro mokytoja darželyje. Iki karantino savanoriavau hospise. Prasidėjus karantinui, ten privengiami kontaktai, todėl nebesugrįžau. Dalyvauju ir kino filmų kūrybos procese, daugiausia apie partizanus. Dabar kaip tik išleidome filmą „Vanago portretas“.
– O vasaros laikotarpiu?
– Visą vasarą praleidžiu būdama su vaikais teatro stovyklose, dirbu teatro mokytoja. Šiemet, rugpjūčio 9-ąją, baigiau paskutinius užsiėmimus. Dabar turiu nepilnas dvi savaites poilsio, kol vėl prasidės repeticijos teatre.
– Kaip sugalvojote tapti aktore?
– Tikrai nesugalvojau, kai buvau dar vaikas. Būdama maža mergaitė, norėjau būti kirpėja. Paskui labai norėjau būti gydytoja. Bet man niekada nesisekė tikslieji mokslai. Ir aš labai save dėl to graužiau. Man atrodė, kad laimingi yra tik tie, kurie turi racionalų protą, matematinį suvokimą. Kažkada pasikalbėjau su mama, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Suvokiau, kad esame tokie, kokiais yra duota. Tai, kas mums duota, ir yra mūsų stiprybė.
Vienuoliktoje klasėje pradėjau lankyti teatro užsiėmimus mokykloje. Tada ir atsirado gilesnis noras būti aktore. Apie šią specialybę kalbama labai įvairiai. Sakoma, kad ir duonos iš aktoriaus darbo neuždirbsi. Visiems taip atrodo. Bet aš niekada ir nesivaikiau turtų, nemaniau, kad iš kažko būtinai reikia pralobti. Dariau taip, kaip man atrodė teisinga.
– Studijavote edukologijos magistrantūroje, bet nusprendėte jų nebaigti. Kodėl?
– Matyt, dėl to, kad po studijų akademijoje mums labai sunku priimti tam tikras disciplinas, kurios yra tiesiog niekur nevedantys pokalbiai. Būtent tai mane ir labai kamavo universitete. Aš galvojau: žmonės, nekalbėkim, o darykim. Buvau pripratusi, kad žodį reikia paremti darbu ir man to labai trūko.
Hospiso savanorystė ir pokalbiai su žmonėmis, kurie palikdavo šį pasaulį, ir buvo didžiausias paskatinimas nedaryti to, ko nenoriu. Mums sako, kad kažką pradėjus būtinai turi pabaigti, bet juk taip nėra. Niekas kitas nenugyvens už mane gyvenimo ir nejaus diskomforto, pasipriešinimo, nesutikimo. Man tai ir yra didžiausia laisvė: atsirinkti, kas yra skirta man, o kas ne.
– Kokia liko patirtis iš savanoriavimo hospise?
– Pirmiausia pradėjau savanoriauti Santariškėse, Onkologiniame skyriuje. Hospiso savanorystė mano gyvenime atsirado netikėtai. Norėjome pastatyti spektaklį „Charonas“. Todėl mums buvo iškelta sąlyga: jei norime kurti spektaklį apie hospisą, turime ten savanoriauti.
Buvo laikas, kai aš mačiau, kad žmonės ten savanoriauja, bet galvojau, kad tai – tikrai ne man. Žiūrėdavau į juos ir galvodavau, kad jie yra iš kito pasaulio. Nesuprasdavau, koks žmogus savo noru gali eiti pas mirštantįjį ir būti su juo. Aš buvau ta, kuri sakė: „jūs labai faini, eikite ir darykite, bet aš niekada to nedarysiu“. Paskui pradėjau savanoriauti Santariškėse. Ten tikrai nebuvo sudėtinga. Santariškėse besigydantys žmonės, nors ir sunkesnės ligos stadijose, neturi to galutinio verdikto, kad tai yra pabaiga. Jie turi dar ilgą kelią. Kai atėjau į hospisą, susidūriau su akistata, kad jo ligoniai kelio jau nebeturi. Tai yra jau nueita jų kelio atkarpa ir vienintelis dalykas, ką tu gali padaryti, tai būti su jais ir išklausyti. Jei tu turi atvirą širdį, gali ne tik klausytis, bet ir išgirsti, ką jie sako. Jei atėjai tiesiog atlikti darbo, kad užsidėtum pliusą savo užrašų knygelėje, tu išeisi nuogas ir tuščias.
Iš tikrųjų ten buvo labai ypatingų istorijų. Viena ypač pakeitė mano gyvenimą. Labai dažnu atveju priimdama sprendimus, aš ja patikrinu save: ar aš iš tikrųjų išgirdau ir priėmiau širdimi, ar tik protu suvokiau, kad tai graži ir didelė istorija.
– Ar galite ja pasidalinti?
– Viena moteris man pasakė, kad ji išeinanti iš šio pasaulio dėl to, nes nesugebėjo sustoti ir darbas jai buvo visas gyvenimas. Žinau, kad labai dažnam jaunam žmogui, man lygiai taip pat, atrodo, kad tik mes žinom, kaip reikia padaryti. Ir nori nenori, tai yra perfekcionizmas ir egoizmas, kurį reikia pripažinti. Jei ne tu, tai kažkas kitas tikrai padarys.
Tai nebuvo senyvo amžiaus moteris, jai buvo gal keturiasdešimt. Ji prisipažino, jei būtų galėjusi, viską būtų dariusi kitaip. Ir aš sakau, o jei pamirštumėme šią ligą, nebūtų nieko, tik naujas jūsų pasirinkimas. Ji atsakė, kad tada ji būtų gėlininkė, o ne buhalterė. Tuomet aš susimąs-čiau. Einu į savo darbą ir galvoju: ar aš apsimetu, kad man čia patin-ka, ar iš tikrųjų darau todėl, kad mano širdis džiaugiasi.
Dabar priimdama sprendimus iškeliu klausimą: ar šioje situacijoje esu Giedrė – gėlininkė, ar buhalterė? Čia buvo viena iš stipriausių patirčių, kurią prisimenu iki šiol.
– Tad gal hospiso patirtis pastūmėjo mesti ir nemėgstamas studijas?
– Taip, visiškai. Tai vyko paraleliai. Aš tuo metu buvau hospise, kalbėjau su ta moterimi ir supratau, kad mano studijos yra buhalterija. Tai nebuvo gėlininkystė. Ir absoliučiai niekas neturi man teisės duoti per galvą, kad aš kažką keičiu. Faktas, kad tokių, kaip aš, yra labai daug, kurie plaka save už tai, kad nepateisina kažkieno lūkesčių. Duok dieve, kad prie tų žmonių būtų ar atsirastų tokių, kurie padrąsintų ir padėtų.
– Tai spektaklis „Charonas“ pasiekė savo tikslą?
– Tas spektaklis neša savo vėliavą ir dirba darbą, kurio dabar mes net pačios nesuprantam. Tai – labai intymus spektaklis. Kiekvienam susirinkusiam žiūrovui norime kalbėti individualiai, todėl stengiamės nerinkti didelės minios. Spektaklis gyvena savo gyvenimą, jis yra dažnai rodomas. Jei padarome kokią ilgesnę pertraukėlę tarp spektaklių, žmonės iškart domisi, kada vėl rodysim.
Turėjome daug patirčių įvairiuose Lietuvos miestuose, kai žmonės po spektaklio neišeidavo. Jie likdavo tam, kad pasikalbėtų. Žmonės atsineša savo istorijas ir tada pajunti, kad tai yra tam tikra terapija. Mes galime šypsotis gatvėje ir sakyti, kad viskas yra gerai, bet niekada iš pirminių akių nepamatysim žaizdotos širdies. Tų žaizdotų širdelių aplink mus yra daug ir teatras gali jas apnuoginti.
– Ar savanoriavimas yra Jūsų pašaukimas, gyvenimo aistra?
– Man atrodo, viskas būtų per lengva, jei mes darytume tik tai, ką nusistatom. Būtų labai patogu. Gautą patirtį savanorystės metu panaudoju ir priimdama svarbius sprendimus gyvenime. Kai girdi dalykus, kuriuos sako iš šio pasaulio išeinantys žmonės, jų tiesiog negali negirdėti. Taip pat ir vaikai. Jie turi kitą pasaulį. Ir negali apsimesti, kad jų pasaulis neteisingas, kartais jie mato daug gryniau.
– Pirmuosius gyvenimo metus praleidai Užuguostyje, kokie jausmai kyla prisimenant gimtąjį kraštą?
– Praėjusią savaitę, kai ją visą praleidau Užuguostyje, po daugelio metų sau atsakiau, kodėl negaliu „paleisti“ Užuguosčio. Man gražu ir gera grįžti į namus Birštone, bet jie nekelia tokių sentimentų, kuriuos kelia Užuguostis. Jis man turbūt yra, kaip kitiems žmonėms, pirmoji meilė. Ją vis prisimeni.
Dirbdama stovykloje apėjau visas Užuguosčio mokyklos klases, koridorius, apčiupinėjau palanges. Eidama į rūbinę atidariau vartelius, nes man brangus jų girgždesys. Iš vaikystės kyla prisiminimai, kai kažkada ten dirbo močiutė ir stengiausi kuo tyliau atidarinėti vartelius, kad netrukdyčiau besimokantiems vaikams.
Daugybė brangių prisiminimų iškilo: kai brolis mokė uždegti degtuką, kai rinkdavau žemuoges atsitūpusi po langais, kai sodinau medį… Pamačiau pievą ir prisiminiau, kaip leidome aitvarus. Tuomet atrodydavo, kad ta pieva – begalinė ir niekada nesibaigs. Tai buvo mano vaikystė, gražiausi prisiminimai
Kiekvienas kampas ten turi prisiminimą. Aš nežinau, kaip tai paaiškinti… Bet kiekvieną dieną uždėdavau ranką ant mokyklos tam, kad pajausčiau jausmą, kurį tada jaučiau. Praeitą savaitę nuėjau ir į kiemą, kur anksčiau gyvenome. Kažkada tas kiemas atrodė toks didelis, o kalniukas, kuris vaikystėje buvo toks aukštas, dabar net į kalniuką nepanašus. Visos vietos neapsakomai brangios.
O ir visos pirmosios pamokos į galvą įsirašė iš Užuguosčio. Tai – labai brangi vieta. Ir ačiū dievui, kad čia turiu močiutę, pas kurią galiu atvažiuoti ir pabūti. Truputį spaudžia gerklę, kad viskas čia mažėja ir mažėja. Bet pirma meilė negali dingti iš širdies, todėl Užuguostis irgi negali būti ištrintas.
– Rašote ir eiles…
– Yra eilėraščių, kuriuos parašau viešai skaityti, yra tokių, kuriuos aš laikau sau. Ir žinau, kad dar ne laikas, kad jie išeitų. Rašyti tokius tekstus pradėjau, kai buvau keturiolikos, bet dabar, kai paskaitau, galvoju: „Giedre, ką tu ten rašei“. Rimčiau pradėjau rašyti prieš šešerius metus ir kroviau viską į vieną krūvą, rišau į knygelę. Mama visada skatindavo, kad neišmėtyčiau, o rinkčiau.
Vieną kartą, labai ilgą laiką dirbau Vilniuje, turėjome daug repeticijų ir negalėjau išvažiuoti nei į kaimą, nei pas tėvus. Tiesiog buvo asfaltas, namai Vilniuje ir teatras. Po visų repeticijų atvažiavome į šimtametį mišką, kuriame niekas netvarkoma. Mes susiradome tašką ir susitarėme, jog išsiskiriame, einame į skirtingas puses, o po valandos toje pačioje vietoje turime vėl susitikti. Eidama radau upelį, įšokau į jo ledinį vandenį ir supratau, kad aš esu gamtoje, kad viskas yra gerai, galiu nusiplauti tą ilgą darbą.
Tada manyje kažkas sukirbėjo, atrodė lyg mintys ir jausmai nebetelpa manyje ir veržiasi per kraštus. Radau nuvirtusį medį – atsisėdau. Ir pradėjau rašyti. Parašiau pirmą eilėraštį, antrą, galvoju reikia eiti, bet tada parašiau ir trečią. Ir taip išsirašė visi septyni. Iki dabar aš skaitau juos ir labai gerai prisimenu potekstes, mintis, kas tada mano širdyje buvo.
– Nesunku pastebėti Jūsų gilų ryšį su gamta. Kada jis atsirado?
– Niekada apie tai negalvojau: kad jis yra ar kodėl jis yra. Man atrodė, kad tai savaime suprantama: jei esi gamtoje, esi basomis kojomis ir nevaidini miesčionkos. Kam apsimetinėti tuo, kuo nesi.
Man nekyla klausimų apie gamtą, čia gerai jaučiuosi ir žinau, kad kažkada į ją turėsiu grįžti. Aš ir miestas – laikinas dalykas. Niekada neapsimetinėsiu, kad išvažiavau iš kaimo ir jau esu miestietė. Nuo savo šaknų nebėgu. Kokias sėklas manyje užaugino Užuguostis ir Birštonas, kokias sėklas davė tėvai, tokios ir yra. Kam apsimetinėti tuo, kuo nesi.
Mano dabartinis tikslas – eiti į tiesą. Jei tavo tiesa nėra kažkieno kito tiesa – nieko tokio. Kito tiesa man taip pat nebūtinai turi būti priimtina. Svarbiausia būti su savimi santarvėje, o visa kita – kažkaip susidėlios.
– Ačiū už pasidalintas mintis.
Kalbėjosi Ugnė Besusparytė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *