Laima Buzienė:
– Gimiau, augau ir dabar gyvenu Prienų mieste. Labai myliu savo gimtą miestą. Jaunystėje labai mėgau skaityti eilėraščius, pirkdavau poezijos knygas, nes kai prieš penkiolika metų dukrai reikėjo sukurti eilėraštį, jį parašiau aš. Mokytoja pasakė, kad iš interneto. Supykau. To eilėraščio neišsaugojau. Praėjus kiek laiko supratau, kad noriu rašyti…
Eilėraščiai – tai mano išgyvenimai, mano džiaugsmas, laimė, liūdesys, ašaros. Eilėraščiuose – mano širdis.
Tikėk…
Tikėk…
Tikėki likimu.
Tikėki saule.
Tikėk medžiu.
Tikėk lietum.
Tikėk žmogum.
Tikėk ašara tyra,
Širdies lašelis iškrenta joje.
Nauja diena
Ir vėl nauja diena.
Ir vėl nauja mintis.
Ir vėl gyvenimo paslaptis.
Ir vėl nauji veidai.
Ir šypsosi,
Ir nerimas antai.
Ir vėl naujas kelias.
Kai kam – lygus,
Kai kam nerimą kelia.
Ir vėl einu,
Ir vėl tikiu stebuklais dienoje,
Kurie įvyksta mano kelyje.
Močiutė
Per pievas aš ateisiu,
Klamposiu keleliu.
Pas tave, močiute,
Skubėsiu takeliu.
Aš apkabinsiu, prisiglausiu,
Močiut brangi, tave.
Ir tyliai pasėdėsiu
Šalia tavęs, močiut.
Prisimink, močiute,
kai buvom mes jauni,
Kieme mes išdykavom
Ir lakstėme basi.
O tu glostei mums galvelę,
Prie savęs mus glaudei.
Ir gydei mums žaizdelę,
Kai griūdavom basi.
Tavo širdis auksinė,
O rankos kaip šilkinės.
Močiut, tu mūsų laimė,
Įsiklausyk – tyla
Įsiklausyk – tyla.
Tai pasaka gyvena širdyje.
Noriu kalbėt, bet ne,
Skaitysiu pasaką aš savyje.
Gyvenimo dienos
Gyvenimo dienos
Pilnos tikėjimo,
Kaip pavasaris
Pilnas lauko gėlių.
Skrendu aš lyg gulbė,
Plasnoju sparnais.
Taip gyvenimas bėga,
Žingsniais plačiais.
Gyvenimo akys
Žvelgia plačiai,
Tartum jūroj paklydęs
Blaškos laivas audroj.
Gyvenimo džiaugsmas
Prieš mūsų akis,
Lyg karuselė sukasi
Mūsų viltis.
Dukrytė
Dukrytė – tai laimė.
Dukrytė – šviesa.
Tai mano saulutė
Ir šiluma.
Dukrytė – vasara šilta.
Kai tu šalia,
Taip šilta,
Gera visada.
Šypsokis, saulute,
Šviesk, spinduliuk.
Tu gyvenimas mano,
Brangus žmogeliuk.
Tu mano paguoda,
Širdies ramuma.
Tu mano ramybė,
Kai sieloje audra.
Sūnus
Mano sūnau,
Užaugai, palikai namus.
Palikai tėvus,
Bet tu toks brangus.
Užaugai vyru,
Tapai stiprus.
Tokia palaima,
Kai grįžti į namus.
Sūnau, dar pabūk,
Pasėdėki šalia,
Suspėsi išeit
Tu visada.
Kaip ošia miškas,
Siūbuoja eglės,
Mamos meilė didesnė,
Nei miško dejonės.
Kaip žemė
Laukia lietaus,
Taip motina
Laukia sūnaus.
Kaip lietus
Girdo žemę,
Taip motina
Tyliai verkia.
Miestas
Palauk. Sustok. Apsidairyk.
Pažvelk į saulę,
Pažvelk į dangų.
Pažvelk, kokia gamta už lango.
Pažvelk į Nemuną
Kaip teka tyliai.
Jis teka taip gražiai,
Pasididžiuodamas ir išdidžiai.
Vingiuoja jis savo taku,
Namai palydi jį žvilgsniu.
Šalia Kęstutis mūs didysis,
Stovės ir saugos miestą šis didvyris.
O čia gyventi gera ir jauku.
Mažutis miestas apačioj kalnų,
Su daug širdžių, gražių veidų,
Tai Prienai jis vardu.
Lietaus lašai
Jie taškos žemėj,
Žaidžia lyg vaikai.
Jie ir maži, ir dideli
Lietaus lašai.
Susikimba jie rankytėm
Ir bėga upeliu.
Broliukai ir sesytės
Vingiuoja takeliu.
Vingiuoja, pasiklysta,
Atgal jau nebegrįžta.
Sutinka didesnių
Upelių, ežerų.
Buvau mažas upeliukas,
Dabar ežeru tapau.
Paūgėsiu, prasiplėsiu
Ir kaip jūra vietoje stovėsiu.
Gyvenimas
Gyvenimas – tai džiaugsmas.
Gyvenimas – tai liūdesys.
Gyvenimas – tai meilė,
Lyg rožių spyglių dyglys.
Gyvenimas – nežinoma Dievo valia.
Gyvename, juokiamės,
Džiaugiamės
Ir kenčiame drauge.
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“