Skriaudos našta

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Patirti skriaudą ar nuoskaudą teko kiekvienam, ją tarsi naštą galima nešiotis su savimi dieną, savaitę, mėnesį, metus ar net dešimtmečius, priklausomai nuo padarytos žalos ar skausmo, nuo asmenybės ypatumų. Kaip atsikratyti nuoskaudų, kad jos netrukdytų gyventi? Šį klausimą kelia ne vienas žmogus. Apie tai šiandien norėčiau pakalbėti, pradėdama sakme, kuri taip ir vadinasi „Skriaudos našta“.
„Mokinys paklausė mokytojo:
– Tu toks protingas. Visada esi geros nuotaikos, niekada nepyksti. Padėk man būti tokiam.
Mokytojas sutiko ir paprašė mokinio atnešti bulvių ir krepšį.
– Jei ant ko nors supyksi ir pajusi nuoskaudą, – pasakė mokytojas, – paimk bulvę. Užrašyk ant jos žmogaus vardą, su kuriuo susipykai, ir įdėk bulvę į šį krepšį.
– Ir tai viskas? – paklausė nustebęs mokinys.
– Ne, – atsakė mokytojas. – Tu turi tą krepšį visada nešiotis su savimi. Ir kiekvieną kartą, kai kas nors tave įžeis, įdėk į jį bulvę.
Mokinys sutiko. Praėjo šiek tiek laiko. Krepšys prisipildė bulvių ir tapo gana sunkus. Ir jį buvo labai nepatogu visada nešiotis. Be to, bulvė, kurią jis įdėjo pirmiausia, buvo jau sugedusi. Ji papuvo, pasidengė gličiomis apnašomis, kai kurios bulvės sudygo, kai kurios sužaliavo ir pradėjo skleisti aštrų nemalonų kvapą. Mokinys atėjo pas mokytoją ir tarė:
– To neįmanoma nešioti su savimi. Pirma, krepšys per sunkus, antra: bulvės supuvo. Pasiūlykite ką nors kita.
Tačiau mokytojas atsakė:
– Tas pat vyksta ir tavo sieloje. Tiesiog iš karto tu to nepastebėjai. Veiksmai tampa įpročiu, įpročiai – charakteriu, kuris ugdo blogą tvaiką skleidžiančias ydas. Aš daviau tau galimybę šį procesą stebėti iš šalies. Kiekvieną kartą, kai nuspręsi įsižeisti, arba, priešingai, įžeisti ką nors, pagalvok, ar iš tikrųjų tau reikia tokios naštos.“
Kiek mano sielos maišelyje yra tokių „bulvių – skriaudų“, kurios apsunkina gyvenimą? Sąžiningai atsakyti nelengva, nes kartais mes apgaudinėjame save, tvirtindami, jog „jau atleidau ir nepykstu“, „praėjo daug metų ir pamiršau“, „Dievas vis tiek jam atlygins už tokius darbus“. Tačiau yra žmonių, kurie net neketina atleisti tam „parazitui“ ir tvirtina, jog nuoskaudos laikymas jų visiškai neapsunkina. Tačiau yra ir tokių, kurie kelia klausimą „O kaip paleisti nuoskaudas visam laikui, kad netrukdytų gyventi?“. Remiantis sakme, pirmiausia, svarbu būti budriam ir sąmoningam bei nerinkti nuoskaudų arba žiūrėti į vykstančius procesus kaip į neišvengiamą realybę, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo emocijų. Aplinkui esantys žmonės nevisada yra malonūs, mandagūs ir geranoriški, jie turi tam priežasčių ir ketinimų. Priimti juos tokius, kokie yra ir neįsižeisti, dažnam iš mūsų gali būti nelengvas iššūkis. Ir dėl to „nuoskaudų – bulvių“ maišelis gana greitai prisipildo, jį nešiojamės su savimi, bandydami save ir kitus įtikinti, jog jis visai nesunkus, galima su juo gyventi, būna ir blogiau. Žinoma, egzistuoja atvejų, kai toleruoti ir priimti piktavališką elgesį yra nedovanotina ir tam reikia imtis tam tikrų priemonių, kad neįvyktų nelaimė. Pvz.: žiaurus elgesys su kitu, kai naudojamas smurtas, prievarta, vyksta vagystės, nesilaikoma saugaus eismo taisyklių ir pan.
Norint paleisti nuoskaudas, pradžioje reikėtų įsivardinti sau, kas padarė tą nuoskaudą ir kokia ji, dėl ko skauda? Nuoskaudą paprastai lydi liūdesys, nusivylimas, gailestis; pyktis dažnai būna atvėsęs, tačiau ne visada. Pvz.: moteris, kuri kentė daugybę metų nuo vyro alkoholiko pavydo ir priekaištų, kuriai teko patirti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, bus prikaupusi nemažai nuoskaudų, susijusių su šia patirtimi. Atleisti už tokias skriaudas gali reikėti daug laiko ir pastangų, be to, ar norės tai padaryti nuskriaustoji, kuriai teko nešti tokį „kryželį“. Nenoras atleisti kyla dėl to, jog dažnai yra tapatinamos dvi sąvokos „atleisti“ ir „pateisinti“ – kaip du tie patys dalykai, nors iš tikrųjų tai yra visiškai skirtingi žodžiai. Atleidžiu – reiškia paleidžiu skausmą, kuris kilo dėl nepriimtino elgesio, kurio netoleruoju ir nepateisinu. Tačiau kartais kito elgesys gali būti visiškai pagrįstas ir teisingas, dėl kurio galima įsižeisti. Kaip liaudyje yra paplitusi patarlė „Tiesa akis drasko“. Įsivardinus nuoskaudą, kitas etapas yra „išpykti“ ar išjausti kitus jausmus, kurie buvo užlaikyti arba neišreikšti. Tai galima padaryti nebūtinai tiesiogiai tam pačiam žmogui, kuris įžeidė. Popieriaus lapas puikiai išklauso visas mintis ir jausmus. Kabinete pas psichologą ar psichoterapeutą gali būti išliejamos emocijos, kurios laukė progos išeiti. Psichoterapinės grupės – tai dar viena galimybė, siekiant paleisti nuoskaudas. Tik paleidus ir išgyvenus skausmą, liūdesį, pyktį, gailestį ar kitus jausmus iki galo, ateina palengvėjimas ir noras atleisti. Tuomet keičiasi ne tik žvilgsnis į skriaudiką, bet ir būsena, santykis su savimi. Skriaudų ateityje neišvengsime, tačiau svarbu neleisti savęs žaloti, jei kito elgesys bus destruktyvus, keliantis grėsmę saugumui.
Nuoskaudos atleidimas turėtų praeiti tarsi per du filtrus: proto ir širdies. Lengviau yra atleisti protu nei širdimi. Dažniausiai taip ir įvardinama: „Atrodo, kad atleidau jau daugybę kartų, tačiau kai prisimenu ir imu kalbėti, sukyla skausmas“. Tai rodo, jog darbas atliktas ne iki galo. Kalbant apie skriaudiką, neturėtų sukilti įtampa ar kraujo spaudimas, lydimas padidinto širdies pulso, išmušto raudonio ar noro pakeiksnoti tą žmogų. Priešingai, kalbėti apie tai turėtų būti paprasta ir ramu, įžvelgiant tame pamoką. Kiekvienas skaudulys arba skausmas kažko moko. Tik problema ta, kad sunku tai pamatyti. Ko aš pasimokiau? Ką ši situacija man norėjo pasakyti? Grįžtant prie moters, kuri gyveno su vyru alkoholiku, jos skausmas, kurį teko patirti pradžioje, gali atrodyti bereikšmis, juolab aplinkinių nesuprantamas. Tačiau jeigu ji nepaliko vyro, vadinasi, buvo tam priežasčių. Galbūt ji tikėjosi, jog šis nustos gerti (beje, dalis vyrų taip ir pasielgia, deja, ne visi), gal nematė išeities, nes neturėjo, kur eiti, gal gyveno dėl vaikų, gal pati pradėjo išgėrinėti, gal gailėjo savo vyro ir bijojo, jog jis visiškai prasigers ir numirs, jeigu ji išeis iš namų ir t.t. Tai labai individualu. Beje, yra atvejų, kai žmona turi šią priklausomybę, o vyras augina vaikus.
Suvokus dėl ko, galima kelti klausimą: ko išmokau? Ką supratau? Ką davė ši patirtis? Sudėtinga surasti kažką teigiamo ar pamokančio, jeigu nėra atleista skriaudėjui, tačiau psichologinio skausmo pamokos paprastai būna stipriausios. Jos gali skambėti labai skirtingai. Pvz.: „Su geriančiais vyrais geriau neprasidėti, nes jie kelia daug bėdų ir skausmo“, „Tas, kas vartoja alkoholį, yra nepatikimas, ir kurti santykį su juo nesaugu“, „Nėra normalių vyrų (moterų), su kuriais būtų galima gyventi, nes jie (jos) arba geria, arba yra neištikimi“. Ne visi įsitikinimai, kurie susiformuoja, yra pagrįsti ir teisingi, tačiau jie turi įtakos priimant sprendimus, kuriant tolimesnį gyvenimą.
Pabaigai. Žmogus yra laisvas ir gali rinktis – gyventi su nuoskauda ar ją paleisti. Svarbiausia – jausti ir nemeluoti sau, kitiems, jog skauda, liūdna, gaila ar pikta.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *