Kaip Krušakalnis tapo Aušrakalniu…

Praėjusiais metais Lietuvos muziejų kelias pradėjo antrąjį projekto „Tėvynės ieškojimas“ etapą, kviečiantį lietuvius ieškoti savo tautinio identiteto gamtos apsuptyje. 2019 m. atsigręžti į lietuvišką prigimtį kvietęs per vandenis, šiemet „Muziejų kelias“ nusprendė pažvelgti į Lietuvos istoriją nuo kalnų, piliakalnių ir kalvų.

 

Naujosios Ūtos mėgėjų teatras „Vėtrungė“ atliko literatūrinę kompoziciją pagal V. Mykolaičio-Putino kūrinį „Prologas į Gedimino sapną“.

Lietuvos etininė istorija – unikali. Kiekvienas etnografinis regionas pasižymi savita kalba, kultūra, tradicijomis ir netgi gamta. Sūduvos (Suvalkijos) kraštas nuo seno garsėja lygumomis. Visgi, nors ir ne tiek daug, šiame regione galima aptikti ir kalnų, kalvelių, nuo kurių atsiveria ypatingi vaizdai, apdainuoti dainose, aprašyti legendose, padavimuose, poezijoje ir grožinėje literatūroje. Vienas iš žymiausių kalnelių, įprasmintų lietuvių literatūroje – Naujosios Ūtos seniūnijoje (Prienų r.) stūksantis Aušrakalnis. Tiesa, tokiu vardu jis žinomas skaitytojams, nes taip buvo pavadintas Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, o tikrasis jo pavadinimas yra Krušakalnis. Kaipgi taip atsitiko, jog Krušakalnis tapo Aušrakalniu?… Apie tai liepos 24-ąją rašytojo tėviškėje pasakojo literatūrinės popietės skaitovai.
V.Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena savo atminimų knygoje pasakoja, jog kalnelis Krušakalnio vardą gavo dėl to, jog visas buvo padengtas akmenukais, panašiais į krušą. Dabar toje vietoje akmenukų jau nebėra – bėgant metams, čia užaugo žolė ir keli medeliai. O užfiksuotuose brolio Juozo prisiminimuose rašoma, jog V. Mykolaitis-Putinas ant šio kalnelio ateidavo saulei leidžiantis, su savimi jis visuomet nešdavosi užrašus ir čia kurdavo. Jį taip paveikdavo ta aplinka, kad namo brolis sugrįždavo tik saulei tekant. Taigi simboliška, jog romane „Altorių šešėly“ Krušakalnis tapo Aušrakalniu…
Pats rašytojas 1962 m. vieno kūrybos vakaro metu yra sakęs: „Baigdamas noriu čia suminėti dar vieną būtybę – ištikimą, nebylų mano jaunystės svajonių patikėtinį – mano tėviškės kalnelį, anais laikais vadintą Krušakalniu, o šiandien Aušrakalniu. Jis yra su meile pavaizduotas ir taip pavadintas romane „Altorių šešėly“. Jį prisiminęs ir šiandien turiu prieš akis tą gimtųjų vietų peizažą, kuris nuo jo atsiskleisdavo, o ypač per saulėlydžius, kurie tiek kartų mane jaudindavo ramiais vasaros vakarais“. Tiesa, kaip žinoma, pats autorius neigė romano autobiografiškumą. Jis sakė, kad tik pirmoje romano dalyje galima matyti panašumų. Visgi kalbėdama apie „Altorių šešėly“ autobiografiškumą, autoriaus sesuo Magdalena sako, jog šis kalnelis atliko beveik išdavikišką vaidmenį, nes jis patvirtino, kad aprašytasis kalnelis yra šis: ant jo augo lygiai tokios pačios kačpėdėlės ir nuo jo atsivėrė lygiai tokie patys vaizdiniai, kokie aprašyti romane.
Kaip rašoma sesers prisiminimuose, V. Mykolaitis-Putinas ant Aušrakalnio eidavo būdamas klieriku (vasaros atostogų metu) ir tokiu būdu jis tarsi atsiribodavo nuo savo šeimos. Tą atsiribojimą ne visada suprasdavo artimieji, tačiau jam ta vieta buvo ramybės uostas tėviškės laukuose ir kūrybos vieta. Brolis Juozas taip pat patvirtina, kad Aušrakalnis V. M. Putinui buvo ypatinga vieta. Juozas Mykolaitis savo atsiminimuose taip pat pasakoja, jog brolis, parvykęs namo, visuomet norėjo pasižvalgyti nuo kalnelio ir grįžęs atostogų jam sakydavo: „Juozuk, eime pažiūrėti į tą kalnelį, ar kačpėdukės neišdygo“. Ir jiedu išeidavo… Žinoma, kačpėdukes surasdavo, o kai jomis pasigėrėdavo, brolis sakydavęs: „Žinok, Juozuk, man jau laikas važiuoti atgal į seminariją“. Tuomet Juozukas sakydavo: „Pabūk dar, broli, su manimi“. Jam būdavo taip smagu, tad štai ką V. Mykolaitis sugalvojęs ir sakydavęs: „Gerai, aš dar pabūsiu, bet jeigu tu į šitą kalnelį užbėgsi pirmas“. Ir sako visada taip būdavo: jeigu jam jau rytoj reikia išvažiuoti, į kalnelį užbėga jis pirmas, o jeigu dar gali pabūti, leisdavo broliui Juozui užbėgti pirmam.
V. Mykolaičio-Putino artimųjų atsiminimai sutampa ir su romane aprašytais įvykiais. Iš visų trijų romano dalių Aušrakalnis dažniausiai minimas pirmojoje dalyje „Bandymų dienos“. Tryliktame skyriuje Aušrakalnį pasakotojas pristato kaip mėgstamiausią Liudo Vasario tėviškės vietą. Jam, kaip kūrybingai asmenybei, svajingo būdo žmogui, buvo ypač malonu stebėti nuo šios aukščiausios tėviškės vietos atsiveriančias įspūdingas panoramas. „Akcentuojama, jog Liudas nuo pat vaikystės, kai rudenį piemuo išgindavo kaimenę, mėgdavo užlipti ant Aušrakalnio ir stebėti dangumi plaukiančius debesėlius arba dirvomis, arimais, pievomis, kalvomis ir slėniais šliaužiančius šešėlius. Bet Liudukas observuodavo vaizdą į dešinę, pro giraitę. Atsitikdavo, kad didokas debesio gabalas juodu šešėliu nuklodavo visus laukus ligi pat giraitės, o anapus, už jos, kaip kokia pasaka viskas šviesdavo ir tviskėdavo saulės spinduliuose. Ir jis negalėdavo atitraukti akių nuo to saulėto tolimo vaizdo, atskirto giraitės, kurioj veisėsi gyvatės, buvo tamsu, baugu ir drėgna. Anas saulėtas vaizdas atrodė jam kaip ir kitas pasaulis“, – ištrauką iš romano susirinkusiesiems skaitė Tomas Kukauskas.
„Tą užfiksuotą vaikystėje vaizdą mėgo ir klierikas Vasaris, tačiau jo žvilgsnis vis labiau krypdavo į vakarų pusę, lygumas, kur galėjo matyti tolimiausias horizonto vietas. Mėgdavo stebėti saulėlydžius, čia jis žiūrėdavo, kaip leisdavosi saulė – raudona ir didelė – ir joj, lyg kokiam stebuklingam žiūrone, jis matydavo kažin kokius aukštus medžius, kurių kitu metu niekad neįžiūrėtų. Atostogų metu klierikas Vasaris Aušrakalnį mėgdavo matyti kiekvieną dieną, tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas. Būdamas ant Aušrakalnio jis galėdavo pasijusti laisvas, apmąstyti įvairius įvykius iš seminarijos gyvenimo, skaityti… Pojūčiai, patirti būnant ant Aušrakalnio, jam sužadindavo kūrybinį įkvėpimą“, – kaip Aušrakalnį matė romano pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, pasakojo Valė Klesevičienė. Tarsi dar kartą primindama V. Mykolaičio-Putino sesers ir brolio užfiksuotus atsiminimus ir patvirtindama, jog „Altorių šešėly“ – tai daugiau nei romanas.
Antroje ir trečioje romano dalyje Aušrakalnis minimas rečiau. Tomo Kukausko ir Valės Klesevičienės perskaitytos ištraukos liudija, jog Aušrakalnis buvo ir pagrindinio romano veikėjo Liudo Vasario, ir paties V. Mykolaičio-Putino gyvenimo palydovas, ant kurio prabėgo jaunystė, vėliau čia atgimdavo ir svajingi prisiminimai, o ant tėviškės kalnelio patirti pojūčiai sužadindavo kūrybinį įkvėpimą.
Prie tėviškės vaizdinių ir mylimo Aušrakalnio rašytojas dar kartą sugrįžo vėlyvosios kūrybos laikotarpiu. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį jis parašė du eilėraščius, kuriuose minimas šis kalnelis: „Į didelį ir aukštą kelią“, kurį susirinkusiesiems skaitė garbingos Mykolaičių giminės palikuonis Julius Mykolaitis bei „Neramu“ (skaitė Valė Klesevičienė).
Savo kūryboje V. Mykolaitis-Putinas yra įprasminęs ne tik Aušrakalnį, bet ir didingą Gedimino kalną. Poetas 1923 m. parašė kūrinį „Prologas į Gedimino sapną“, skirtą Sutkaus tautos teatro atidengimui. Pagal šį kūrinį Naujosios Ūtos mėgėjų teatras „Vėtrungė“ (vadovė Anelė Lukjančuk) susirinkusiesiems parodė literatūrinę kompoziciją.
Renginio dalyvius taip pat sveikino Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejų direktorius Antanas Pileckas, N. Ūtos seniūnas Algis Aliukevičius, Šeškinės bendruomenių asociacijos pirmininkas Olegas Beriozovas. Savo pasirodymus dovanojo Marijampolės kultūros centro apeiginio dainavimo ansamblis „Dijūta“ (vadovė Audronė Jusaitytė), Šeškinės bendruomenių asociacijos liaudiškos muzikos ansamblis „Auksinis ruduo“ (vadovė Asta Taluntienė).
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *