Gediminas, Birštonas:
– Nors prabėgo 60 mano vasarų, esu neįdomus, neturiu kuo pasigirti. Bet labai viliuosi, kad pati gražiausia ir įspūdingiausia mano vasara dar bus.
Romutė Grinkevičienė, Stakliškės:
– Labiausiai atmintyje įstrigusios vaikystės vasaros Sudvariškėse. Galbūt todėl, jog tai pats nerūpestingiausias laikas žmogaus gyvenime. Gaila, anksti netekau tėčio, su kuriuo siejo ypač tvirtas ryšys. Kartą, kai mama melžė kolūkyje karves, o tėtė ėjo į fermą, mane užsodino ant arklio ir paleido. Laimė, kad nukritau nuo jo kaip tik toje pievoje, kur mama melžė. Nuo to laiko nejodavau, nors arklius labai myliu. Su dviračiu taip pat nuo vaikystės nevažiuoju. Kartą visi kaimo vaikai lėkėm tverti tvoros vestuvininkams. Lėkdama su dviračiu nuo Juozės kalno į krūmus nukritau, susilaužiau ranką ir pamiršau dviratį.
Kad ir labai pavargęs tėvas nuo darbų, kai mokiausi Jiezne, atvažiuodavo pasiimti, nes kartą pareidamos namo su drauge iš mokyklos per Anglininkų mišką ant kelmo pamatėme kiaulės galvą. Išsigandusios nešėm kudašių. Nuo to laiko tėvukas ir nuveždavo, ir parsiveždavo. Ypač įsiminė kelionės namo arklio traukiamomis rogėmis, ypač kai žiemos gilios būdavo. Atsimenu ir mylimiausių renetinių obuolių skonį. Kai įstojau mokytis į Kauną, diedukas Aleksius Kandratavičius manęs labai laukdavo ir sakydavo, jog renetiniai obuoliai – bus Romutei.
Rodos, dar vakar, nors daug tų vasarų prabėgo, su broliu Pranu krėtėm visokias išdaigas. Tėvai buvo palikę vienus ganyti žąsiukus. Aš suvariau juos prie pirkios ir pakišau po „baleja“, prispaudžiau. Jie užduso. Brolis tada mane gaudė aplink kluoną, ir oi kaip pats gavo nuo manęs „į kailį“…
Gaila, kad negrįš vasaros, nesustabdysi laiko, jis nepasikartos. Todėl tikrai verta branginti jas, kad būtų ką ir išėjus į pensiją prisiminti. O kai su savimi nešiojiesi svarbiausias įsimintinas akimirkas, tai neliūdna ir per karantiną.
Bronislava Andriulevičienė, Stakliškės:
– Įsimintinos vaikystės vasaros. Ir ne man vienai. Apie jas kalbame ir su buvusiais to meto kaimynais, giminėmis. Prabėgo nedaug, tik 50 metų nuo jų, kai visi kaimo vaikai ganydavom karves. Neseniai buvęs mūsų kaimynas Juozas prisipažino, kodėl būtent jo karvės pirmos namo lėkdavo. Tuomet visi sukom galvas „kodėl būtent Juozuko karvės“? Pasirodo, jis įdurdavo karvei su žiogeliu. Jei viena karvė lekia – kitos gi iš paskos. O mes, vaikai, kai jau namie karvės, bėgdavom į Noreikiškių ežerą maudytis ir ilgai ten mirkdavome.
Stasė Andrulevičienė, Kaunas:
– Įsimintiniausia vasara buvo 2007 metais, kai su sese Nijole atostogavome Pikelionių kaime pas mamą. Kartu buvo ir dukra Edita su sūnumi Emiliu. Jis gražiai dainavo. Vasara taip greitai prabėgo, tarsi ir nebuvo jos. Dar buvo smagios vasaros, kai dirbau Pieštuvėnuose – kol pindavom vainikus varduvininkams, jie mums padarydavo vakarėlį. Labai gražus laikas, tik, gaila – nesugrįš.
Brigita Vaitiekūnaitė, Naujoji Ūta:
– Vasara – tai šilčiausias laikas ne tik už lango saulei spinduliuojant, bet ir širdyje, aplankius brangiems vaikystės prisiminimams. Žavingos jūros ošimas, tirpstantys ledai rankoje, grėsmingos bei žavingos smėlio pilys, nubrozdinti keliai ir didelė šypsena veide – tai buvo vasaros idealas būnant mažai.
Vaikystėje kiekvienas patyrėme begalę prisiminimų vasarą kaip ir aš. Viena mano įsimintiniausiu akimirkų būnant 6 metukų buvo išvyka su šeima prie Baltijos jūros. Tą dieną, ankstyvą rytą, pabudus gavau nuostabią, pūstą, ryškiai melsvą suknelę. Toji suknytė buvo mano kelionės pažiba. Su ja jaučiausi tarsi vandenyno princesė su savo delfinų draugija. Delfinus delfinariume išvydau pirmą kartą gyvenime šios išvykos metu. Jiems bešokinėjant akvariumo vandeniu, drauge paveikslus tapė ir didelis jūrų vėplys, kuris iš tolo nebuvo toks patrauklus kaip mažieji delfinukai. Tą dieną aš taip pat plaukiau laivu. Man atrodė tarsi jis skrido vandens bangomis, tarsi kaip vėjas per mano mažos mergaitės plaukus. Vakarą vainikavo laikas, praleistas mylinčių žmonių apsuptyje, saulei beišleidžiant į jūros gilumą.
Toji diena, praleista prie vienos maloniausių Lietuvos vietų, man mažai mergaitei buvo tarsi princesiškos svajonės išsipildymas, kurį su džiaugsmu prisimenu kiekvieną kartą apsilankius mūsų šalies pajūryje.
Parengė Palma Pugačiauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“