„…dabar patys poetai veržiasi atvažiuoti…“

Šilavoto Davatkyno aura jau šešioliktus metus iš eilės suburia „Poezijos pavasario“ dalyvius ir gerbėjus. Ir praėjusį šeštadienį šis nuostabus renginys džiugino ne tik Prienų rajono kraštiečius, bet ir atvykusius iš tolėliau. Nepabijojusi siaučiančio viruso grėsmės, „Poezijos pavasaryje“ lankėsi ir Estijos poetė Berit Kaschan.

Dar neprasidėjus renginiui, susirinkusieji, sėdintys saugiu atstumu, nors ir su kaukėmis, noriai bendravo vienas su kitu, dalindamiesi Davatkyno detalėmis. Jų lūpose vis išsprūsdavo žodžiai: „tikrai neeilinė vieta“, „nuostabi aura“, „magiška sodyba“. Juo labiau, kad nuo žiūrovo kėdės vėrėsi nuostabus vaizdas: sodyba apsupta miškų, autentiškų namų sienos išpuoštos Arūno Aleknavičiaus fotografijų paroda, o vasaros saulės subrandinti gėlių žiedai suteikė spalvingumo.
Po kelių akimirkų prie šešių tuščių kėdžių ir dviejų mikrofonų išsirikiavo poetų eilė. Pradėdama „Poezijos pavasario“ renginį rašytoja Sara Poisson padėkojo Lincevičių šeimai už tai, kad jau daugelį metų jie svetingai sutinka „Poezijos pavasario“ šventę. „Su jumis norime pasidalinti tuo, ką turime geriausia“, – sakė rašytoja.
Daugelio literatūros premijų laureatė, kraštietė, poetė ir prozininkė Aldona Ruseckaitė taip pat pasveikino visus susirinkusius su šiais metais neįprastu metu vykstančiu „Poezijos pavasariu“. Kaip pati poetė sakė: „Sveikinu su „Poezijos pavasariu“, kada krenta obuoliai“. Priėjusi prie mikrofono Aldona Ruseckaitė prisipažino: „Aš prilimpu prie šios šventės“. Šių metų Salomėjos Nėries premijos laureatė pasidalino trumpais, asmeniniais tekstukais, kurie parašyti pagal laiškų citatas. Laiškų, kuriuos poetės brolis, tarnaudamas kariuomenėje, rašydavo jai ir visai šeimai. „Kadangi esu čia, man norisi skaityti, kas yra arti namų, tėvų“, – atviravo Aldona Ruseckaitė.
Jautrūs poetės žodžiai, nuvilniję pro Šilavoto Davatkyno sodą, pasiekė, rodos, kiekvieną širdį. Dažnas prisiminė karo metų skaudulius, senelių ar tėvų pasakojimus. Dešimtasis tekstas, pilnas ilgesio, skambėjo taip: „Dabar jau sugrįžkite, perženkite slenkstį, meskite kareivio kuprinę, apkabinkite mus. Ir kvėpuokim kartu, ir gyvenkim kartu. Ir kvėpuokim kartu, ir gyvenkim.“
Renginiui įsibėgėjus, mikrofoną perėmė poetas ir prozininkas Tadas Žvirinskis. Jis supažindino publiką su soneto sąvoka ir trumpa jo istorija. „Sonetai – tai tokia meilės lyrikos rūšis“, – sakė poetas. Savo sonetą Tadas Žvirinskis drąsiai pavadino „pavainikiu“, o paklaustas, kodėl, tvirtai atsakė: „Nesigavo visavertis sonetas, todėl taip ir vadinu“. Pradėjęs lyriškomis eilutėmis ir romantiškais įvaizdžiais, poetas savo paskutinį, penkioliktąjį, sonetą užbaigė komišku dvieiliu: „Finita la Commedia, finita! / Jau laikas susirasti mergą kitą.“ Po šių skambių eilučių Šilavoto Davatkyno sodelyje nuskambėjo juokas ir ovacijos.
Joms nutilus, šventės vedėja pristatė bičiulę ir poetę iš Estijos Berit Kaschan. Poetę atlydėjo vertėja Agnė Bernotaitė – Jakubčionienė. Berit Kaschan pradėjus skaityti eiles estų kalba užpildė Šilavoto Davatkyną. Nors sunku, o gal ir neįmanoma buvo suprasti eilių turinio dėl svetimos kalbos barjero, bet kažkaip savaime tapo aišku: tai jausminga ir be galo jautru. Baigus skaityti kiekvieną eilėraštį, pasigirsdavo lietuviškas jo vertimas. Poetė iš Estijos neslėpė susižavėjimo Šilavoto Davatkyno aplinka: „Čia buvo nuostabu atvykti, ko gero, pati gražiausia vieta, kur teko kada nors skaityti eiles, o gal ir apskritai būti“.
Panašias mintis išsakė ir Vilniaus mero premijos laureatė, vertėja Ramunė Brundzaitė. „Apie šią vietą esu girdėjusi, man ji skambėjo taip magiškai, mistiškai. Visada norėjau čia atvykti ir džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko“, – neslėpė džiugesio poetė. Ramunė Brundzaitė pasidalino trimis jautriais eilėraščiais. Paskutiniajame eilėraštyje „29-eri“ ji jautriai kalba apie paskutiniuosius metus, likusius iki trisdešimtmečio: „Metai, lyg kasdien vėluočiau į traukinį ar lėktuvą. / Ir kasdieną išgirstu apie traukinio ar lėktuvo katastrofą.“
Neužėmęs vienos iš šešių garbingų kėdžių prie poetų, pakviestas į sceną žengė Gintautas Dabrišius. Poetas tarė: „Gerai, vieną trumpą“. Trumpas ir nuotaikingas eilėraštis sukėlė tik pačias geriausias emocijas: „O ryte, kai per slenkstį žengiau/ Man toptelėjo – vėl be pusryčių likau. / Vieversiai spirgučius pavogė.“ Šia linksma gaida poetas padėjo mikrofoną ir nužingsniavo į šalį. Džiaugiuosi, kad jis mielai sutiko papasakoti Šilavoto Davatkyno istoriją, kuri gyva jo vaikystės prisiminimuose. „Davatkėlės, jos tave kiaurai matydavo“, – atviravo Gintautas Dabrišius. Užkliuvusi poeto akis už davatkėlių namų sienų, tvoros, skulptūrų primindavo vis naujų istorijų: „Dabar visa teritorija aptverta viena tvora, o tada kiekvienas namukas buvo tvoriukė prie tvoriukės“.
Poetė Sara Poisson, pristačiusi visus poetus, paskaitė ir savo poezijos eilių: „Šiandien parinkau eilėraščius, kurie yra kaimiški, iš mano gyvenimo patirties kaime. Ne iš praeities, o iš šių dienų.“ Lūpose skambėjo jausmingos poezijos eilutės, jos sutelkiančios klausytojų dėmesį: “…Ir nepasakytum, kad tomis dienomis man būtų ko nors trūkę ar ko nors būtų buvę per daug.“
Pasibaigus poetų skaitymams, adėkos žodį tarė Prienų rajono administracijos direktorė Jūratė Zailskienė: „Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, bet Aldona Ruseckaitė šį teiginį paneigia. Užtenka paskaityti pranešime, kad bus Aldona Ruseckaitė ir dar pridėjus slaptažodį – Šilavoto Davatkynas, jau žinai, kad bus tobulas derinys“. J. Zailskienė padėkojo ir Lincevičių šeimai už nuoširdžiai puoselėjamą Šilavoto Davatkyno aurą bei aplinką. Lincevičiams ir poetams dėkojo mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė.
Savo dainomis publiką džiugino ir Prienų Neįgaliųjų draugijos ansamblis „Šilas“. Ansamblio vadovas – Petras Liubamirskas.
…Šventė baigėsi, bet susirinkusieji dar nesiskirstė, dar vis dalinosi įspūdžiais. „Daug ką lemia aplinka. Tai – ramybės oazė ir tikra namų šiluma“, – sakė viena iš „Poezijos pavasario“ gerbėjų, „Varnelės“ kepyklėlės savininkė ir literatūrinių popiečių organizatorė Renata Valatkienė.
Šilavoto Davatkyno puoselėtojų Lincevičių dukra Viktorija džiaugėsi „Poezijos pavasario“ švente: „Man smagu, kad jau šešioliktą kartą profesionalūs poetai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio susirenka Šilavoto Davatkyne. Tai duoda didelę pridėtinę vertę ir pačiam Šilavotui“. Muziejininkė atskleidė, kad puoselėti šią vietą skatina noras Šilavoto Davatkyną išlaikyti autentišką, nepaversti jo populiariąja vieta. Jai antrina ir brolis Petras, vadovaujantis čia vykstantiems dailės plenerams: „Norisi išsaugoti tą unikalumą, išlaikyti, nekeisti.“ Dailininkas sako, kad pati vieta yra atvira žmonėms, ji yra traukos centras. Ne tik kaip muziejus, bet jauki vieta pabūti su savimi, atgaivinti sielą ir mintis.
Aldona Ruseckaitė, kuri glaudžiai susijusi su Šilavoto Davatkyno, kaip muziejaus, įkūrimu, taip pat papasakojo įdomių istorijų apie šią vietą. Poetė prisiminė vaikystės nutikimus, bendravimą su davatkėlėmis, mokymąsi iš jų. Aldona Ruseckaitė pripažįsta: „Ši vieta man yra labai brangi. Kai esu pavargusi, atvažiuoju čia. Man patinka čia pabūti, kai nieko nėra, tada jauti tą aurą, dvasią, aplinką“. Ji prisiminė ir pirmojo „Poezijos pavasario“ Šilavoto Davatkyne vargus. Tada viskas buvo truputį kitaip. Tada ir poetai, ir Rašytojų klubas nežinojo, kas yra Šilavoto Davatkynas. Todėl idėją rengti čia poezijos šventę visi vertino skeptiškai. O dabar patys poetai veržiasi atvažiuoti, jiems čia magiška, mistiška ir įstabi vieta.
Ugnė Besusparytė