„Mes – iš Ingavangio“: gimtojo kaimo, žmonių ir bendruomenės istorijos

„Labai malonus šių dienų įvykis! Išėjo laukta knyga „Mes – iš Ingavangio“. Knyga solidi, kietais viršeliais, 374 puslapių. Mes, visi ingavangiškiai, lenkiamės dr. Kostanto Algirdo Aleksyno (jis irgi iš Ingavangio) užsispyrimui ir darbštumui, jog jis šią knygą parašė, surinko, mus visus subūrė. Apie Ruseckų šeimą teko rašyti man pačiai. Knygoje daug nuotraukų. Mūsų kaimas labai didelis, trijų ilgų linijų, Smetonos laikais buvęs didžiausias kaimas Lietuvoje, tad aš net nepažinojau visų gyventojų, bet štai knygoje susipažinsiu. Dar kartą dėkui! Jau atsiverčiau, jau skaitysiu…“ Taip savo socialiniame tinkle rašė ingavangiškė, poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė, kviesdama į knygos sutiktuves, kurios senojoje kaimo mokykloje įkurtame Ingavangio bendruomenės centre įvyko praėjusį sekmadienį.

Autoriui – daugybė padėkų
Knyga išties labai laukta. Tai bylojo pilnut pilnutėlė salė ingavangiškių, svečių. Prie stalo su knygomis driekėsi eilutė, o ją įsigijus buvo smagu gauti ir autoriaus autografą. Šventės vedėja, Ingavangio bendruomenės pirmininkė Rasa Juocevičienė pasveikino susirinkusiuosius, patogiai įsitaisiusius prie vaišėmis apkrautų stalų. Kraštiečių vardu ji nuoširdžiai padėkojo knygos autoriui K.A.Aleksynui už atliktą didžiulį darbą – parašytą knygą apie Ingavangio kaimą.
– Laikas eina, žmonės keičiasi, jei ne knyga, gyvenimas, užrašyti prisiminimai, viskas nukeliautų užmarštin. Kiekvienas kaimas, kampelis su savo istorijomis ir yra Lietuva, – sakė R. Juocevičienė, pakviesdama autorių pristatyti knygą.
– Ačiū už žodį. Labai jaudinuosi… Tą knygą jau visi turi, nėra ko pristatyti. Visiems labai dėkingas už patarimus, išgyvenimus, kuriais pasidalinote, – dėkojo ir K.A.Aleksynas. O jam padėkos žodžiai skriejo ir toliau. Pirmoji pakilo ir žemės ūkio ministro, Seimo nario Andriaus Palionio vardu padėkos žodžius išsakė jo patarėja Valė Petkevičienė.
– Atvykau įpareigota ir Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo atstovų. Andriaus tėvelio J. Palionio misija ir idėja buvo suguldyti viso Prienų ir Birštono krašto žmonių istorijas į knygą. Pradžia buvo būtent nuo šio krašto, nuo Šilavoto istorijos, sudėtos į knygą „Kur tekėjo Šlavanta“. Tai buvo pirmas žingsnis į Prienų krašto istorijas. Šitas varpelis skambiai nuskambėjo, nes kasmet ėmė rastis ir daugiau tokių knygų. J. Palionio iniciatyva išleista to krašto, kuriame jis gimė, istorija „Kur Nemunas vingiuoja“. Viena po kitos atsirado Pakuonio, Stakliškių mokyklų ir kitos istorijos. Kiekvienas žmogus nori būti svarbus, nori išlikti kaip simbolis, kad čia buvo, čia gyveno ir paliko savo žymę. Didesnės vertybės už kalbą, knygą mes ir neturime, – kalbėjo V. Petkevičienė.
Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorės Jūratės Zailskienės, kuri taip pat atvyko autoriui pareikšti padėką, teigimu, vien tai, kiek daug susirinko susidomėjusių žmonių, ir yra didžiausia padėka. Už žodžio „Ingavangis“ teisingas kirčiavimo pamokas ji dėkojo A. Ruseckaitei…
Mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė priminė, kad Ingavangio bendruomenė yra pirmoji rajone įsikūrusi bendruomenė. Tai rodo, kad čia gyvena labai bendruomeniški žmonės. Jiems svarbi bendrystė, bendri darbai, tad nenuostabu, kad gimė ir ši knyga…
Jau septynerius metus Šilavoto seniūne dirbanti Neringa Pikčilingienė sakė, kad yra įpareigota rūpintis visais seniūnijoje esančiais 34 kaimais, ir visi jie – su savo istorijomis. Ingavangio kaimo istorija ypač gili.
– Džiugu, kad atsirado žmogus, kuris šio kaimo prisiminimus, istorijas sudėjo į knygą. Ačiū. Ją skaitant galėsite sugrįžti į savo prabėgusius metus, vaikystę, o aš stengsiuosi daryti viską, kad turėtumėte kur sugrįžti, – žadėjo seniūnė, asmeniškai nupirkusi penkias knygas, kurias dovanos tiems, kurie galbūt negali jų įsigyti…

Drąsinosi dešimt metų
Mokytoja Valentina Radzevičienė priminė, kaip gimė mintis turėti šią knygą.
– Kaimo mokyklą statė daug žmonių. 1930 m. ji iškilo, ir visi „ėjo per ją“. 1989 m. čia patekau ir aš. Kai staiga 2001 metais mokyklą uždarinėjo, reikėjo visų pagalbos, kad šis pastatas atitektų bendruomenei, nes visokių kalbų buvo, kad nori pirkti tas ar anas… Pirmoji bendruomenės pirmininkė Onutė Tamošiūnienė buvo labai drąsi, ji visur ėjo, ir 2002 m. čia įkūrėme Ingavangio bendruomenės centrą. Tuomet ir pradėjome kalbėti apie čia gyvenusius žmones, jų istorijas, mokyklą. 2006 m. parengėme projektą „Garbės galerija“, sužinojome ir apie tautosakininką Aleksyną, turintį daugybę „titulų“. Iškilų, filosofišką, labai darbštų, Ingavangyje gimusį ir gyvenusį žmogų. Jis, kaip ir A. Ruseckaitė, dažnai atvykdavo į mūsų renginius. Kilo idėja parašyti kaimo istoriją. Drąsinomės kokius dešimt metų. Ačiū jums, kad buvote prie šių ištakų, kad ėmėte ir parašėte… Žmonės yra, pastatas yra, o tai ir yra bendruomenė, – dėkojo knygos autoriui mokytoja.

„Turim nešti tiesą…“
A.Ruseckaitė, prisistačiusi kaip kaimo Padaržinės linijos Juozo ir Onutės Ruseckų antroji dukra, sakė, kad privalu nešti tiesą apie savo kaimą ir jo vardą teisingai kirčiuoti. Ingavangis –„i“ kairinis kirtis, ir pirmoji kirčiuotė. Visada. Vardas keistas, iki galo neištyrinėtas.
– Buvome didžiausias kaimas tarpukario Lietuvoje, 1923 m. čia gyveno 700 žmonių. Būtent kaimas, ne bažnytkaimis. Trijų linijų, didžiulis, su nepaprastai įdomia istorija… Už tai tiek daug mūsų čia ir susirinko. Dabar gyvena mažiau… Smagu, kad čia veiklą kuria vietiniai žmonės. Konstantui rašant knygą, daug bendravome, aiškinomės „ingavangiškis“ ar „ingavangietis“, nuotraukas siuntinėjome… Aš rašiau apie Ruseckų giminę. Kai buvome jauni, atrodė, kad tėvai amžinai gyvens ir viską papasakos. Jiems išėjus lieki ant gryno lauko, ir tenka kapstytis archyvuose, ieškoti protėvių vardų, metų, – pastebėjo garsioji ingavangiškietė. Savo pasisakymą baigė eilėraščiu apie močiutę Agotą, parašytą to laiko tarme. Dėl kirčiavimo konsultavosi su „kiečiausiu“ tautosakininku – K.A.Aleksynu…
Jam Šilavoto ansamblio „Akacija“ dainininkai dėkojo ne tik už knygą, bet ir už liaudies dainyną, kvietė kartu dainuoti. Sutiko iškart…
Po ilgo karantino laikotarpio žmonės neskubėjo skirstytis, dalinosi prisiminimais, ieškojo giminystės šaknų, dainavo, o akordeonu grojo Alius Juocevičius.

Apie knygą
„Mes – iš Ingavangio“ – dar dažais kvepianti, puiki, turtinga istorijomis, prisiminimais ir nuotraukomis knyga, įvardinta kaip gimtojo kaimo apybraiža. Parašė ir parengė Kostas Algirdas Aleksynas. Knygą sudaro trys skyriai: „Praeitis“, „Žmonės“, „Bendruomenė“.
Pirmasis – skirtas bendrai kaimo apžvalgai. Duomenys ir pirmosios žinios apie kaimą iš įvairiausių šaltinių: knygų, periodikos, atsiminimų.
Antrasis skyrius apie pačius gyventojus. Pasakojama apie maždaug 80 šeimų. Atskirus straipsnius apie save, savo gimines, kaimynus, pažįstamus parašė ne tik patys ingavangiškiai, bet ir kiti autoriai.
Trečiajame skyriuje – beveik dvejus dešimtmečius gyvuojančios kaimo bendruomenės veiklos apžvalga.
Knyga išleista 250 egz. tiražu.
Onutė Valkauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *