Vyriausiasis šalies administracinis teismas kirto į liulį Vyriausybės kanceliarijai: praėjusią savaitę neskundžiama nutartimi paskelbęs, kad premjero Sauliaus Skvernelio vadovaujama įstaiga neteisėtai žurnalistams nepateikė jų pageidauto Vyriausybės pasitarimo vaizdo ir garso įrašo. Tame pasitarime buvo svarstoma, kaip užtikrinti nemokamą žiniasklaidos prieigą prie registrų duomenų.
Beveik dvejus metus trukęs teisinis ginčas, prasidėjęs žiniasklaidos atstovų demonstracijomis sostinės Vinco Kudirkos aikštėje, galima sakyti, baigėsi ne tik ieškovų-žurnalistų, bet ir visos visuomenės pergale kovoje už teisę laisvai gauti informaciją. Žinia – su išlyga: tojo įrašo niekas nebepamatys ir neišgirs, nes jis, Vyriausybės kanceliarijos atstovų tvirtinimu, buvo neatkuriamai sunaikintas. Tiesa, sunaikintas tik tada, kada žiniasklaidos atstovai jo paprašė. Manau, kad šis tarsi šalutinis atrodantis aspektas itin įžūliai demonstruoja, kur mes – ne tik žiniasklaida, bet ir visa visuomenė – turėtume eiti valdžiai panorėjus.
Todėl – išskirtinė mano pagarba kolegoms, kurie nesusitaikė su iššaukiančiu valdžios akibrokštu ir teisiniu keliu ėjo ligi pabaigos.
Ar galima tikėtis, kad dabartinė valdžia kaip nors pasimokė iš šios istorijos? Siekdami atsakyti į tokį klausimą, palyginkime, kaip pranešimą apie šios bylos pabaigą rėmino oficiali interneto svetainė www.teismai.lt ir Vyriausybės – lrv.lt. Žiniasklaidos – numanomai suinteresuotos pusės pateiktų akcentų tyčia netyrinėkime.
Taigi, teismai pranešė: „Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Vyriausybės pasitarimo garso įrašo, pripažino, kad Vyriausybės kanceliarijos 2018 m. spalio 4 d. atsisakymas pateikti informaciją, įrašytą garso įraše, pažeidė pareiškėjų – žurnalisčių teisę gauti, rinkti ir skleisti informaciją.“
O kaip bylos baigtį interpretavo Vyriausybė? “Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija (toliau – LRVK) gerbia galutinį ir neskundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – Teismas) sprendimą, kuriuo nustatyta, kad LRVK tvarkydama LRV pasitarimų įrašus veikė teisėtai ir nepažeidė galiojusių teisės aktų. Pagal tuo metu galiojusias tvarkas LRVK neturėjo pareigos daryti LRV pasitarimų garso įrašų ir jų saugoti bei naudoti kitais, nei protokolų surašymo tikslais.
Ar ne? Tarsi pranešimai apie skirtingus sprendimus toje pačioje byloje? Negali sakyti, kad visiškas melas, tačiau esmė juk – žurnalistų (visuomenės) teisė gauti informaciją, o ne dokumentų saugojimo kažkurioje institucijoje aspektas. Tarsi Vyriausybės kanceliarijos viešųjų ryšių specialistai ėję propagandos mokslus sovietinėje santvarkoje beigi pažįstą būdų, kaip reaguoti į tikrovę „alternatyviais faktais“. Nors tame skyriuje, regis, dirba sovietmečio nesočiai ragavę žmonės.
Kitas sprendimas maždaug tuo pačiu metu buvo paskelbtas Kauno apygardos teisme, kuriuo buvo panaikintas Alytaus savivaldybės nutarimas iš patalpų miesto teatre „išmėžti“ populiarią, tačiau nevalstybinę ir savivaldybei nepataikaujančią radijo stotį „FM99“, žaibiškai surengti naują patalpų nuomos konkursą ir paskelbti jo nugalėtoją. Vietoje radijo stoties, kuri ten buvo įsikūrusi du dešimtmečius, pagal konkurso baigtį turėjo ten rastis „gymas“ (sportavimo klubas), skubiai ta proga sukurtas vietos socialdemokrato.
Galų gale Konstitucinis teismas nusprendė, kad dabartinių valdančiųjų prieš referendumą dėl dvigubos pilietybės sukurpta nauja Referendumo įstatymo redakcija prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Ačiū Dievui, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei jų satelitų koalicijoje pastangos šiek tiek arba iš esmės pajudinti konstitucinius valstybės pamatus patiria fiasco. Kad Lietuvos teismų sistema vis dar veikia kitaip, nei būtų įprasta Naisių kolchozo „Už taiką“ draugiškame teisme. Kur to teismo pirmininkas kaskart prieš procesą bėgioja konsultuotis ne pas profesionalius ir garbingus teisininkus, o pas kolchozo pirmininką.
Kadenciją bebaigiančiame Seime norinčių, kad taip būtų tikrovėje, yra daugiau nei proto. Tik kol kas jie per skysti, kad galėtų esmingai pagriauti tai, ką sudėliojo naujos Lietuvos tėvai-atkūrėjai.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“