Gyvenimo pamatas – šeimos vertybės

„Per savo amželį nesu palikusi gimtinės, net užsienyje nesilankiusi, – sako Balbieriškyje gyvenanti Damutė Žiūkaitė-Gylienė, – čia gimiau, mokiausi, dirbau, sukūriau šeimą, sulaukiau proanūkių. Neseniai su vyru Pranu paminėjome 55–ąsias vestuvių metines. Tikra vertybė – iš tėvų paveldėtas principas – tiesiog gyventi. Derinant giminės, kaimynų, draugų, bendradarbių požiūrius ir įsitikinimus, gludinant kampus“.

Gyvenimas nėra nuobodus

Juozo Žiūko ir Michalinos Seiliūtės vestuvės 1939 m.

Žiūkas – dažna šio didžiųjų Nemuno kilpų juosiamo krašto pavardė. Birštono, Balbieriškio apylinkės, po trečiojo Žečpospolitos padalijimo priklausiusios skirtingoms valstybėms, suformavo ir vietos gyventojų tipažą. Dešinėje Nemuno pusėje gyveno „gudai“, kairėje – „zanemunčikai“. Ir vieni, ir kiti vertėsi žemdirbyste, tik Balbieriškio krašte anksčiau atsirado agrarinio verslo pažanga, o kitapus upės iki pat XX amžiaus pabaigos vietos gyventojai, smėlio dirvose auginę rugius, nepamiršo virti naminės. Balbieriškyje nuo pat miestelio įkūrimo prieš 520 metų veikė dvarui priklausęs bravoras, vėliau ne kartą keitęs savininkus, kol pagaliau tapo valstybės nuosavybe. Visą praėjusį amžių Balbieriškio spirito gamykloje buvo perdirbamas krašto ūkininkų užaugintas javų ir bulvių derlius, iš gyventojų superkamos miško uogos, sodų vaisiai. Gyvulininkystės ūkiams beveik nemokamai buvo tiekiamos spirito gamybos atliekos – žlaugtai, obuolių išspaudos. Gamykloje dirbo apie pusantro šimto vietos gyventojų, jų atranka buvo ypač svarbi: tarpukariu degtinė priklausė valstybės monopoliui, o sovietmečiu tai buvo ideologinio poveikio baras. Tais laikais šmaikštauta (galbūt pagrįstai), jog spirito gamyba Sovietų sąjungoje finansuoja švietimo sistemą, už parduotą degtinę gautais pinigais mokami

J. Žiūkas – Lietuvos kariuomenės puskarininkis.

atlyginimai mokytojams. Litro spirito gamybos kaštai septintąjį pra-ėjusio amžiaus dešimtmetį siekė apie dešimt kapeikų, o iš jo pagaminti penki buteliai degtinės parduotuvėje kainavo dešimt rublių. Valstybė labai įdėmiai sekė tokio „strateginio“ pro-dukto gamybą, pusantro šimto gamyklos darbuotojų jautėsi tarsi po didinamuoju stiklu. Tik po 2005 m., kai gamyklą likvidavo, sudėtingus įrenginius, išgriovę sieną, išvežė į Šilutę, buvę darbininkai prisipažino sovietmečiu kas mėnesį prie atlyginimo gaudavę po keturis litrus „žalio“ spirito.

Į darbą – dviračiu
„Tėtė beveik visą sovietmetį dirbo pagamintos produkcijos sandėlio vedėju, kasdien į Kauno „Stumbrą“ lydėjo keliolikos tonų „ugninio“ skysčio krovinį, tačiau namuose apie tai nekalbėdavome, – pasakoja Juozo Žiūko (1912–1984) dukra D. Gylienė, – tėvai mėgo svečius, draugavo šeimomis, minėjo vardadienius, tik taurelė buvo kilnojama labai saikingai. Miestelyje tėtė buvo gerbiamas, tačiau tuo nepiktnaudžiavo. Gyveno kukliai, į darbą važinėjo dviračiu“.
Pasak D. Gylienės, tėtė buvo tolerantiškas kitų įsitikinimams, diplomatiškai išvengdavo klausimų apie darbovietę, santykius su valdžios struktūromis. Vietiniai žinojo jo šeimą nukentėjus Antrojo pasaulinio karo metais (brolis Pranas už pažangią veiklą įskųstas ir sušaudytas 1942 m. Marijampolės kalėjime, sesuo Ona tragiškai žuvo namuose pokariu).
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais kaimo ir miestelio žmonės vengė atvirauti, nes ir vienas žodis, pasakytas ne laiku ir ne vietoje, galėjo tapti kelialapiu į Sibirą. „Tėtė gebėjo išvengti „aštrių kampų“, rasti pokalbių temas, kurias šiandien pavadintume aukštuoju diplomatijos pilotažu, – pasakoja D. Gylienė, – ir tai nebuvo suvaidinta, tai, matyt, atėjo iš jo tėvų“.
J. Žiūkas gimė Gerulių kaime. Jo tėvai Antanina ir Antanas Žiūkai buvo ūkininkai, dirbo žemę, augino javus, laikė arklių, galvijų. Sodybą sudarė dviejų galų namas, tvartas, kluonas, svirnas, trobesiams užuovėją teikė iš vakarų ir šiaurės pusių augantis beržynas. Abipus sodybos buvo iškastos dvi „sodželkos“ (balos). Viena buvo skirta žmonėms gerti, kita – ūkio reikmėms (girdyti karves). Žiūkai užaugino septynis vaikus: Juozą, Antaną, Praną, Vytautą, Mariją, Oną ir Magdaleną. Pasak D. Gylienės, tarpukariu ir vėliau šio krašto kaimo gyventojams buvo įprasta giminiuotis su pirmos, antros ir net trečios eilės

Po Pirmosios komunijos 1956 m. birželio 27 d. kaimynės ir draugės Aldona Jodaugaitė ir Damutė Žiūkaitė.

pusbroliais ir pusseserėmis, nes šeimos kūrėsi pagal artimiausią pažintį. Juozas Žiūkas ir tame pačiame Gerulių kaime už kelių sodybų gyvenusi Michalina Seiliūtė Balbieriškio bažnyčioje susituokė 1939 m. gegužės 29 d. Santuoką palaimino tuometis parapijos klebonas Juozapas Rudaitis. Jaunieji apsigyveno pas tėvus, nes namas buvo „dviejų galų“ su priemene per vidurį. Santvarkoms keičiantis, tėvai juokaudavo: per vienas duris (iš kiemo pusės) ateina vieni, per kitas (iš sodo pusės) – kiti. Ir vieni, ir kiti ginkluoti, alkani ir įpykę. Už kelių šimtų metrų nuo sodybos 1939 – 1940 m. buvo įrengtas rusų karinis aerodromas. Frontui ritantis į Vakarus jame dažnai ir triukšmingai leisdavosi lėktuvai, aplinkinių kaimų gyventojai kasdien patirdavo karo alsavimą. J. Žiūkas, kaip tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, ramino tėvus ir šeimą, rengė juos ateisiantiems pasikeitimams. Pokario pasirinkimams padėjo Žiūkų giminei įgimtas valstietiškas kantrumas ir ūkiškas racionalumas. Žemė svarbiau už kvietimus vietoj arklo imtis šautuvo. „Nepriklausomybę sugrįšiant tėtė taip pat prognozavo, saugojo prieškario nuotraukas, dokumentus“, – prisimena D. Gylienė.
Marijampolės pusėje dar griaudžiant Antrojo pasaulinio karo kanonadoms („katiušos“ arba vadinamieji „Stalino vargonai“ pradėtos masiškai naudoti tik palikus sovietų Lietuvos sieną), J. Žiūkas, kaip raštingas žmogus, buvęs Lietuvos kariuomenės sanitarijos tarnybos puskarininkis, pakviečiamas dirbti valsčiuje, paskui rūpinasi prie Nemuno esančia sielių plukdymo ir medienos saugojimo stotimi, dirba miestelio mokykloje, vadovauja parduotuvei, kol pakviečiamas įsidarbinti spirito gamykloje, joje sulaukia užtarnauto poilsio.

Tėvai ir vaikai

Žiūkų šeima 1952 m.: tėvai Juozas ir Michalina, dukra Damutė ir sūnus Algis.

„Vaikystę praleidau senelių sodyboje, Geruliuose, – pasakoja D. Gylienė, – prisimenu suaugusiųjų kalbėjimus pusbalsiu, mamos ir močiutės rūpesčius, kad vaikas būtų pavalgęs, kad neitų prie balos. Iki šiol menu močiutės duonkepėje krosnyje keptas dzūkiškas bandas, vėdarus. Bandžiau dujinėje – ne tas“, – prisimena D. Gylienė. Tėvai 1944 m. liepą besitraukiančių vokiečių išdegintame miestelyje apie 1949 m. pasistatė namą. „Kai kraustėmės, aš vežimėlyje vežiau prieš metus gimusį brolį Algį“, – įkurtuvių datą patikslina D. Gylienė.
Balbieriškio vidurinę mokyklą ji lankė 1950–1961 m. Moteris prisimena tuomet moksleiviams labai senais atrodančius ir griežtus mokytojus, saviveiklos būrelius, pramogas ir pramanus. Pamokos vykdavo mediniame name priešais raudonų plytų mokyklą, dabar toje vietoje – parduotuvė. Klasės draugė Audronė Stomaitė buvo pašėlusi, organizuodavo pabėgimus ar kokius nors akibrokštus mokytojams. Tam įtakos, matyt, turėjo jos išskirtinė socialinė padėtis: mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, o tėvas – spirito gamyklos direktorius. Žemesnėje klasėje mokėsi Audronės brolis Saulius. Susiruošusioms kur nors sprukti (ir pasidairyti į berniukus) merginoms jis buvo tikras kliuvinys. Kas tada galėjo įtarti, kad Saulius taps rašytoju, politiku?..
Baigusi vidurinę, D. Žiūkaitė stojo į tuometį Kauno medicinos institutą. Pasirinkimą galbūt lėmė tėtės šios krypties tarnyba Lietuvos kariuomenėje, nors pati mergina jokio profesinio orientavimo sakė nepatyrusi. Konkursas į medicinos studijas buvo didelis, tapti studente pritrūko balų. Grįžusi namo mergina priekaištų nesulaukė. Nei iš tėvų, nei iš draugų. Liūdėti ir be darbo sėdėti neteko. Sulaukė pramoninių prekių parduotuvės vedėjos Marcelės Petraškienės kvietimo. Tuometei vartotojų kooperacijai priklausanti parduotuvė veikė privačiame Jodaugų name Tarybų (dabar Vilniaus) gatvėje. Prekes moterys užsakydavo savo nuožiūra ir pagal gyventojų pageidavimus. Lyginant su Prienais ir Birštonu, Balbieriškis buvo provincija, audiniai, avalynė, apranga, kitos prekės lentynose gulėdavo mėnesių mėnesius. Miesteliui plečiantis, pramoninių prekių parduotuvė buvo įkurdinta naujame, bendrame su valgykla pastate, šalia vidurinės ir žemės ūkio mokyklų. Sovietmečiui einant į pabaigą, parduotuvėje ėmė atsirasti „deficito“ – viena kita pora importinių batų, importinio trikotažo, kartą atklydo net televizorius „Šilelis“, bet jį tuoj pat išsivežė Prienų „rajkoopsąjungos“ pirmininkas. Ir pinigus atidavė labai nenoriai, tik vedėjai pareikalavus. Vėliau į parduotuvę ėmė plūsti kaimyninės Lenkijos prekeiviai. Jie automobiliais tempė užsigulėjusius natūralaus pluošto audinius, lino dirbinius, tikros odos lietuviškus batus. „Toks buvo laikmetis“, – prisipažįsta D. Gylienė. Ji prisimena, kaip

Taip atrodė Žiūkų sodyba Gerulių kaime.

pirmąjį pokario dešimtmetį su kaimynų vaikais dalyvaudavo bažnytinėse procesijose, mergaitės barstė gėles, berniukai patarnaudavo mišioms, vėliau tie patys berniukai, tapę valdžios vyrais, prašydavo raštu paliudyti, jog to nebuvo. Miestelėnų santykiai su bažnyčia skyrėsi nuo kaimiečių pamaldumo. Pastarieji nerizikavo karjera valstybės tarnyboje, nes kolūkiečiams tokie apribojimai nebuvo keliami.
„Su jaunu specialistu Pranu, paskirtu dėstytoju į tuometę Balbieriškio profesinę technikos mokyklą Nr. 68, susituokėme 1965 metais, – prisimena D. Gylienė, – septyniolika metų gyvenome pas tėvus, ir abu tėvai vienodai mylėjo. Dabar gyvename daugiabučiame ir sakome, jog tai geras pasirinkimas oriai senatvei“.
Pasak D. Gylienės, tolerancija – įgimtas šio žemdirbių krašto gyventojų bruožas. Būtent tokias savybes demonstravo seneliai ir tėvai, tą tyliai, nepastebimai skiepijo ir vaikams.

Vardinių šventės
Tris dešimtmečius D. Gylienės tėvai Juozas ir Michalina miestelyje draugavo su dviem šeimomis: Račkauskais – Broniumi ir Magdalena, ir Adomaičiais – Antanu ir Ona. Tris dešimtmečius kaip laikrodis būdavo minimos šešerios vardinės: Juozinės pradėdavo pavasarį, Mykolinės baigdavo metus. Tai progai moterys būtinai pasisiūdavo naują drabužį, atitraukdavo nuo darbų vyrus, vieni pas kitus nešdavosi dovanų (albumą, kaklaraištį, medžiagos gabalą, suvenyrą ar kažką panašaus), kaip privalomą atributą – ir stipriojo gėrimo butelį. Pasak D. Gylienės, šventei mama ruošdavo savo firminių patiekalų stalą, taisydavo silkę, baltos mišrainės, virdavo įdarytą karką, kepdavo biskvitą, gamindavo tortą, užraugdavo giros. Žiūkai, kaip ir jų draugų šeimos, gyveno ūkiškai, laikė po karvę, nupenėdavo porą kiaulių. Vieninteliai Žiūkai turėjo bičių. „Tėtė prižiūrėjo dešimt bičių šeimų, – pasakoja D. Gylienė, – bet kada jis tą darė, mūsų šeimos nariams buvo paslaptis. Tik žinojome, jog namuose yra gilus kubiliukas medaus, kurio kabindavome sulaukę svečių, per šventes arba susirgę“.

D. Gylienė ir P. Gylys su anūku Mantu.

Žiūkų šeimoje vardinės buvo minimos kovo 19 d. ir rugsėjo 29 d. Susirinkę šeimos draugai užstalėje lalėdavo iki vėlumos, kalbėdavo apie viską, išskyrus darbą ir politiką, dalydavosi prisiminimais, dainuodavo. Repertuarą sudarė dzūkams ir suvalkiečiams įprastos keliais balsais atliekamos liaudies dainos, viena kita iš serijos „Aš nupirksiu batukus tau“… Keisčiausia, jog viena stipriųjų gėrimų taurelė buvo ragaujama iki pat išsiskirstant. Tačiau moterys ir čia pašmaikštaudavo: prašydavo vyrų pereiti siaura grindų lenta. Jeigu susvyravo – jau girtas, jau reikės parvesti…
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais kai kuriuose kaimiečių ir miestelėnų pobūviuose buvo įprasta stalo kokybę vertinti pagal stipriųjų gėrimų kilmę: jeigu naminė – prastas skonis, jeigu valstybinė – geras lygis. Žiūkai ir jų šeimos draugai leisdavo uždirbti valstybei.
Damutė ir Pranas sulaukė dviejų sūnų – Sauliaus ir Ričardo, šešių anūkų – Luko, Justo, Juliaus, Manto, Robertos ir Pauliaus, dviejų proanūkių – Dovydo ir Emilijos. Visi gyvena Lietuvoje. Šeimoje gyvas tėvų, senelių, prosenelių ir proprosenelių atminimas.
„Tėvai labai mylėjo vienas kitą, rūpinosi vaikais ir jų šeimomis, buvo tvaraus gyvenimo šviesuliai, galbūt todėl ir išėjo staiga vienas paskui kitą“, – pasakoja D. Gylienė. Jos teigimu, tėvų kartai teko patirti sudėtingą laikotarpį, kalbėti pusbalsiu dėl noro vaikus apsaugoti nuo krašto istorijos paslapčių, kurios kitados galėjo sugriauti pasiekimus darbe ar moksle. Tiesiog gyventi – kitados tai buvo iššūkis.

Justinas ADOMAITIS