„Statyti geriau nei griauti…“

Tolerancijos laukas

Kryžiai ir koplytėlės su įvairiausiomis skulptūromis nuo senų dienų buvo neatskiriamas Lietuvos peizažo elementas. Nuo XV amžiaus lietuviai statė kryžius, norėdami paminėti mirusius artimuosius, kartu išreikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi sulaukti jų malonės, siekdami padėkoti ir ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai buvo ir yra pagarbos religijai ir gamtai išraiška.

Kaip teigia kryždirbystės paveldo tyrinėtojai, XIX a. kaimuose kryžių galėjai rasti kone kiekvienoje sodyboje, kapinėse, bažnyčių šventoriuose, pakelėse ir net laukuose bei miškuose. Ir dar labai reikšminga tai, kad kiekvieno Lietuvos etnografinio regiono paminklai turi savitumų. Tik Dzūkijoje randamas kryžmiško kryžiaus siluetas, aukštaičiai kryžiaus kontrukciją apipina daugybe pjaustinėtų ornamentų, Žemaitijoje labiau mėgiami aukšti, masyvūs statiniai, o Suvalkijoje kryžių dekoro struktūroje dėmesį patraukia augalų motyvai ir originalūs aukšti postamentai.

2012 metais paminklinis kryžius dar tvirtai stovėjo.

Toks Suvalkijos kraštui būdingų bruožų turintis bei ant aukšto postamento pastatytas kryžius ilgus dešimtmečius stovėjo Veiverių krašto ūkininkų Agotos ir Jono Ambrazevičių žemėje. Provaikaitės Rūtos manymu, kryžius galėjo būti pastatytas apie 1934 metus. Mat, tarp 1990 metais mirusios savo senelės paliktų svarbių dokumentų Rūta radusi pažymėjimą, liudijantį apie tai, kad jos senelis Kazimieras Ambrazevičius 1934 metais buvo įrašytas į Švenčiausios Jėzaus širdies draugiją. Tad gal būtent šia proga ir buvo pastatytas kryžius? O gal vieno iš didžiausių Veiverių krašte ūkių šeimininkai kryžių, kaip padėkos ženklą, pastatė Kristaus gimimo sukakties ar kita katalikams svarbia proga?
Kita vertus, tikriausiai ne taip svarbu, kokia proga kryžius buvo pastatytas, svarbu tai, kad jis stovėjo, kad atlaikė ir karą, ir sovietinį kryžių griovimo vajų.
Buvusi veiveriškė Irena Mikailienė dar gerai prisimena, kai jos, jaunos mergaitės, močiutės ir tetos paragintos bėgdavo į pievas, priskindavo gėlių ir jomis papuošdavo prie Ambrazevičių sodybos stovintį kryžių. Sodyboje jos dar rasdavo mielą, labai vaikus mylėjusią senolę Ambrazevičienę. Mergaitės visada būdavo gražiai priimtos.
Kryžiaus nekliudė nei kolūkio traktoriai, kombainai ar kita technika, nors Ambrazevičyne vadintas ūkis jau seniai nebepriklausė tikriesiems šeimininkams. Taip vienų paglobojamas, kitų gražiai apeinamas ar „nepastebimas“ kryžius sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tik nesulaukė jis į tėviškės vietą grįžtančių Ambrazevičių ūkio paveldėtojų. Rūtos Ambrazevičiūtės-Vilkauskienės seneliams žemė nebuvo sugrąžinta, nes čia buvo nustatyti vadinamieji „žalieji plotai“, reikalingi valstybės poreikiams. Taigi, kai kaimyniniai ūkiai sulaukė grįžtančių antros ar trečios kartos paveldėtojų, Ambrazevičių ūkis dar kartą buvo nusavintas „žaliųjų plotų“ sąskaita, o už turėtą žemę paveldėtojams buvo pasiūlyta kompensacija.
Taip vieninteliu ryšiu su tėviške Ambrazevičių genties žmonėms liko tik ta pėda žemės, ant kurios stovėjo paminklinis kryžius. Čia lankydama artimųjų kapus, dažnai su mama užsukdavo ir gerbiama Rūta.

Susiėję draugėn Veiverių seniūnijos ūkininkai dalinosi mintimis ne tik apie ūkinius darbus, bet ir apie dėmesį krašto istorijai, gražesnės ir jaunesnės aplinkos kūrimą visuomeninėse erdvėse.

Deja, atvažiavusios šių metų pavasarį rado tik kryžiaus duženas. Taip pat išgirdo ir tai, kad sklypas jau „išimtas“ iš „žaliųjų plotų“ sąrašo, atiduotas už atkeltą žemę, o vėliau perparduotas kitam savininkui. Liūdna, žinoma, kad teisėti paveldėtojai tapo įstatymo, o gal gudrių valdininkų sukurtų „tvarkų“ įkaitais. Kaip, beje, skaudu ir dėl nuversto ar nuvirtusio kryžiaus.
Šiandien, matyt, sudėtinga išsiaiškinti, dėl kieno kaltės griuvo kryžius. Žmonės kelia įvairias versijas. Veiverių seniūno Vaclovo Ramanausko manymu, kryžius galėjo būti sudūlėjęs nuo laiko. Panašiai galvoja ir Veiverių Šv. Liudviko parapijos klebonas Kęstutis Vosylius, apžiūrėjęs ant žemės gulintį betoninį luitą su sunkiai įskaitomu įrašu. Pasak klebono „šiaip jis ten jau visiškai nuo laiko suiręs ir galėjo nuo pravažiuojančių dabartinių traktorių vibracijos net ir pats nuvirsti“.
Bet yra manančių ir kitaip. Jie sako, kad kryžius „užkliuvo“ naujajam sklypo savininkui, ir atminimo ženklui buvo „padėta“ nugriūti. Šios kalbos ypač sujaudino nemažą dalį aktyvios Veiverių seniūnijos ūkininkų bendruomenės narių, nenorinčių būti gretinamiems su piktavaliais griovėjais. Jų įsitikinimu, privalu atstatyti kryžių, jį pašventinti ir atsiprašyti Ambrazevičių giminės žmonių.
Taip, anot ūkininkų, būtų pagerbtas pavyzdingai tvarkyto ūkio ūkininkų ir jų vaikų – šviesių krašto žmonių – atminimas. Rūtos Vilkauskienės senelis Kazimieras Ambrazevičius buvo vienos iš Kauno mokyklų direktorius, jo sesuo ėjo tarnystės žmonėms keliu. Trečiajai Ambrazevičių kartai atstovaujanti Rūta – medikė. Tame, ko gero, slypi ir atsakymas abejojantiesiems Ambrazevičių sklype stovėjusio paminklinio kryžiaus reikšme ir jo atstatymo vieta.
Būtent kryžiaus atstatymas buvo ir viena iš prieš javapjūtės pradžią vykusio susibūrimo bei pokalbio temų. Ūkininkai buvo vieningi – jie patys tai galėtų padaryti, tik kad žemė privati, ir viskas priklauso nuo dabartinio jos savininko valios. Nacionalinės žemės tarnybos specialistai, kuriems „Gyvenimo“ redakcija išsiuntė paklausimą, atsakė: „Pagal techninių reikalavimų reglamentą „Topografinių erdvių objektų rinkinys ir topografinių erdvių objektų sutartiniai ženklai“, matininkas, atlikdamas žemės sklypo kadastrinius matavimus, privalo kartografuoti kryžių ar koplystulpį (objekto kodas 2730) ir sutartiniu ženklu jį atvaizduoti žemės sklypo plane. Pažymėtina, kad tokio objekto atvaizdavimas žemės sklypo plane ar topografiniame plane užfiksuoja tik objekto padėtį, tačiau savaime nenustato jokių papildomų prievolių ar pareigų žemės sklypo savininkui.

Liepos 23-iąją sukako 80 metų, kai iš Kauno į Maskvą buvo išvežta pirmoji aukščiausių Lietuvos saugumo ir žvalgybos pareigūnų grupė. Beveik visi jie buvo nužudyti. Tarp jų – ir vidaus reikalų ministras Kazys Skučas.
Prieš kelerius metus Virginijos Skučaitės iniciatyva Mauručiuose, K.Skučo tėviškėje, pastatytas paminklas. Šiandien šiai gražiai prižiūrimai memorialinei vietai – taip pat reikia Veiverių seniūnijos ir savivaldybės pagalbos, nes aikštelė prie paminklo, kaip savo laiške Seimo nariui K.Starkevičiui rašo V.Skučaitė, tapo automobiliais braižomų „saulyčių“ autodromu ir jaunimo paliktų šiukšlių kaupykla.

Privataus žemės sklypo savininkui pareigos ar prievolės, o kitiems asmenims teisės atsiranda tik kai šiame sklype esančiam objektui yra suteikiamas specialus statusas (objektas registruotas Kultūros vertybių registre, specialus statusas nustatomas teismo sprendimu ar kita), kuris suteikia pagrindą įpareigoti žemės sklypo savininką saugoti objektą, leisti kitiems asmenims jį lankyti, tvarkyti ar pan. Visais kitais atvejais tam tikro objekto įrengimas/atkūrimas privačiame sklype gali būti vykdomas tik geranoriško supratimo pagrindu, gavus žemės sklypo savininko sutikimą.“
Taigi vieta priklauso nuo geranoriško supratimo. Ar jo atsiras? Gal todėl klebono K. Vosyliaus nuomone, geriausia kryžiui rasti vietą ne viduryje lauko, kur trukdo dirbti žemę, bet kažkur netoliese, prieinamoje vietoje. Taip klebono teigimu, gal visi ūkininkai, turėję nemalonumų ar per daug įsiaudrinę, „tarsi norintys suvedinėti sąskaitas“, nurimtų.
Apie kitą vietą galvoja ir seniūnas, beje, dar pasigendantis pačių giminių aktyvumo ir diskusijų dėl to, ar atstatytas paminklas būtų lankomas, prižiūrimas. Ūkininkų bendruomenės nariams tokių klausimų nekyla.
Jie mano, kad geriau statyti, nei griauti ar kariauti dėl žemės pėdos. Jie taip pat viliasi, kad atstatytas paminklinis kryžius gražiai įsiterptų tarp kitų Veiverių krašto istorinę, kultūrinę bei dvasinę atmintį saugančių paminklinių ženklų.
Ramutė Šimukauskaitė