Garbinga Leonų giminės istorija

Laisvės kaina

XVIII amžiaus pabaigoje, po III Abiejų tautų respublikos padalijimo, Lietuva skilo į dvi dalis – didesnė dalis atiteko Rusijos imperijai, mažesnė (Užnemunė) – Prūsijai. Visai netrukus šalyje pradėta vykdyti ir visuotinė tautos rusinimo politika, kuriai Lietuvos gyventojai priešinosi slaptais sąmokslais ir atvirais sukilimais. Nors ir su nedidelėmis pertraukomis, Rusijos priespauda tęsėsi ir vėliau, todėl skirtingais istorijos laikotarpiais lietuviams teko ginti savo laisvę. Šioje šimtmečius trukusioje kovoje pasižymėjo daugelis mūsų šalies šviesuolių, tarp jų – ir Leonų (Leonavičių) giminė.

Petras Leonas – vienas žymiausių tarpukario Lietuvos veikėjų, įnešęs svarų indėlį į nepriklausomos Lietuvos istoriją.

Nedidelio ūkio savininkai Silvestras Leonas ir jo žmona Ona Baltrušaitytė-Leonienė turėjo gausią šeimą, kurioje augo net 11 vaikų. Tiesa, likimas lėmė, jog užaugo tik 10. Visi jie gimė mūsų krašte, Leskavos kaime (tuometiniam Gudelių valsčiuje), iš kurio buvo kilęs O. Baltrušaitytės-Leonienės vyras.
Įdomus faktas, jog atskiruose šaltiniuose nurodoma skirtinga giminės pavardė – Leonai ir Leonavičiai. „Kokiu tai laimingu atsitikimu vargoninkas įrašė į mano krikšto metrikus mūsų pavardę Leonas, gi kitų mano brolių ir seserų gimimo metrikuose pavardė įrašyta Leonovič“, – atsiminimuose rašė vienas iš septynių Silvestro ir Onos sūnų – Petras Leonas.
Vyriausiasis sūnus Silvestras Leonavičius (g. 1843–1917 m.) buvo kunigas. Į kunigų seminariją jis įstojo Lietuvai itin sunkiu laikotarpiu, 1864 m., kai ypač aktyviai vyko lietuvių tautos rusinimas. Būtent tais metais buvo išleistas carinės rusų valdžios įsakymas uždaryti lietuviškas parapines mokyklas, uždrausta lietuviška spauda, griežtai kontroliuota bažnyčios ir tikinčiųjų veikla… Baigęs Seinų kunigų seminariją, Silvestras buvo paskirtas į Veisiejų parapiją, kurioje kartu su klebonu Kazimieru Sakavičiumi skaitė lietuviškus pamokslus, įvedė lietuviškus poterius ir giedojimus (http://archyvas.punskas.pl/). Kaip ir daugelis to metų kunigų, S. Leonavičius įsitraukė į slaptą knygnešystės tinklą. Lietuvišką spaudą pradėjo platinti Veisiejuose, vėliau savo veiklą tęsė kitose parapijose, kuriose dirbo: Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio, Šunskų, Vygrių, Hožos, Metelių, Pajevonio, Aukštosios Panemunės, Balbieriškio. Kunigystės laikotarpiu jis ne tik platino lietuvišką spaudą, bet ir pats organizavo jos gabenimą, taip pat rėmė lietuviškus leidinius: „Varpas“, „Šviesa“, „Ūkininkas“, o už slaptą lietuvybės puoselėjimą ne kartą buvo įskųstas ir nubaustas pinigine bauda.

Silvestras Leonas – trečios Leonų giminės kartos teisininkas.

Vyriausiasis Leonų sūnus tapo pavyzdžiu ir kitiems broliams bei seserims, o ypač jaunėliui Petrui Leonui (1864–1938 m.), kuris gimė Lietuvoje sustiprėjus draudimų laikotarpiui, todėl lietuvių kalbos jam teko mokytis slapta, pas vietinį daraktorių. Pradėjęs lankyti mokyklą, kaip ir visi vaikai, buvo verčiamas kalbėti rusiškai. Be to, tuomet šalyje buvo paplitusi ir lenkų kalba, tad išlaikyti gimtąją kalbą jaunuoliui darėsi vis sunkiau. Visgi gyvenimo keliai Petrą suvedė su Jonu Jablonskiu, kuris, kaip rašoma Juozo Leonavičiaus monografijoje „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė“, paskatino Maskvos universiteto studentą broliui Silvestrui rašyti laiškus lietuvių kalba. Beje, dvidešimt metų vyresnis brolis labai palaikė Petro norą mokytis, todėl, skirdamas pinigų mokslams, padėjo jam baigti teisės studijas.
Visą gyvenimą matęs patriotiškus pavyzdžius, jau studijų metais P. Leonas atnaujino slaptą Maskvos lietuvių draugiją ir rengė straipsnius nelegaliai lietuvių spaudai. Šios draugijos nariais buvo tapusios tokios iškilios asmenybės, kaip Kazys Grinius, Jonas Jablonskis, Antanas Vileišis, Motiejus Lozoraitis ir kt. Jauniausias Leonų sūnus taip pat leido laikraštį „Šviesa“, kurį rėmė ir vyresnysis brolis Silvestras, vėliau prisidėjo prie „Varpo“ įkūrimo ir įnešė svarų indėlį į jo leidybą.
Baigęs universitetą jaunuolis grįžo į tėvynę, tačiau čia įsitvirtinti nepavyko, todėl išvyko į užsienį. Dirbo tardytoju Taškente, Samarkande, N.Margelane. 1906 m. dar kartą parvyko į Lietuvą, pradėjo dirbti advokatu, vėliau tapo Suvalkų gubernijos atstovu Valstybės Dūmoje, kurioje rūpinosi lietuvybe bei siekė Lietuvos nepriklausomybės. Prasidėjus I Pasauliniui karui, P.Leonas pasitraukė į Maskvą, kur rūpinosi nukentėjusiais tautiečiais. Netrukus, 1918 m., jam buvo suteikta galimybė grįžti į Lietuvą, ką, žinoma, ir padarė.
Grįžęs į tėvynę P. Leonas laikinai nustūmė į šalį advokato karjerą ir visas jėgas skyrė Lietuvos autonomijos atkūrimui, prisidėdamas prie besikuriančiai Lietuvai reikšmingų įstatymų rengimo.
Dėl savo nuopelnų buvo paskirtas Lietuvos Laikinosios Vyriausybės teisingumo ministru, po metų ėjo vidaus reikalų ministro pareigas. Visgi politinė P. Leono karjera truko neilgai. Tiesa, šiame kelyje Petrui buvo žadamos didelės perspektyvos. Mat, pats K. Grinius jam siūlė kandidatuoti į laikinus valstybės prezidentus. Apie tai jis rašė laiške dukrai: „Pro domo sua galiu pasisakyti, kad dr. Grinius [nuo] savo frakcijos siūlė man kandidatuoti į laikinus valstybės prezidentus, t. y. statyti ir remti, – bet aš atsisakiau, santariečiai buvo [bus?] tos nuomonės, kad man nereikia atsisakyti, bet aš negaliu eiti prieš daugumos norą, dauguma gi kr. demokratai manęs nenori. – Tiek to, privatus darbas ir ramesnis ir pelningesnis. – Sudiev, myluoju“.
K. Grinius pranašavo, jog rinkimuose Petras surinksiąs net 96 balsus iš 120, tačiau šis vis tiek atsisakė. Įvairiuose šaltiniuose pasakojama, jog Petras buvo išties reiklus sau ir sąžiningas – jis visose veiklose vadovavosi doros ir teisingumo principais.
Taigi, atsisakęs dalyvauti rinkimuose, jis vėl grįžo prie advokato darbo, tačiau stengtis dėl Lietuvos žemės niekada nenustojo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo Lietuvos universiteto (dabar Vytauto Didžiojo universitetas) steigime. Vėliau šiame universitete dėstė paskaitas studentams bei ėjo dekano pareigas. Dirbdamas universitete, P. Leonas ypač rūpinosi jaunuolių švietimu, finansinėmis galimybėmis bei visa širdimi pasinerdavo į studentų rūpesčius, todėl buvo ypač mėgiamas ir gerbiamas tarp jaunuolių.
Kartu su žmona Petras susilaukė keturių sūnų ir dukters. Tėvo pėdomis pasekė jauniausioji atžala – Ona Leonaitė-Kairienė. Mergina krimto teisės studijas ir tapo advokate. Kaip ir tėvas, užsiėmė Lietuvai reikšminga veikla: dirbo organizacijoje politiniams kaliniams ir emigrantams šelpti, dalyvavo socialistų ir socialdemokratų susivienijimo kongrese Vienoje. Tęsdama giminės tradicijas ir puoselėdama gimtąjį žodį, Ona bendradarbiavo su laikraščiu „Socialdemokratas“, redagavo „Darbo visuomenę“, buvo „Minties“ redaktorė. O. Leonaitės-Kairienės vyras taip pat buvo atsidavęs Lietuvai – aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje, buvo šio komiteto pirmininkas. Visgi, gestapininkams išsiaiškinus organizacijos sudėtį, Steponas Kairys buvo priverstas bėgti ir palikti šeimą, todėl gestapininkai suėmė žmoną. Nors po dviejų savaičių O. Leonaitė-Kairienė buvo paleista, tačiau galimybe pabėgti iš Lietuvos nepasinaudojo… Mat, vylėsi, jog sulauks vyro ir nenorėjo palikti neįgalaus vyresniojo brolio Vytauto. Iš pradžių bolševikams moteris neužkliuvo, bet vėliau kartu su broliu buvo ištremti dešimčiai metų. Po aštuonerių metų parvyko į Lietuvą, tačiau tremties metu buvo suluošinta, todėl po kelerių metų mirė.
Garbingas Leonų giminės tradicijas – ginti savo šalį ir puoselėti lietuvybę – tęsė ir O. Leonaitės-Kairienės pusbrolis (vyresniojo Petro Leono brolio Baltramiejaus sūnus). Silvestras Leonas taip pat pasirinko garbingą teisininko profesiją, vėliau baigė Karo mokyklą, tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. 1919 m. vaikinas įstojo į „šviežiai“ susikūrusią Lietuvos kariuomenę, po ketverių metų baigė Aukštuosius karininkų kursus bei tęsė mokslus Lietuvos universitete, prie kurio įkūrimo buvo prisidėjęs jo dėdė Petras Leonas. Jis nemažai pasiekė teisinėje srityje: dirbo teisėju Telšių taikos ir Šiaulių apygardos teisme, Apeliaciniame teisme, buvo tapęs Kariuomenės teismo pirmininku. Vienerius metus ėjo vidaus ministro pareigas, o 1940 m. paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju.
Kaip ir kiti giminaičiai, Silvestras susidūrė su rusų priespauda. Tik šįkart nebe carine, o sovietine. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo atleistas iš Vyriausiojo tribunolo teisėjo pareigų ir suimtas. 1941 m. birželio mėn. per Birželio sukilimą išlaisvintas. Kaip ir jo pusseserė, S. Leonas iš Lietuvos nepabėgo, todėl 1944 m. buvo suimtas antrą kartą, vėliau – ištremtas į Irkutsko sritį. 1956 m. Silvestras grįžo į Lietuvą, tačiau gimtąja žeme ilgai džiaugti neteko, nes po kelerių metų mirė. Už nuopelnus Lietuvai S. Leonui suteikti Vyčio kryžiaus 5 laipsnio, Gedimino 3 laipsnio ir Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinai.
Apie kitus P. Leono šeimos narius ir giminaičius – mažai kas žinoma. Nors vyresnieji broliai ir seserys nebuvo nusipelnę Lietuvai tiek, kiek Petras ar jo brolis Silvestras, giminės istorija rodo, jog likusieji broliai bei seserys savo vaikus taip pat augino, vadovaudamiesi meilės Tėvynei dvasia bei teisingumo principais. Todėl garbingos Leonų (Leonavičių) šeimos tradicijos buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jos ir šiandien garbingai tęsiamos.
Parengė Rimantė Jančauskaitė